Privatūs miškai: „saugoti neleisti naudoti“ – kur dėti kablelį?

Privatūs miškai: „saugoti neleisti naudoti“ – kur dėti kablelį?

Kaip surasti teisingą pusiausvyrą tarp aplinkosaugos ir atsikuriančių resursų naudojimo? Kaip suderinti aplinkosaugines iniciatyvas ir tvarų atsinaujinančių išteklių naudojimą? Atsakymai, kaip visada slypi detalėse. Europos Sąjungos šalyse yra daug geros praktikos. Reikia susitelkti siekiant aukštos pridėtinės vertės ir apsaugoti privačią nuosavybę bei gamtą ateities kartom. Apie tvarų augimą ir investicijas į miškų ir medienos sektorių kalbiname pastaruoju metu aktyviai viešosiose diskusijose dalyvaujantį veržlųjį ekonomistą ir finansų analitiką Paulių Kunčiną.

Klausimas: Gerb. Pauliau, matomai žinote, kad per praėjusius 100 metų Lietuvos miško plotas padidėjo nuo 18% šalies teritorijos iki 33,6%. Tai didelis mūsų miškininkų ir privačių miškų savininkų nuopelnas visuomenei. Tie per šimtmetį sukurti miškai (o taip pat ir visi kiti) tvarkomi taip, kad būtų išsaugotos ir sukurtos kuo natūralesnės ekosistemos, su daugybe gyvūnų ir augalų rūšių.

Pokario metais, o taip pat ir vėliau – Lietuvai atgavus nepriklausomybę - aplinkosaugininkų ir miškininkų pastangomis sukurtas didelis saugomų teritorijų tinklas. Turime rezervatus, nacionalinius ir regioninius parkus. Priklausomai nuo apsaugos statuso, Lietuvos miškuose skiriasi ir naudojimo režimas – rezervatuose miško naudojimas negalimas, kitur – stipriau ar mažiau ribojamas. Taip vadinamuose “ūkiniuose miškuose“ mišką galima kirsti tik griežtai laikantis nustatytų taisyklių, iškirtus beveik visais atvejais būtina mišką atkurti. Atgavus nepriklausomybę Lietuvoje, miškų sektorius stipriai prisidėjo prie ekonomikos augimo. Be viešojo aplinkosauginio ir socialinio interesų, miškai teikia ir didelę ekonominę naudą tiek valstybei tiek privatiems miško savininkams. Pajamos iškirtus ir pardavus medieną iš vieno hektaro miško gali siekti dešimtis tūkstančių eurų. Šie pinigai atsiduria mūsų ekonomikoje. O iškirsti medžiai – atsinaujinantys resursai – vėl atauga. Tačiau, priėmus sprendimą medieną palikti miške, tie pinigai ekonomikos nepasiekia. Suprantama, esama vietų, kuriose miškai turi būti labai ribotai naudojami arba visai nekertami. Tačiau dažnai daug svarbiau yra specialus ūkininkavimas, nemenkų investicijų reikalaujančios papildomos priemonės, kad konkrečioje vietoje būtų sudarytos palankiausios sąlygos atitinkamoms saugomoms rūšims.

Koks jūsų, kaip ekonomisto, požiūris į Lietuvos miškininkų ir miško savininkų indėlį į mūsų ekonomiką? Ir kaip jūsų nuomone geriausia būtų suderinti aplinkosauginius ir ekonominius visuomenės interesus?

Paulius Kunčinas: Aš esu makroekonomistas. Gerai išmanau šalių ekonomikas – žinau kas sąlygoja ekonomikos augimą, o kas gali jį stabdyti. Galiu pagal tam tikrus kriterijus ir analizes prognozuoti kada ekonominė situacija blogės ir numanau ką reikėtų daryti, kad ji gerėtų. Taigi – neslėpsiu – mano žinios apie miškų sektorių buvo ribotos, kol nepradėjau labiau domėtis.

Akivaizdu, kad miškai ir miškų ūkis mūsų visuomenei yra svarbūs. Miškininkai ir privatūs miško savininkai ilgus dešimtmečius savo darbe bando suderinti visuomeninius aplinkosauginius, socialinius ir ekonominius interesus. Kad būtų balansas, kuriam didžioji dalis šalies piliečių bei tarptautinė visuomenė pritartų. Taipogi suprantu, kad tai nėra galutinis ir apibrėžtas produktas, kaip kad gamyboje. Visuomenės supratimas ir interesai keičiasi, tam turi prisitaikyti ir miškų sektorius.

Klausimas:  Turbūt girdėjote apie Aplinkos ministerijos svarstymus dideliame privačių miškų plote apriboti ūkinę veiklą ir išplėsti saugomų teritorijų tinklą Lietuvoje. Mes, miško savininkai, būtume už, jeigu tai (1) būtų daroma visuotinu mūsų visuomenės sutarimu, (2) vyktų savanoriškai sudaromomis sutartimis ir (3) už savanoriškai prisiimamus miško naudojimo apribojimus ar papildomas gamtosaugos priemones miškų savininkams būtų adekvačiai kompensuojama. Tačiau, mes šių elementų procese pasigendame. Panašu, kad viskas daroma vienašališkai ir skubotai. Kokia jūsų nuomonė?

