Tačiau LR Vyriausybė bei pakeitimų projektą rengusi Aplinkos ministerija nepasinaudojo galimybe pasiūlyti Seimui  ištaisyti ydingą nuostatą Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 straipsnyje (Nuosavybės teisė į laukinę gyvūniją) 1 p.,  kad laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Aplinkos m-ja nepateikė tokio slūlymo netgi tuomet, kai keisti minimą  įstatymo nuostatą  oficialiai pasiūlė Susisiekimo ministerija ( 2010-01-29 Susisiekimo m-jos raštas Nr.2-422(52) Ankstesnių kadencijų Seimo medžiotojų "išradimas" kurpiant LR Konstitucijai prieštaraujančią ir privačią nuosavybę paminančią medžiojimo privačiose žemėse tvarką galutinai pademonstravo savo ydingumą. Sau prisiskyrusi nuosavybės teisės  į gamtos turtus institutą, valstybė, kaip nusprendė teismai,  nuo šiol privalo atlyginti žvėrių daromus nuostolius (arba- keisti šią ydingą įstatiminę nuostatą).

Šį savitą teisinį "išradimą" savo laiku yra kritikavę Vyriausybės  teisininkai, aiškiai poziciją dėl laisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų nuosavybės reglamentavimo yra išsakęs Seimo Teisės departamentas.

*******************************************
Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) komentarą pasiskaityti galima žemiau:

*******************************************

Negalėdami kitaip apeiti Konstitucijos, Seimo AAK tuometinio vadovo medžiotojo A.Macaičio vadovaujami seimūnai "prastūmė" Laukinės gyvūnijos įstatymo straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad laukiniai žvėrys nuosavybės teise priklauso Valstybei.

Ta nuostata remiantis vėliau buvo "sustyguotas" Medžioklės įstatymas, nenumatantis žemių savininkams jokių teisių disponuoti savo nuosavybe sprendžiant- kas gali medžioti privačiose valdose. Atseit, jei žvėrys -Valstybės nuosavybė, tai valdininkai ir skirsto medžioklės plotus.

LMSA ne kartą yra pasisakiusi dėl šių ydingų Medžioklės įstatymo nuostatų.

Paskutiniu metu labai konkrečiai  šiuo klausimu savo nuomonę yra pareiškęs Seimo Teisės departamentas:

[...]

Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad „laukinė gyvūnija yra natūralios gamtinės aplinkos dalis, turinti didelę reikšmę normaliam įvairių ekologinių sistemų funkcionavimui ir išlikimui. Laukinė gyvūnija yra savita visuomenės, visos žmonijos gamtinio paveldo estetinė, mokslinė, kultūrinė, rekreacinė, ekonominė vertybė”. Tas pats pasakytina ir apie augaliją, kuri taip pat yra visos žmonijos gamtinis paveldas. Pagal tarptautinę teisę valstybės turi suverenitetą jų gamtos turtams, kuris apima gamtos turtų valdymą, naudojimą ir disponavimą jais. Be to, valstybės turi pareigą užtikrinti, kad jų jurisdikcijoje vykdoma ar jų kontroliuojama veikla nepakenktų aplinkai kitų valstybių arba rajonų, esančių už nacionalinės jurisdikcijos galiojimo ribų. (Jungtinių Tautų ekonominių teisių ir pareigų chartija, priimta 1974 m., Rio de Žaneiro aplinkos ir plėtros deklaracija, priimta 1992 m.).

Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos, kurią Lietuva ratifikavo 2003 m. rugsėjo 9 d., 77 straipsnyje nustatyta, kad „pakrantės valstybė naudojasi suvereniomis teisėmis į kontinentinį šelfą, kiek tai susiję su jo tyrimu bei jo gamtos turtų eksploatavimu.”

Biologinės įvairovės konvencijos, kurią Lietuva ratifikavo 1995 m liepos 3 d., 15 straipsnyje nustatyta, kad „ryšium su suverenių teisių valstybėms į savo gamtos išteklius pripažinimu, teisė nustatyti genetinių išteklių prieinamumą priklauso nacionalinėms vyriausybėms ir reguliuojama nacionalinių įstatymų.” Pagal šios Konvencijos 2 straipsnį „biologinė įvairovė” reiškia visų gyvų organizmų, įskaitant, šalia kitų, antžemines, jūros ir kitų vandenų ekosistemas ir ekologinius kompleksus, kurių dalis jie yra; ši sąvoka jungia rūšių, tarprūšinę ir ekosistemų įvairovę.

Atsižvelgdami į tai, manytume, kad gamtos turtų naudojimo reglamentavimas turėtų būti vykdomas remiantis valstybės suvereniteto jos gamtos turtams principu, o ne per valstybės nuosavybės teisės į gamtos turtus institutą. Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas nurodytame nutarime be kita ko konstatavo, kad „laukinės gyvūnijos, kaip visumos, valdymas ir disponavimas ja (kaip daiktu) yra neįmanomas”.

Taip pat pažymėtina, kad augantys augalai ir grybai negali būti traktuojami kaip savarankiški, atskirai nuo žemės sklypo, kuriame jie auga, funkcionuojantys nuosavybės teisės objektai. Augalai ir grybai tampa savarankiškais nuosavybės teisės objektais juos pasisavinus, paėmus iš gamtinės aplinkos.

Reglamentuojant valstybės teises į laisvėje gyvenančius saugomų rūšių gyvūnus, saugomų rūšių augalus ir grybus, svarbu atsižvelgti į Konstitucijos 47 straipsnio nuostatas dėl valstybės nuosavybės teisės į žemės sklypus, valstybinės reikšmės vidaus vandenis, miškus, parkus, išimtinių valstybės teisių į jos oro erdvę, kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje, taip pat į Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas dėl nuosavybės paėmimo, nes galiojantys įstatymai nenumato, kad saugomi augalai ir grybai priklauso valstybei nuosavybės teise.

[...]

lietuvosmiskai.lt inf