Debatai dėl Miškų įstatymo. Kodėl kryptingai skleidžiamas mitas apie siekius atskirti nuosavybės neturinčius lietuvius nuo miško?
|
03.04.2011
|
žymos: miškai, Gaižutis, Braziulis, Šimėnas, privati nuosavybė, viešasis interesas, Šiaulys, Juknys, Burba, Janutienė-Grinevičiūtė, Paskutinė instancija
|

Seimui pradėjus svarstyti Miškų įstatymo pataisas viešojoje erdvėje pradėtas kryptinga miško savininkų ir neturinčių nuosavybės piliečių priešinimo kampanija. Jos pagrindiniai iniciatoriai- viešai savo siekius "gamtą saugoti nuo žmogaus" įvardiję radikalūs žalieji, ekokratai bei juos palaikantys politikai. lietuvosmiskai.lt komentaras: Matyt mažai yra sričių, kurios sukelia tokius aršius debatus, kaip jau kelinti metai svarstomos Miškų įstatymo pataisos.Neįsigilinusiam pašaliečiui gali pasirodyti, kad debatai vyksta tarp gamtą neva siekiančių apginti nuo niokojimo aplinkosaugininkų ir norinčių įsikurti nuosavoje žemėje nuosavybę atgavusių ar įsigijusių piliečių, kurie neva tik ir gviešiasi sunaikinti žaliajį šalies rūbą. Tačiau ar toks žiniasklaidoje piešiamas vaizdas atspindi realią situaciją? LR Konstituciniam Teismui 2009 m. birželio 22 d. byloje Nr. 16/07-17/07-20/08 nutarimu konstatavus, jog LR Vyriausybė negali nustatyti miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos praktiškai sustabdė bet kokis infrastruktūros objektų ar statinių statybą miško žemėje. Tuomet sklido kalbos, jog toks pačioje LR Prezidento V.Adamkaus kadencijos pabaigoje priimtas sprendimas galimai buvo sąlygotas tuometinio Prezidento palaikomių aplinkosauginių veikėjų, nuosekliai įgyvendinančių draudimų bei ribojimų politiką nuolat didinamuose saugomų teritorijų plotuose.
Nebuvo atsižvelgta net į LT Konstitucinio teismo teisėjo Egidijaus Šileikio atskirąją nuomonę, o vėliau KT net nesiėmė aiškinti savo sprendimo net tuometinėje byloje dalyvavusios Aplinkos ministerijos prašymu. Rezultatas toks, kad statybos miškų ūkio paskirties žemėje negalimos, o pakeisti tikslinę žemės paskirtį irgi nėra jokių teisinių galimybių kol nebus pakeistas nuo 2009-jų metų Seime svarstomi Miškų įstatymo pakeitimai. Sustojo bet kokie valstybinės svarbos infrastuktūriniai projektai (pvz.: elektros tiltas su Lenkija, Rail Baltica ir kt.), jau nekalbant apie žemės ir miškų savininkų galimybes atstatyti sodybas, renovuoti ir rekonstruoti statinius, priskirtus net ne miškui, o taip vadinamai miškų ūkio paskirties žemei. Valstybės institucijos, iki šiol į kairę ir dešinę laisvai priiminėjusios vis naujus draudimus, šiuo metu patekusios į aklavietę. Valstybiniai šimtų milijonų vertės projektai negali būti įgvendinami, o atskirų politikuojančių ekokratų pastangomis, pasitelkus aplinkosaugininkus radikalus, keliamas pastovus triukšmas ir taip blokuojami miškų įstatymo reikiamų pakeitimų priėmimas Seime. Anksčiau ar vėliau paaiškės ir tikrosios keliamo skandalo priežastys. Tačiau viešumas reikalingas jau dabar. Skleisti absurdiškiems mitams apie netolimoje ateityje būsiančius sunaikintus šalies miškus bei išvarytus iš gamtos poilsiautojus mestos didžiulės pajėgos. Nesiskaitoma su priemonėmis, į arsenalą pasitelkiant ne tik melą (samoningai iškraipant ar nutylint faktus,) bet ir naudojant į žmonių emocijas