Naujienos

M.Kavaliauskas: Miškininkystės ypatumai Naujojoje Zelandijoje

„Kia Ora“ Maorių žemės sveikinimo žodžiais pasitinka Naujoji Zelandija. Pasitaikius galimybei keletą savaičių bendrauti su privataus miško savininkais, noriu pasidalinti įspūdžiais apie kolegų iššūkius ir ūkininkavimo kontekstą kitame pasaulio gale, - dalinasi įspūdžiais iš nesenos kelionės miškininkas Marius Kavaliauskas.

Vietiniai miškininkai juokauja, kad Naujoji Zelandija - tai didelė ferma, kurios ekonomika pagrįsta žemės ūkio produkcijos eksportu. Priklausomai nuo regiono, lygumose auginami vynuogynai, vykdoma avininkystės ar gyvulystės veikla. Didžioji dalis apvaliosios medienos yra eksportuojama (į Kiniją), nes apdirbamoji pramonė saloje ir sąlyginai mažai apgyvendintoje teritorijoje nėra išvystyta.

Miškas arba miško žemė priklauso valstybei, privataus miško savininkams, vietiniams gyventojams (Maoriams) ar bendruomenėms. Vyrauja privati nuosavybė. Viešasis išteklių administravimas decentralizuotas, miškus prižiūri taip vadinamos regioninės tarybos (savivaldybių atitikmuo). Ūkininkavimo veikla regioninėse tarybose vykdoma ne komerciniais tikslais, o dedant pastangas puoselėti miško aplinkosaugines funkcijas. Jeigu uždirbamas pelnas, jis lieka regioninės tarybos biudžete ir padalinamas miško infrastruktūrai prižiūrėti ar vietinėms bendruomenėms remti. Įprastai, valstybiniai ar bendruomenių komercinės paskirties miškai koncesijos pagrindu perleidžiami administruoti profesionalioms miškininkavimo įmonėms.

Komercinės paskirties miškai -  tai plantacijos, kuriose iš esmės auginama viena ne vietinė trumpos rotacijos medžių rūšis - Spindulinė pušis (lot. Pinus Radiata). Teritorijose, kuriose auga vietinės medžių rūšys ūkininkavimas negalimas. Procesas verčiant plantacijas į natūralius miškus yra negrįžtamas - prarandama galimybė komercinei veiklai vykdyti. Dėl šios priežasties miško savininkai nėra suinteresuoti remti natūralių miškų atkūrimą.

Miškininkystė koncentruojasi kalnuose. Kirtimai vykdomi „kalnais“, nes biržė gali siekti ir tūkstantį hektarų, kertant vienerius, dvejus ar net trejus metus. Darbai šlaituose pavojingi – kirtimui ir traukimui naudojama sunkioji vikšrinė technika. Įdomu tai, kad medžiai yra gnybiami, o ne pjaunami, mediena traukiama naudojant lynų sistemą. Kalnų viršūnėse vietos mažai, todėl paruoštos žaliavos nėra sandėliuojamos, o iškart vežamos pirkėjui. Pinus Radiata – įspūdingai greitai auganti medžių rūšis, kurios rotacija siekia 28-30 metų. Per šį laiką vidutinis skersmuo gali pasiekti 30-40 cm, vidutinis tūris apie 500 m³/ha. Tam daro įtaką ir derlingas dirvožemis – plantacijose vyrauja molio ir žvyro mišinio dirvožemis. Taip pat auginamos ir kitos medžių rūšys, kaip pocūgė, bet ji nėra populiari, nes rotacija ilgesnė. Paruoštos medienos vidutinė kaina pardavėjo sandėlyje svyruoja apie 65 Eur.

Visos medienos liekanos (angl. Slash) turi būti surinktos ir saugiai, specialiai įrengtose vietose, sandėliuojamos. Slash – tai medienos liekanų ir purvo mišinys. Kalno šlaite jų galima palikti ne daugiau kaip 15 m³/ha. Taip saugomos upės. Medienos liekanų sandėlis neturi viršyti 50 m³ ir tokia krūva paliekama natūraliai suirti arba yra sudeginama, kai nėra sąlygų sandėliavimo tvarkai atitikti. Liekanos gali sudaryti iki 10% visos ruošiamos produkcijos dalį. Jų panaudojimas rinkoje kol kas neturi paklausos, nes paprasčiausiai nėra pramonės.

Erozijos ir sandėlių medienos liekanoms (Slash) įrengti kokybės kirtavietėse klausimai yra vienos opiausių temų Naujojoje Zelandijoje. Viename šalies regione prieš kelis metus kilo didelis viešas pasipiktinimas, kai liūtys nuplovė netinkamai įrengtus liekanų sandėlius ir kartu su nuošliaužomis užteršė upes, užvertė kelius, sugadino upėse esančią infrastruktūrą. Miško savininkui viskas baigėsi teismo sprendimu, kuris įpareigojo įgyvendinti prevencines priemones bei sutvarkyti padarinius. Tokie atvejai plačiai diskutuojami visuomenėje ir, akivaizdu, buvo suduotas smūgis miško ūkiui ir miškininkų įvaizdžiui.

Paruošiamieji miško darbai įgyvendinami dalyvaujamų procesu pagrindu, privalomai įtraukiant visas suinteresuotas puses: besiribojančių valdų savininkus, valstybės institucijas, vietines bendruomenes, Maorius ir jų organizacijas. Su visuomenės atstovais aptariami būsimų darbų eiliškumas, infrastruktūros kirsti įrengimas, sezoniškumo aspektai, aplinkosauginiai klausimai ir kiti poreikiai. Pavyzdžiui, ūkininkaujant kalnuose aktuali tema - kelių įrengimas ir nuosėdų šalia jų surinkimo sistemos paruošimas bei priežiūra. Savivaldybės keliai tvarkomi savivaldybės lėšomis, nepaisant to, kad miško savininkas, naudojant sunkiąją techniką, kelią sugadino. Tačiau keliai privačiuose valdose įrengiami ir prižiūrimi tik savininko lėšomis.

Paruošiamųjų darbų pabaigą vainikuoja kirtimo vietovės miškotvarkos planas. Planą rengia valdytojas. Jis gali būti atnaujinamas pagal poreikį (įtraukiant trečiąsias šalis) kasmet ar kas keturis metus. Miškotvarkos planas atspindi ūkines priemones nuo kirtimo iki atsodinimo. Atsodinimas vyksta tais pačiais metais po kirtimo, sodinant 500-1000 vnt./ha sodinukų, kurie perkami iš privačių medelynų. Atkūrimui naudojami genetiškai atrinkti, uždara šaknų sistema sodinukai. Kalnų šlaituose sodinama tik rankiniu būdu. Natūralus atkūrimas nėra naudojamas, nes atsikuria vietinės medžių rūšys (arba genetiškai nepageidaujamos komercinės paskirties medžių rūšys). O vietinių rūšių sudėties medynuose komercinė veikla negalima ir kelio atgal nėra. Atkūrimui ir miško naudojimui teisinių apribojimų nėra. Sodinama iškart po kirtimo tiek dėl agresyvių invazinių rūšių (Lot. Ulex, Cytisus scoparius, Buddleja, Rubus, Acacia mearnsii) paplitimo, užgožiančių kirtavietę, tiek dėl komercinių tikslų, nešvaistant laiko veltui. Prieš vykdant atkūrimo darbus beveik visais atvejais naudojami herbicidai. Herbicidai purškiami sraigtasparniais, išimtinais atvejais rankiniu būdu. Aštuntais - devintais medyno metais genimos šakos apvaliosios medienos kokybei ateityje gerinti, o kitais metais vykdomi ugdymo (retinimo) darbai. Visus darbus atlieka specializuotos rangovų įmonės.

Kaip bebūtų keista, plantaciniuose miškuose keliami labai aukšti aplinkosauginiai reikalavimai - nuo retų rūšių (flora, fauna, grybai) identifikavimo bei saugojimo iki kraštovaizdžio formavimo valdymo atitinkant ekologinio regiono reikalavimus. Pavyzdžiui, plėšriųjų paukščių lizdus identifikuojame pakėlę galvas į medžio lają, Naujojoje Zelandijoje reikia žiūrėti po kojomis, nes dalis saugomų paukščių lizdus suka ant žemės.

Privačių miškų lankymas galimas tik su valdytojo leidimu, išskyrus atvejus, kai teritorijoje yra regioninės ar nacionalinės svarbos rekreaciniai objektai. Valdytojai skatina medžioklę. Nes visa šalis „užteršta“ invazinėmis rūšimis (oposumai, žebenkštys, triušiai, elniai, žiurkės ir kt.). Invazinių rūšių reguliavimas šalyje – prioritetinė veikla, nes jos išstumia vietines. Šiuos gyvūnus šaudyti, gaudyti ir visaip kitaip naikinti leidžiama, kiek širdis geidžia.

Miškininkų bendruomenė sąlyginai nėra didelė ir kažkiek primena lietuvišką. Visi visus pažįsta: kartu studijavo, dirbo, priklauso miškininkų sąjungai ar pan. Miškininkai teigia, kad miško mokslai kol kas klesti, studentų ir darbuotojų netrūksta, atlyginimais nesiskundžiama. Tačiau dėl ateities būgštaujama. Praleidus šioje bendruomenėje keletą savaičių galiu drąsiai patvirtinti mano mokytojo profesoriaus R. Deltuvo kažkada sakytus žodžius, kad visus pasaulio miškininkus vienija bendros savybės: meilė gamtai, atsidavimas darbui, toliaregiškumas, nuoširdumas, paprastumas ...

Apibendrinant, sunkiai įsivaizduojama tokio masto ir intensyvumo miškininkystė europiečio akimis. Kita vertus, visos šalys turi savo ūkininkavimo tradicijas ir požiūrį į jas. Gamtos gurmanams Naujoji Zelandija - tikras perlas. Šalis optimali keliauti, įvertinant kraštovaizdžio bei kultūrinės įvairovės tankumą, infrastruktūros kiekybę, kokybę ir šaliai priklausančių salų dydį. 

Nuotraukos: Mariaus Kavaliausko