Naujienos

R.Dumbravienė: Kieno miškas: savininko ar visuomenės?

Pastaruoju metu gamtininkų ir miškų savininkų diskusijose dažnai minima Lietuvos Respublikos Konstitucija – pagrindinis teisės dokumentas, kuriam privalo neprieštarauti visi kiti galiojantys įstatymai ir valstybėje vykstantys procesai. "Tad kieno miškas? To, kuris įrašytas į nuosavybės dokumentus ar to, kuris įsivaizduoja turintis teisę ne į savo turtą?"- kelia klausimą diplomuota ekologė, miškuose vykstančių procesų analitikė, aktyvi visuomenininkė Renata Dumbravienė.

Siūlome susipažinti su R.Dumbravienės straipsniu, kuris pirmą kart publikuotas 2024.01.31 portale LRT.lt  Ten pat 2024.02.08 publikuojamas ir aplinkosaugininkės Gintarės Herasimenkienės atsakomasis straipsnis.

Miškų savininkai gina savo teisę į nuosavybę ir sako, kad turi būti teisingai atlyginta, kai privačiame miške ribojamos veiklos dėl viešojo intereso. Tai numato 23-iasis Konstitucijos straipsnis. Gamtininkai jiems atkerta, kad 54 -asis draudžia niokoti gamtą. Miškininkai tam neprieštarauja – gamtą reikia saugoti, nesvarbu miškas privatus ar valstybinis. Tačiau 54-ajame straipsnyje taip pat numatyta, kad valstybė rūpinasi gamtinės aplinkos ir vertybių apsauga. Viską sudėjus į vieną paveikslą: gamtines vertybes privalome išsaugoti, o valstybė turi pasirūpinti tinkamu atlygiu tiems, kurių valdomoje nuosavybėje tos vertybės susikūrė. Viešasis interesas ir privati nuosavybė yra lygiaverčiai dalykai, būtina rasti balansą tarp jų. Deja, šiuo metu supratimas, kas yra teisingas atlygis, patvirtina tyrimų rezultatus apie žemą šalies finansinį raštingumą.

Šiuo metu planuojami Miškų įstatymo ir Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo pakeitimai. Miškų įstatymo aiškinamajame rašte rašoma, kad remiantis Valstybinės miškų tarnybos paskaičiavimais, komensacijoms už nustatomus pagrindinių miško kirtimų draudimus IIA ir IIB grupių miškuose reikės apie 70 mln. eurų. Nuo 2028 m. nustačius naują miškų grupių sistemą, papildomai reikės dar apie 350 mln. eurų kompensacijoms. Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo įgyvendinimui prireiks 150 mln eurų už nustatomus pagrindinių miško kirtimų draudimus saugomose teritorijose, o vienkartinėms kompensacijoms privačių miškų savininkams už EB svarbos natūralioms miško buveinėms taikomus miško kirtimų apribojimus reikėtų 302 mln. eurų. Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė sako, kad šie pakeitimai yra labai minimalūs ir netenkinantys, žalieji sieks didesnių pokyčių. Įžanginėje Nacionalinio miškų susitarimo kalboje Aplinkos ministras Simonas Gentvilas atkreipė dėmesį, kad papildomų pinigų biudžete nėra ir tariantis reikėtų numatyti, iš kur bus imamos reikalingos lėšos.  Tačiau kalbėti apie pinigus labai nepatogu ir sprendimai, tenkinantys visas suinteresuotas puses, nebuvo atrasti. Tad iš kur gauti beveik 0.9 mlrd. Eur, kurie reikalingi minimaliems ir netenkinantiems pokyčiams?

Yra manančių, kad praradimų miškų savininkams kompensuoti nereikia. Taip, kaip gamyklos negali teršti gamtos, išleisdamos savo nuotėkas į upelį, taip ir miško savininkas turėtų nesitikėti kompensacijos už tai, kad, pavyzdžiui, saugo retą paukštį. Tačiau pamirštamas akivaizdus skirtumas. Gamykla gali savo kaštus, patirtus įsirengiant tinkamas nuotėkų valymo sistemas, įskaičiuoti į galutinę produkto kainą. Miško savininkas neturi tokios galimybės. Jis negali įskaičiuoti medžių, kuriuos palieka aplink saugomą lizdą, vertės į kito iškirsto miško kainą. Neretu atveju miško savininkui net nebelieka ką kirsti, nes jo turimas miško plotas yra mažas. Sakykime, randamas erelio rėksnio lizdas, kuriam nustatoma apsauga 100 m spinduliu, t.y. 3.14 ha. Net 76%, kitaip tariant apie 190 tūkst., miško savininkų turi mažiau nei 3 ha miško. Priklausomai nuo paukščio rūšies, ūkinė veikla gali būti ribojama iki 200 metrų spinduliu aplink veisimosi vietas. Ar vis dar manote, kad savininkas gali kažkur kitur įskaičiuoti prarastas pajamas? Gamtinės vertybės turi būti išsaugotos, tačiau miško savininkas neturėtų jaustis nubaustas už tai, kad jo miške yra vertinga buveinė. Jeigu atsitiko taip, kad saugoma rūšis (pvz. miegapelė) įsikūrė nedideliame plote, savininkas kompensacijos negaus. Valstybinės institucijos apriboja ūkinę veiklą, bet mano, kad mažesnių nei 0.5ha plotų  kompensavimo administruoti neapsimoka. Tačiau dauguma miško savininkų mišką supranta kaip investiciją ir natūralu, kad anksčiau ar vėliau tikisi finansinės grąžos.