nukreiptus epitetus oponentų atžvilgiu: sarginis šuo, žemgrobiai, aferistai , nuosavybę turintis žmogus prilyginamas gamtos priešui ir pan. "Pamirštama", kad Lietuvoje tik 38% privačių miškų, kiti- valstybiniai, kad 2/3 saugomose teritorijose esančių miškų ir žemių yra valstybės nuosavybėje ir šalies piliečiai visuomet galės jais naudotis, jei tik sąlygos bus sudaromos. Kyla klausimas- kas slepiasi po pučiama tokių interpretacijų miglota širma? Puikiai iliustruoja aprašomą situaciją atvirai raginančios saugoti gamtą nuo žmogaus Seimo narės Aurelijos Stancikienės (buvosios?) visuomeninės padėjėjos Rūtos Janutienės-Grinevičiūtės 2011-03-31 laida "Paskutinė instancija" (Peržiūrėti laidos įrašą galima čia...>>>). Joje atvirai eskaluojama priešprieša tarp miško nuosavybę turinčių ir jos neturinčių piliečių, skleidžiamas mitas apie siekius atskirti nuosavybės neturinčius lietuvius nuo miško, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininką Joną Šimėną prilyginant sarginiam šuniui ir pan. Neapsikentę eskaluojamos situacijos žinomi mokslininkai, miškininkai, ūkininkai, žemės bei miškų savininkai ir juos atstovaujančių Lietuvos visuomeninių organizacijų atstovai yra kreipęsi į Valstybės vadovus, politines partijas atkreipdami dėmesį, kad visuomenė melagingai gąsdinama nebūtais ir Lietuvoje netgi negalimais pavojais: "Mus piktina kryptingas radikalių rėksnių ir kai kurių gamtosaugininkų melas. Tvirtinama, kad Lietuvos miškai nyksta, nors faktiškai jų kiekis nuo XX amžiaus antrosios pusės iki šiol didėjo ir šalies miškingumas išaugo nuo tarpukaryje buvusių maždaug 20 proc. iki trečdalio šalies teritorijos. Aiškinama, kad nuosekliai naikinama gamta, nors įkurta pakankamai daug įvairiausių saugomų teritorijų, o ūkinė veikla (pavyzdžiui, statybos) apribota ne tik jose, bet ir visokiose draudžiamose zonose, juostose, apsauginiuose ir netgi ūkiniuose miškuose - jau daugiau kaip pusėje šalies teritorijos". (išsamiau- skaitykite čia ...>>>). Kreipimąsi iniciavę mokslininkai prof. habil. dr. LMA narys - koresp. Stasys Karazija, prof. habil. dr., LMA Žemės ūkio ir miškų mokslo sk. pirmininkas Albinas Kusta ir nusipelnęs miškininkas, vienas iš ankstesnių miškų žinybos vadovų Algirdas Brukas (LMSA vicepirmininkas), LMA narys akademikas Leonardas Kairiūkštis atsako ir į aukščiau keltą klausimą: "[...] tai gimdo tautiečių gąsdinimus, teigiamybių nutylėjimą, kaltinimus ir grasinimus kitaminčiams, ultimatumus Seimo nariams, o kartu tarnauja Lietuvos kaimo „nusodybinimui“, žmonių iniciatyvos užgniaužimui, veiklos varžymui ir jos biurokratizavimui, skatina emigraciją, didina nepasitikėjimą valdžios institucijomis. Radikalų triukšmavimas, įtakingų valstybinių gamtosaugos pareigūnų nesiskaitymas su žmonėmis vis labiau kenkia ir kompromituoja pačią aplinkosaugą. Ne tik stiprėja nusistatymas prieš naujų saugomų teritorijų kūrimą, bet ir prieš racionalias gamtosaugos idėjas bei prieš tuos gamtosaugininkus, kurie gerbia subalansuotos plėtros principus. Tokia padėtis nenaudinga nei Lietuvos žmonėms, nei gamtai." " Mes siekiame, kad miškų savininkai turėtų teisėtas galimybes disponuoti savo turtu be kyšių, be išimčių, kurias dabar tik valdininkai gali suteikti. Kuo daugiau išimčių, tuo daugiau reikalingas valdininkų įsikišimas. Tad dabartinė valdininkijos ekokratų kasta prieštarauja ir priešinasi bet kokiam žmogaus laisvėjimui, - miško savininkų poziciją išsako (plačiau- žiūrėti čia...