Naujienos

Algirdas Valavičius

Dr. Antanas Lankelis: Miškininkas iš didžiosios raidės Algirdas Valavičius mini 90-metį.

Tradiciškai pagerbiame Kolegas išskirtinėmis gyvenimo akimirkomis. Nenusižengdami tokiems papročiams, tą išskirtinę, 90-ją jubiliejinę Algirdo Valavičiaus akimirką, peržvelkime, papasakokime jaunesniems kolegoms bent kai kuriuos svarbiausius jo nuveiktus darbus. Jo kūrybinių, mokslinių, profesinės ir visuomeninės veiklos akimirkų ir dabų paletę aprašyti prireiktų ir solidžios monografijos,- aprašo vieno įstabiausių Lietuvos miškininkų pasiekimus jo kolega dr. Antanas Lankelis.

Algirdas Valavičius gimė 1933 m. lapkričio 20 d.,  eigulio šeimoje Margavonių kaime netoli Radviliškio. Jo tėtis Petras Valavičius buvo Baisiogalos miškų eigulys. Algirdas buvo vyriausias iš trijų vaikų, šeimoje dar augo brolis Vytautas ir sesuo Alma. Po karo kaip ir daugelis miškininkų kentėjo nuo išdavysčių, taip jau atsitiko, kad Petras Valavičius buvo stribų suimtas ir ištremtas į Irkutsko kalėjimą. Iš tremties grižo tik 1957 metais, Algirdas buvo nuvykęs jį lankyti. 

Mokėsi Panevėžyje ir 1953 m. baigė berniukų I vid. mokyklą. Studijoms išvyko į Žemės ūkio akademiją, pasirinko miškininko profesiją ir 1958 m. baigė miškų ūkio fakultetą, įgydamas miškų ūkio inžinieriaus specialybę. Miškininko ir inžinieriaus gebėjimų derinys jam gyvenime labai pravertė. Jaunas specialistas buvo paskirtas į jam visiškai nepažįstamą gamtos kampelį, kur vėjai smiltis nuo jūros į marias gainioja - Nidos girininku tuometiniame Neringos miškų ūkyje. Per pirmuosius gamybinius, tiksliau gamtosaugos darbo metus, miškų ūkio vadovybė, tuometinis miškų ūkio ministras A. Matulionis pastebėjo jauno specialisto gamtosauginius principus. Vieną iš tokių epizodų ministras ir mums studentams pasakojo. Ministras derindamas savo poilsio ir „visuomeninės veiklos“ valandėles sumanė iš jau ūgtelėjusių karklų šakelių švilpines kolegoms išdrožti. Prisipjaustė jis tinkamų storesnių šakelių ir popiečio saulėje jas žievino, drožė, meistravo, vis išbandydamas kuria tai aukštesnius, tai žemesnius garsus galima išgauti. Vakarop namolei žygiuodamas sutiko skubantį, tokį jau susirūpinusį girininką, kuris ministrui ir sako: - Tie piemenys visai prie tako karklus apipjausto, net žieves ant tako nesigėdi palikti. Sukluso ministras ir atsiliepė: - Žinai, tai aš tas piemuo, ten švilpines drožiau...

Tik ministro rūpesčiai buvo kur kas rimtesni. Lietuvoje buvo kuriama visa miškų ūkio ir miško pramonės administracinė sistema. Labai reikėjo naujai kuriamiems miškų ūkiams specialistų, kurių po karo netekčių ir pokario tremčių labai truko. A. Valavičius 1960 m. pakviečiamas dirbti į kitą Lietuvos kraštą – Dzūkiją, į naujai sukurtą Druskininkų miškų ūkį vyriausio miškininko pareigoms. Tai buvo jo stichija visais atžvilgiais, nuo priešgaisrinės miško apsaugos iki miško želdinimo, iki naujų daigynų kūrimo. Miškų apsaugos problemos gerokai skiriasi nuo atkūrimo. Saugoti miškus nuo negandų, pavyzdžiui nuo gaisrų vasaros sausringuoju periodu, vadinasi reikia būti budriam, akylam, stebėti kur ir kada tas „raudonas gaidys“ pasirodys. Saugoti miškus nuo ligų, kenkėjų, gamtinių negandų jau reikia turėti teorinių profesinių žinių.

