Apie nuostabiame Minijos upės vingyje Salantų RP teritorijoje (Kretingos raj.) atgavusios protėvių turėtą žemę  Genovaitės Vaišnorienės vargus bei nuoskaudas rašo 2014-01-24 "Respublika" Aidos VALINSKIENĖS straipsnyje "Turėti žemės prie Minijos - pavojinga"

Genovaitė Vaišnorienė, kovodama už savo nuosavybę, jau prarado ir sveikatą, ir darbą, ir gyvenimą. Sunkiai sekėsi atgauti savo senelių ir tėvų Paulauskų žemę Kretingos rajone. Tačiau visos giminei priklausiusios žemės taip ir neatgavo - nuosavybės teisės 1996 m. jai buvo atkurtos tik į 12,23 ha. Tiesa - nuostabioje vietoje, Salantų regioniniame parke, pusiasalyje, Minijos upės vingyje. Tik kad džiaugsmo iš to nedaug. Moteris piktinasi valdininkų savivale ir pasakoja apie mėginimais su ja susidoroti, kadangi savininkė nesitaiksto su valdininkų savivale jos nuosavybės atžvilgiu. Negalėję neatiduoti turėtos nuosavybės, dabar valdiškos institucijos po truputėlį, pasak savininkės, 'atsiima' po gabalėlį privačios valdos žemės savo sumanytiems projektams įgyvendinti. Tuo tarpu tiek Salantų regioninio parko direktorius Modestas Šečkus, tiek ir Valstybės saugomų teritorijų tarnybos vadovė Rūta Baškytė ginasi nieko blogo nedarantys ir duoda suprasti, kad visos G.Vaišnorienės keliamos negerovės- pramanai.

Keletas citatų iš straipsnio:

[...] Sklypas „tirpsta“. Kiek iš tų atmatuotų hektarų jai dar liko, G.Vaišnorienė šiandien tiksliai net nežino. Per 15 metų jai priklausančiame sklypo plane valdiškų institucijų pastangomis „atsirado“ ir 6 m pločio valstybinis kelias, kuris ten fiziškai netelpa, ir per žemės ūkio bei miško paskirties žemę einančios vandens apsaugos juostos - po 50 metrų iš abiejų pusiasalio pusių, ir sklypo ribinė linija nuo skardžio atodangos buvo iškertant medžius ir apie 40 m sumažinant sklypą.

Genovaitei Vaišnorienei priklausantis žemės sklypas - nuostabioje vietoje, Minijos upės vingyje, tad moteris įsitikinusi, kad yra skriaudžiama valdininkų siekiant priversti pigiai jį parduoti. G. Vaišnorienės archyvo nuotr.

Registrų centre sklypo duomenys, G.Vaišnorienės teigimu, be jos žinios buvo keičiami kelis kartus taip, kaip kažkam reikia, o bet kokie jos mėginimai atlikti sklypo kadastrinius matavimus „paslaptingų jėgų“ tuojau pat sustabdomi.

Vis dėlto G.Vaišnorienė vis nenuleidžia rankų, mėgina apginti savo konstitucinę teisę į nuosavybės neliečiamumą. Kovoja ir dėl to, kad jai priklausanti teritorija Salantų regioniniame parke nebūtų niokojama. „Mes, teisėti žemės paveldėtojai, jokių teisių savo nuosavybėje neturime. Čia nuolat vykdomi neteisėti pašalinių asmenų veiksmai, ir niekas jų nesustabdo. Bekovodama su tuo niokojimu jau praradau viską“, - teigia moteris.

Niokojama gamta. Įvairūs savavališki medžių kirtimai ir gamtos niokojimas jos sklype be jos žinios buvo vykdomi ne vienerius metus. Tačiau ypač ši veikla suaktyvėjo pernai, kai Salantų regioninio parko direkcija ėmėsi vykdyti Europos Sąjungos finansuojamą projektą „Minijos upės slėnių ties Dyburiais sutvarkymas“.

Pernai balandį moteris pastebėjo, kad jos miške iškirsti medžiai, o kelmai slepiami pridengiant medžio žieve ir lapais. Apie tai ji informavo Valstybinės miškų kontrolės Kretingos skyrių ir Kretingos policijos komisariatą, atkreipdama tarnybų dėmesį, kad miškas nuolat yra niokojamas pašalinių asmenų, nors yra kraštovaizdžio draustinyje.