Paulius Kunčinas: Turiu prisipažinti – su Natura 2000 tinklo plėtros procesu nesu susipažinęs. Mano spontaniška reakcija, kaip ir ko gero kiekvieno supratingo ir savo šalimi „besirūpinančio“ piliečio, būtų – “saugoti, neleisti naudoti“ miškų. Tegul būna, tegul žaliuoja, paukšteliai ir vabaliukai gyvena. Tačiau, kas išmano ekonomikos principus ir analizę, taip pat žino, kad visada yra pasirinkimas, ir visada yra iš kiekvieno priimto sprendimo gaunama nauda bei su tuo susiję kaštai. Kai supranti, kad iškirtus medį, jo vietoje atauga kitas, kad tai yra natūrali gamtos procesų dalis kuri jau vyko netgi ir prieš atsirandant žmonijai. Kai supranti, kad priėmus sprendimą neleisti naudoti mūsų miško resursų, miško savininkai ir valstybė negaus šimtų milijonų eurų. Kad šie eurai nepateks į kiekvieno miestelio, rajono, ir visos šalies ekonomiką, tada susimąstai. Supranti, kad negali sėdėdamas kažkur kabinete vienašališkai priimti tokių sprendimų. Manau derinant visuomenės aplinkosauginius ir ekonominius interesus reikalinga objektyvi diskusija, pateikiant visus faktus ir skaičiavimus. Atsakymai, kaip visada slypi detalėse. Visa nauda ir kaštai turi būti gerai pasverti.

Klausimas: Tai visgi – jeigu būtų tokia diskusiją, kurią pusę jūs pasirinktumėte? Kur dėtumėt kablelį teiginyje „saugoti neleisti naudoti“?

Paulius Kunčinas: Pasikartosiu – nėra paprasto atsakymo. Viskas priklauso... Nuo to ką ir kodėl saugome; ką ir kam naudojame. Pavyzdžiui – jeigu man pasakysite, kad mūsų miškai kertami tam, kad medieną pigiai sukrovę į jūrinius konteineriui išvežtume į Kiniją pardavimui – pasvarstyčiau ar tikrai verta. Tačiau, jeigu papasakotumėt, kad nuo Lietuvoje kertamos medienos priklauso visa mūsų medienos ir baldų pramonė, kuri sukuria daug darbo vietų ir sumoka daug mokesčių valstybei, kad tos iš mokesčių surinktos lėšos grįžta į mūsų miestelius ir rajonus, tada sakyčiau – naudokim, nedarydami žalos gamtai. Aš, kaip makroekonomistas, mėgstu žiūrėti į visą ciklą, į pilną gamybos grandinę. Turime suprasti, kad sustabdžius miškų naudojimą, darbo neteks miško kirtėjai, išvežantys paruoštą medieną iš miško technikos operatoriai, transportininkai gabenantys tą medieną, lentpjūvės ją pjaunančios, baldų, ar kitos, įmonės kažką gaminančios iš šios medienos. Miško savininkai negaus pinigų, kuriuos išleistų vietinėse parduotuvėse, negalės remontuotis namų ir pastatų, ir t.t. Objektyviai susidėkime visus šiuos faktus ir vertinimus priešais save, ir tada leiskime visuomenei spręsti kas jiems vis dėlto atrodo priimtiniau.

Klausimas: Jūsų įsteigtas judėjimas „Lemiamas šuolis„ pateikė kandidatų į Europos Parlamentą sąrašą. Jūs esate to sąrašo priekyje. Kaip galėtumėte padėti Lietuvos miško ir žemės savininkams būdamas Europos Parlamente?

Paulius Kunčinas: Na, manau pirmiausiai prisidėčiau įnešdamas “blaivaus“ mąstymo. Ekonomistai mėgsta viską pasverti, nepriimti skubių ir neįvertintų sprendimų. Aš šį principą žinoma taikyčiau ir priimant miškų sektorių įtakojančius sprendimus. Natura 2000 yra “Europinis“ projektas. Principai buvo sutarti tarp visų šalių, tačiau taikymas individualus. Čia ir kyla problemos – įgyvendinimo etape. Gal kartais dėl nesupratimo, ar nežinojimo, ar informacijos stokos. Manau ES šalyse yra sukaupta daug geros praktikos kurią galėtume pritaikyti ir mes. Aš, žinoma, galėčiau prisidėti prie šio pasikeitimo gerąja praktika. Padėti mūsų visuomenei kuo objektyviau įvertintų ir pasvertų visą apsaugos ir naudojimo naudą bei visus kaštus, remiantis kitų šalių patirtimi.

Miškai užima trečdalį mūsų šalies teritorijos, iš jų gaunamas svarbus atsinaujinantys resursai mūsų perdirbimo pramonei – mediena; ir, žinoma, man labai rūpi, kaip ši šalies dalis bus tvarkoma ir kaip šie resursai bus naudojami. Palinkėčiau privačių miškų savininkams bei dirbantiems juose susitelkti siekiant aukštos pridėtinės vertės ir apsaugoti privačią nuosavybę bei gamtą ateities kartom.

Gerb. Pauliau, ačiū už šį įdomų pokalbį. Linkime jums sėkmės rinkiminėje kampanijoje ir tolimesniuose darbuose.

Sekite naujienas mūsų paskyroje soc.tinkle Facebook: