Naujienos

Renata Dumbrovienė. Vienkartinis miškas

Miškas yra nekilnojamasis turtas ir dauguma savininkų jį laiko investicija, kurią paliks ateinančioms kartoms. Jie pagrįstai tikisi, kad miškų svarba ne tik nemažės, bet taps vis reikšmingesnė. Tikėtis grąžos iš investicijų yra įprasta bei suprantama. Šiandien Lietuvoje yra apie 250.000 privačių miško savininkų, kurių didžiajai daugumai priklauso smulkios miško valdos (vidutinė miško valda - apie 3ha). Iki šiol jie manė, kad, reikalui esant, galės gauti grąžą iš savo investicijos, užsitikrinti orią senatvę, apmokėti operaciją ar vaikams mokslus ir palikti vertingą turtą, kurį anūkai vėl galės panaudoti.

Didżioji dalis mūsų miškų buvo pasodinti manant, kad ateityje besivystančiai pramonei reikės daug medienos ir ateinančios kartos turės žaliavos. Laikai keičiasi, o kartu ir žmonių poreikiai. Mums vis dar reikia ir reikės medienos, bet taip pat imame suprasti biologinės įvairovės svarbą, miškų įtaką mikroklimatui ir klimato kaitai,  naudą visuomenės sveikatai ir t.t. Miškas vis labiau darosi reikalingas viešajam interesui, todėl imama taikyti vis daugiau ir griežtesnių apribojimų. 

Miškų savininkai vis garsiau kaltinami, kad miške mato tik lentas. Tačiau tuo pat metu už apribojimus savininkui mokamos kompensacijos yra menkos, neatitinkančios realių praradimų, skaičiuojamos pagal tai, kiek pajamų jis neteks dėl negalėjimo parduoti medienos. Tai yra medieninis požiūris. Norint, kad miško savininkas keistų savo požiūrį, pirmiausia reikia pakeisti valstybės  strategiją ir pradėti mokėti išmokas už ekosistemines paslaugas, kurias sukuria jo neiškirstas miškas.

Viešasis interesas ir privati nuosavybė yra lygiaverčiai dalykai. Pirmasis užtikrina, kad turėsime sveiką ir biologiškai vertingą aplinką, tačiau turime suprasti, kad, jei privataus miško savininkas savo (ne)veiksmais sukuria visuomenei reikšmingą vertybę, turime jam už tai sąžiningai atsilyginti.

Savininkams apmaudu dėl valstybės požiūrio, kad miškas yra vienkartinis. Naujajame miškų įstatymo projekte numatoma galimybė sudaryti apsaugos sutartis, tačiau kompensacija išmokama tik vieną kartą už prarastą galimybę realizuoti medieną, o apribojimai lieka visam laikui. Vienkartinis miškas, kurio vertė krenta vos tik pasirašius sutartį. Juk tokio miško, iš kurio negalima gauti pajamų, niekas nenorės pirkti, jei savininkas sugalvotų parduoti.

 Įsigaliojus naujajam miškų įstatymo projektui bet kurio miško savininko bet kuris miško sklypas galėtų būti paskelbtas kaip „kitas socialinėms, kultūrinėms ir dvasinėms vertybėms puoselėti skirtas miškas“, kuriame ribojama veikla ir kompensacija išmokama tik vieną kartą. Tuo tarpu visuomenė gauna nenutrūkstamą naudą visam laikui.

Mokslininkai skaičiuoja, kad neiškirsto miško teikiama nauda trigubai viršija praradimus dėl neparduotos žaliavinės medienos. Jeigu miško savininko veikla sukuria didelę nemedieninę vertę, galbūt atėjo laikas pirkti iš jo ne tik vienkartines lentas, bet ir ilgalaikį nematerialųjį produktą - ekosistemines paslaugas.