Naujienos

LMSA-30 metų! Pavyzdingai tvarkomi privatūs miškai – nuoseklaus LMSA darbo rezultatas

2023 m. balandžio 23 d. Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacija (LMSA) minės savo 30 metų veiklos sukaktį. Pradėjusi nuo keliasdešimt narių, šiandieną LMSA vienija per 6,5 tūkst. fizinių ir juridinių miško ir žemės savininkų, jiems atstovauja ne tik mūsų šalyje, bet ir tarptautinėje arenoje. Reikšmingas pasiekimas tai, kad privatus miškų ūkis savo prižiūrimų miškų plotais, atliekamais miškininkystės darbais bei medienos ruošos apimtimis, tapo lygiavertis valstybiniams miškams.

Be to, LMSA veikloje Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vaidmuo taip pat užima reikšmingą vietą. LMSA organizacijos steigiamasis susirinkimas įvyko 1993 m. būtent ŽŪR ir nuo to laiko ji yra aktyvi pagrindinės žemdirbių organizacijos Lietuvoje narė.

Apie tai, kokius svarbius darbus pavyko nuveikti per pastaruosius 30 metų ir kokios yra miško savininkų ateities perspektyvos, kalbame su LMSA pirmininku, Europos žemės savininkų organizacijos ELO viceprezidentu ir ŽŪR tarybos nariu dr. Algiu Gaižučiu.

Jūsų vadovaujama asociacija šių metų balandį minės 30 metų sukaktį. Kaip keitėsi organizacija per šį laikotarpį? Kiek narių turėjote 1993 metais ir kiek turite jų šiandieną?

Nuo kelių dešimčių susirinkusiųjų LR Žemės ūkio rūmuose į steigiamąjį asociacijos suvažiavimą 1993 m. balandžio 23 d. miško savininkų išaugome į daugiau kaip šešis su puse tūkstančio narių ir bičiulių vienijančią organizaciją, įgijusią pripažinimą ir svorį tiek Lietuvoje, tiek ir tarptautiniu mastu. Iš pradžių steigėmės kaip Lietuvos miško savininkų asociacija, koncentruodamiesi daugiau tik į privačių miškų ir jų šeimininkų aktualijas, o nuo 2018 metų, susiderinę su tuomet jau stabdančia savo veiklą Lietuvos žemės savininkų sąjunga, Generalinės Asamblėjos sprendimu, patikslinome LMSA įstatus, įtraukėme į veiklą aktyviuosius žemės savininkų atstovus bei žemės nuosavybės klausimus ir tapome Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacija, nors sutrumpintai ir toliau naudojame istoriškai įprastą sutrumpinimą – LMSA.

Nuo pat pradžių išsikėlė sau vieną svarbiausių tikslų – sukurti vieningais principais veikiantį, koordinuojantį savo veiksmus ir tuo stiprų privatų miškų ūkį Lietuvoje. Ar per visą šį laiką pavyko pasiekti šį tikslą? Kokius tikslus asociacijai brėžiate šiandieną?

Iš dalies. Ne vien tik nuo Asociacijos pastangų ir sutelkto darbo priklauso pasiekiami rezultatai. Džiugu girdėti, kai tiek miškininkystės autoritetai, tiek politikai pripažįsta, jog Lietuvoje privatūs miškai tvarkomi bei prižiūrimi pakankamai gerai, atliekami visi reikalingi darbai, o ir šalies miškingumo didėjimas pastaraisiais dešimtmečiais vyksta daugiausia privačiose žemėse.

Privatūs miškai lygia greta su valstybinių miškų urėdijos valdomais miškais geba aprūpinti šalies ūkį reikiamais medienos ištekliais, dėl didžiulės miško savininkų ir jų miškų įvairovės privačiuose miškuose klesti didelė gamtinė įvairovė, nes kiekvienas savininkas turi kiek kitokius tikslus, supratimą ir ūkininkavimo galimybes. Per pastaruosius daugiau kaip du dešimtmečius kasmet  vykdomą pavyzdingai tvarkomų privačių miškų konkursą „Pavyzdingai tvarkoma privati miško valda” matome, kiek daug įvairiausių iniciatyvų mūsų žmonės vykdo gražindami ir prižiūrėdami savo valdas. Tai džiugina ne vien miškų savininkų šeimas, tačiau ir kitus miškuose besilankančius žmones.

Kokiais pagrindiniais pasiekimais galite pasidžiaugti per pastarąjį trisdešimtmetį?

Reikėtų nemažai vardinti, nes kiekvieni metai atneša savų iššūkių, problemų bei pasiekimų. Didžiausias pasiekimas – mokantys ir gebantys tinkamai privačius miškus prižiūrėti bei puoselėti mūsų miškų savininkai. Jau minėjau, kad privatus miškų ūkis savo prižiūrimų miškų plotais, atliekamais miškininkystės darbais bei medienos ruošos apimtimis, tapo lygiavertis valstybiniams miškams.

Didelę dalį asociacijos pastangų ir laiko tenka skirti politikų bei valdininkų įvairių, pavadinkime mandagiai – keistų, teisėkūros iniciatyvų tikslinimui ar net neutralizavimui. Pavyzdžiui, buvo laikas, kai tuometinis miškų viceministras Albertas Vasiliauskas, atvirai pasisakantis prieš privačią miškų nuosavybę, 2003 m. buvo sugalvojęs dešimtmečiu prailginti medžiapjūtės amžių, norėjo įpareigoti kiekvieną miško savininką privalomai įsigyti kasos aparatą ir visokių panašių dalykų. Paminėtuosius du pavyko sustabdyti, sutelkti ir kitas organizacijas bei įtakingus politikus konsoliduotai pozicijai išsakyti.

Daugelis miškų ir žemės savininkų pasinaudojo ES parama miškininkystės veikloms, atėjusią per Bendrąją žemės ūkio politiką, kurią kuruoja Žemės ūkio ministerija. Kad priemonės ir joms skiriamos lėšos atsirastų Lietuvos kaimo plėtros programose, Asociacijai reikėjo daug, argumentuotai ir aktyviai dalyvauti atstovaujant ne vien mūsų narių, bet ir visų miško savininkų interesus. Kai kas pavyko, nes prieš du finansinius laikotarpius buvo sudarytos išties palankios sąlygos naujų miškų įveisimui žemės ūkio apleistose ir nenaudojamose žemėse, vėliau buvo reikšminga parama investicijoms į miškininkystės technologijas, naujos miškų technikos įsigijimui, pastaruoju metu daug pastangų įdėjome, kad būtų patrauklu vykdyti taip reikalingus jaunuolynų ugdymo darbus, kad tapo įmanoma tik patvirtinus realius įkainius už atliekamus darbus.

Jeigu minėti pastarojo meto ypač daug pastangų pareikalavusius darbus, iš karto sakysiu, yra dalyvavimas paskutiniųjų dviejų metų Aplinkos ministerijos inicijuotame Nacionaliniame miškų susitarime. Pavyko pasiekti susitarimą labai sunkioje temoje „Privačios nuosavybės ir viešojo intereso santykis”, atstovėti privačios nuosavybės interesus kitose susitarimų temose. Nors Nacionalinis miškų susitarimas dar neužbaigtas dėl nesutarimų 3 (iš 9) svarbiose temose, tačiau pasiektas įdirbis tikrai yra geras pagrindas tobulinant šiuo metu nauja redakcija rengiamiems Miškų ir Saugomų teritorijų įstatymams.

Pastaruoju laiku buvo nemažai pokyčių. Nacionalinė žemės tarnyba priskirta nebe Žemės ūkio, o Aplinkos ministerijai. Ar šis pokytis turi ar turės kokios nors reikšmingos įtakos žemės ir miškų savininkams?

Taip, vienareikšmiškai. Tik dar neaišku į kurią pusę. Iš to kaip gilinasi į žemės valdymo reformos sprendimus kuravusi šią sritį aplinkos viceministrė Daiva Veličkaitė-Matusevičė ir iš jos žemės naudojimo politikos klausimus nesenai perėmusi viceministrė Monika Juodvalkė, kaip siekia įsiklausyti ir spręsti įsisenėjusias problemas patirtis yra teigiama. O kaip bus toliau – pamatysime.

Priklausote Europos žemės savininkų organizacijai (ELO), Tarptautiniam šeimos miškų aljansui (IFFA) ir Europos privačių miškų savininkų konfederacijai (CEPF). Kokia nauda būti šių tarptautinių organizacijų rate? Kaip Lietuva atrodo ES miško ir žemės savininkų bendrame kontekste?

Nauda įvairiapusė. Pirma, atsiranda galimybė per šias tarptautines organizacijas tiesiogiai dalyvauti atstovaujant miško ir žemės savininkų interesams ES ir pasauliniuose procesuose. Kaip tolimi beatrodytų Briuselyje priimami sprendimai kasdieniais rūpesčiais užsiėmusiam žmogui Lietuvoje, reikia suprasti, kad didžioji dauguma visokių reguliavimų suderinama europinėse institucijose, o paskiau jas dar kūrybiškai pritaiko vietinė valdininkija. Dažnai besiteisinant, kad Briuselis taip nurodė… O nurodo tikrai anaiptol ne visada, iki šiol dažniausiai ateidavo gairės, rekomendacijos, kurias reikia pritaikyti prie vietinių sąlygų, siekiant naudos dirbantiems ir kuriantiems žmonėms.  O tas reikalauja pastangų, žinių ir gebėjimo atstovėti savo šalies interesus. Tad, kai dalyvaujame įtakingų europinių organizacijų veikloje, tuomet gauname informaciją iš pirmų lūpų, galime ir Lietuvoje tvirčiau jaustis.

Antra, bendraujant su giminingų asociacijų iš kitų šalių kolegomis greitai susižinome, kaip vienoje ar kitoje valstybėje sprendžiami aktualūs miško ir žemės savininkams klausimai, kaip ir kokiais būdais pavyksta apginti interesus. Tad perimame vieni iš kitų gerąją praktiką, bendromis pastangomis skaidriai įtakojame Europos Komisijos, Europos Parlamento ir kitų institucijų sprendimus.