Su miško atkūrimu, naujų miškų įveisimu gerokai sudėtingiau. Pietų Lietuvoje miško sodinimo darbai septintajame dešimtmetyje įgavo didelį mąstą. Pokaryje prievartos būdu įkurti kolūkiai Dzūkijos smėlynuose ūkininkauti, auginti grūdines kultūras tiesiog nepajėgė. Todėl ir vyko didysis miškų sodinimo vajus, pavyzdžiui šeštojo dešimtmečio laikotarpiu Druskininkų miškų ūkis kasmet įveisdavo, pasodindavo naujų miškų po 1100, net 1300 ha. Pastaraisiais dešimtmečiais miškų sodinimas (atsodinimas) sumažintas daugiau nei 10 kartų. Vyr. miškininko A. Valavičiaus dabų veiklos baras kaip tik ir apėmė šias veiklos sritis. Didelėms miško želdinimo dabų apimtis labai trūko sodmenų, didžiausia paklausa buvo pušies, eglės, beržo daigams, lapuočių medžių ir krūmų asortimentas buvo plečiamas. Šiuo atveju dera prisiminti ir uosialapį klevą, jo sėklų daigumas, prigijimas buvo labai geras, o tai reiškia, kad viršijus privalomas planines užduotis ir premijos buvo geros, taigi uosialapis klevas bujojo daigynuose, medelynuos ir naujose miškų priešgaisrinėse juostose, bujojo iki tol kol buvo paskelbtas „persona non grata“, - invaziniu augalu, kuris turi būti gujamas iš miškų. Visai kitaip su paprastosios pušies daigais. Vyr. miškininkas norėdamas patenkinti miškų ūkio želdinimo apimčių poreikius ieškojo sprendimų. Akivaizdu, kad A. Valavičiaus inžineriniai gebėjimai atvėrė kelius ne tik praktiniams darbams, bet ir mokslinei veiklai, naujam požiūriui, išradimams. Gamtiniu, ekologiniu atžvilgiu dideli daigynų plotai tampa pažeidžiami dėl mikroklimatinių sąlygų, tokių kaip antai, saulės išdžiovinimo, dėl pavėsio trūkumo, įsismarkaujančių vėjų. Tokie neigiami faktoriai mažiau ryškūs, arba net išvengiami miško sąlygomis. A. Valavičius pagrindė ir praktiškai sukūrė naują miško daigynų formą, konfigūraciją, orientavimą pagal pasaulio šalis, vyraujančius vėjus, tai juostiniai, elipsiniai daigynai, kuria buvo įkurti Druskininkų, Subartonių girininkijose, bendras jų plotas užėmė 6 ha.

Ne mažiau svarbus jo darbas – naujos konstrukcijos miško sėklų sėjamosios sukonstravimas. Sukonstruotas įrenginys – sėklų sėjamoji „Lietuva – 25“ 1965 m. buvo pripažinta išradimu. Šias temas A. Valavičius nagrinėjo savo moksliniuose darbuose, o 1970 m. apgynė disertaciją. Dar vienas jo inžinerinis sprendimas, priešgaisrinės miško apsaugos naujų vamzdinių bokštų 25 m aukščio konstravimas. Priešgaisrinės miško apsaugos poreikiams buvo pastatyti 2 bokštai – Merkinės ir Druskininkų girininkijose. Gerai žinodamas sistemos komandinį darbą, tai šalia bokšto, priešgaisrinei komandai, būtinam inventoriui saugoti sukūrė originalų namelį ant vieno tvirto 3 m aukščio pagrindo „ant vištos kojelės“. A. Valavičius aktyviai darbavosi įvairiuose visuomeninės veiklios baruose, suprantama, daugiausiai dėmesio skyrė įvairioms miško apsaugos temoms. Šalia miškų ūkio administracinio pastato, kiek aukščiau, ant kalvelės suprojektavo ir pastatė originalų trijų aukštų namelį ant vieno ašinio pagrindo. To meto ministras A. Matulionis parėmė naują sumanymą, skyrė lėšų. Naujo miško muziejaus puošyba buvo labai artima liaudiškos ornamentikos stiliui, pavadinimą nusižiūrėjo iš JAV leidžiamo žurnalo, kuris vadinosi „Girios aidas“. Naujo objekto projektas atliktas 1970 m., veikla, lankymas prasidėjo nuo 1972 m. Naujas objektas – traukos centras tapo Eksperimentinio projektavimo, konstravimo ir technologijos biuro skyriumi. A. Valavičius aktyviai dalyvavo visuomeniniuose renginiuose, skaitė paskaitas kurorto sanatorijose, mokyklose, rašė straipsnius gamtosaugos temomis. 1988-1989 m. paruošė miškininko pirmojo miškų departamento direktoriaus prof. P. Matulionio memorialinio muziejaus įrengimo projektą Kupiškyje. Jis buvo aktyvus Atgimimo laikotarpio iniciatyvinės grupės Druskininkuose narys. 1988 m. prie „Girios aido“ įvyko pirmasis daugiatūkstantinis Atgimimo mitingas, kuriame aiškiai buvo išsakytas Nepriklausomybės siekis.

Atkuriamajame Lietuvos miškininkų suvažiavime 1990 m. vasario 2 d., kuris vyko LŽŪA, dalyvavo 423 delegatai iš jau susikūrusių 54 skyrių. A. Valavičius buvo išrinktas pirmuoju LMS prezidentu. Darbo ir veiklos buvo į valias, dalyvaudavo LMS tarybos darbiniuose pasitarimuose, vykdavo į Sąjūdžio renginius, dalyvavo tą istorinę naktį 1991 m. sausio 12-13 ginant televizijos bokštą. Darbų krūvis ne sumažėjo, bet padidėjo, kai 1992 m. vasario 7 d. medinis „Girios aido“ pastatas sudegė. A. Valavičius per 2 metus naujai atstatė 4 kartus didesnį, erdvesnį originalų miško muziejų, kurio fasadinė dalis imitavo „namelį ant vieno ąžuolo liemens“. Prasidėjo nauja „Girios aido“ veiklos epopėją, su kurią kviečiame laikraščio skaitytojus, svečius neabejingus gamtai atvykti į Druskininkus ir susipažinti su jau penkių dešimtmečių veiklos istorija.