>>>) Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos pirmininkas dr. Algis Gaižutis. - Manome, kad nepriėmus šio įstatymo, žmonės yra tarsi verčiami parduoti savo turimus miškus, nes dabar jie turi tik nuosavybę patvirtinančius dokumentus, tačiau neturi ten jokių realių disponavimo ja teisių, išskyrus, kad rudenį po lankytojų antplūdžio pareigą surinkti paliktas šiukšles". Privačių miškų savininkai ragina politikus pritarti toms Miškų įstatymo pataisoms, kurios užtikrina darnų privačių miškų naudojimą jų savininkų ir valstybės labui. Jie reikalauja (išsamiau- žiūrėti čia ...>>>) LR Miškų įstatyme, kaip tai numato LR Konstitucija, užtikrinti realias galimybes disponuoti ir naudotis privačia nuosavybe savininko bei Valstybės labui, sustabdant sovietmečio dvasią atitinkančią nepamatuotą vienpusišką biurokratinę draudimų savivalę Lietuvos piliečių nuosavybės atžvilgiu. Tačiau svarstant LR miškų įstatymo pataisas išryškėjo akivaizdi takoskyra tarp "viešuoju interesu" besidangstančių sklypų ir skandalų skaldymo meistrų, ekokratų bei juos remiančių radikalų žaliųjų (išpažįstančių vienintelę gamtos saugojimo nuo žmogaus kuo griežtesniais draudimais ideologiją; pastarųjų pusėje telkiasi valstybinė aplinkosaugos tarnyba su savo įspūdingais ištekliais) ir nuosavybę teisėtai susigrąžinusių žemės bei miškų savininkų, ūkininkų, miškininkų, mokslininkų ir jas vienijančių organizacijų, palaikomų kuriančios visuomenės dalies, raginančios protingai ir tausojančiai naudoti gamtinius išteklius žmogaus labui, gerbti šalies ūkio pagrindą - privačią nuosavybę taip garantuojant LR Konstitucijos veikimą (23 str. 29 str. ir kt.). Gerbiamas šalies miškininkas Algirdas Antanas Brukas šitokią situaciją taikliai įvardino "nusodybinimo politika" bei "gamtosauga ant sunaikintų sodybų". Vertinant vis plačiau įsivyraujantį nepagarbų požiūrį į žmogų ir jo santykį su gamta bei pesimistines šalies demografines perspektyvas, daugeliui kuriančių visuomeninių organizacijų, kurias vienija darnios plėtros idėja, - tai kelia didelį nerimą. Susidaro įspūdis, kad didžiulės Lietuvos kaimiškosios miškingos teritorijos, neleidžiant šalies piliečiams jose kurtis, palaipsniui „valomos" nuo gyventojų, kartu nesiimant jokių veiksmingų priemonių stabdyti augančią emigraciją. Matyt, atėjo laikas aukščiausiems šalies vadovams įvertinti, kam gali būti naudinga tokia „nusodybinimo" politika? (Kreipimosi tekstą rasite čia...>>>)
Kokie "genijai" sukūrė šią nykimo ir naikinimo sistemą kaime? Atėjo laikas politiškai įvertinti tai darančius ir iš to tarpstančius veikėjus,- konstatuoja žinomas miškininkas, vienas saugomų teritorijų sistemos steigimo pradininkų, visuomenės veikėjas ir tikras krašto patriotas Jonas Rimantas Klimas (išsamiau skaitykite čia...>>>). Tik atvirai diskutuodami ir išsakydami savo nuomonę galime keisti dabartinę situaciją. Viešumas- vienintelis dalykas, kurio dar bijo visų rūšių savivaliautojai. Kviečiame svetainės lankytojus pasisakyti komentruose.
|
Taip pat skaitykite:
|
|
|
|
|
|
|
|