Kretingos policijos komisariatas „ištyrė“ situaciją ir padarytą žalą įvertino 70,68 lito. Kadangi „turtinė žala neviršija 1 MGL, todėl pradėti ikiteisminį tyrimą netikslinga“.

Kretingos miškų kontrolės skyrius nustatė, kad „yra iškirsti 6 negyvi (sausuoliai), pušies ir ąžuolo medžiai. Medžiai išvežti. Žala miškui nepadaryta“.

„Žalius medžius vadinamieji specialistai įvardija kaip sausuolius, o turtinė žala įvertinta taip, lyg būtų nukirsta medžio šaka“, - piktinosi moteris.

[...]

„Per visą Nepriklausomybės laikotarpį mano tėviškė tiek nuniokota, miško ekosistema pažeista, kad menkiausias vėjelis verčia medžius, o jie juos ir toliau pjauna. Valstybė sukūrė saugomas teritorijas tam, kad jas saugotų, o vyksta viskas priešingai. Kam reikalingos tos direkcijos, tarnybos? Tai galingų žmonių žaidimai, kurių vienintelis tikslas - pasiekti, kad aš pigiai parduočiau savo protėvių žemę, arba išgrobstyti ją po gabaliuką. Jie turi visas galias, pinigus ir net valstybės suteiktus administracinius įgaliojimus“, - įsitikinusi G.Vaišnorienė.

Dar 2010 m. spalį, kreipusis į aukščiausias valstybines institucijas ir praradusi viltį pasiekti teisingumą, G.Vaišnorienė išsiuntė VSTT raštą, kuriame iš nevilties parašė: „Tačiau jeigu p.R.Baškytė nori matyti mūsų žemėje koplytstulpį, aš jį pastatysiu. Norėčiau, kad būtų išduotos sąlygos koplytstulpio įrengimui nuosavybės teise valdomame sklype. Tai bus koplytstulpis „Kančios kelias Nepriklausomoje Lietuvoje (1991-2011). Paulauskų giminei atminti“.

VSTT šį raštą įvertino kaip „prašymą dėl kultūros vertybės atkūrimo“ ir netrukus G.Vaišnorienei atsiuntė patvirtintą žemės sklypo planą, kuriame buvo pažymėtas... koplytstulpis.

Neapsikentusi valdininkų savivalės moteris net siūlė jiems nacionalizuoti jos žemę. Neatlygintinai, nes tokios moralinės ir materialinės žalos neįmanoma atlyginti. Pageidavo tik vieno - kad jai būtų įteiktas turto paėmimo aktas, būsimoms kartoms įrodantis, kur dingo jų turtas. Jai buvo paaiškinta, kad nėra įstatymo, pagal kurį jos žemę galėtų nacionalizuoti. O išgrobstyti po gabalą, suniokoti, suprask, galima.

Direkcija teigia neniokojanti. Salantų regioninio parko direktorius Modestas Šečkus „Respublikai“ patvirtino, kad parke vykdomas ES finansuojamas projektas „Minijos upės slėnių ties Dyburiais sutvarkymas“, kurio vertė - 710 tūkst. litų. Jį planuojama baigti jau šį pavasarį.

Tačiau jis patikino, kad privačios žemės sklypo šio projekto įgyvendinimo metu vykdomi darbai neliečia. Priartėja, bet per privačią žemę neina, nors iš pradžių ir buvo sumanymų į maršrutą įtraukti jau esantį miško takelį, kuris eina per privačią teritoriją. Direkcija tai derino su G.Vaišnoriene, bet, jai nesutikus, buvo ieškoma kito sprendimo valstybinio miško ribose.

„Jokių medžių privačiame sklype nekirtome, ribinės linijos, kiek žinau, miškininkų buvo iškirstos gerokai anksčiau prieš mums pradedant vykdyti projektą. Mūsų suplanuoti takai net bus atitraukti nuo tos ribinės linijos per keletą metrų, kad nekiltų kokio pavojaus privačiam miškui“, - sakė direktorius.

[...]

Visą istoriją skaitykite  "Respublikoje" 2014-01-24 publikuojamame Aidos VALINSKIENĖS straipsnyje "Turėti žemės prie Minijos - pavojinga" čia...>>>