Naujienos

Kuomet gyvenimo dėsnius keičia okupacinė propaganda.

Pagal privačios ūkinės veiklos prigimtį ir šimtmečiais patikrintus ekonominius dėsnius privačios ūkinės veiklos organizatorius vadovaujasi ūkine logika, siekia turėti ekonominę ir kitokią naudą, investuoti į savo turtą, didinti jo vertę, kad veiklos pabaigoje savininkas galėtų šį turtą  parduoti už didžiausią kainą, perduoti verslą ar turtą veiklai tęsti savo palikuonims.

Kremlius nepripažįsta, kad Ukrainos teritorija – tai ne Rusijos teritorija. Nuolat girdime jos propagandistų svaičiojimus apie Rusijos teisę valdyti Ukrainą arba okupuoti jos žemes pagal „rusų pasaulio“ taisykles. Pagal tokią pat mąstymo bei elgesio logiką veikia ir mūsų valstybė privačių miškų atžvilgiu. Maždaug nuo 2000 m. sustiprėjo kai kurių tuomečių valstybinių institucijų inspiruotas nuolatinis  privačių miškų sistemos puolimas per visas medijas. Daugelyje žiniasklaidos priemonių miško savininkai buvo apšaukiami žemgrobiais, miškavagiais, įvairiu būdu  „zombinama“ visuomenė, stengiantis pateikti valstybinių miškų pranašumus prieš privačius. Tuometinės Generalinės miškų urėdijos vykdoma kryptinga juodinimo politika buvo siekiama užtušuoti liūdnus ekonominius valdomų miškų veiklos rezultatus ir menkas įplaukas į nacionalinį biudžetą  iš valstybinių miškų. Vėliau atėjo  Aplinkos ministerijos odiozinio ir neprilygstamo demagogo, ministro Valentino Mazuronio vadovavimo laikotarpis, kai (tiesiog ministro įsakymu, o ne Seimo priimtu įstatymu!) buvo dešimt kartų padidintos baudos ir žalos atlyginimo gamtai įkainiai medžioklės ir miškų srityse. To meto žiniasklaidoje ir interneto platybėse netrūko komentarų su džiūgavimais, kad dabar bus susidorota su medžiotojų ir miško savininkų klase ir kad jie gaus teisingą atpildą už „visaliaudinės nuosavybės“ niokojimą. Deja, didelė dalis, o gal ir dauguma visuomenės tuomet ir dabar tebėra nuomonės, kad ji turi teisę nurodyti,  kaip miško savininkas privalo ūkininkauti savo miške.

Reguliacinės ministerijos politika.

Kaip žinia, visi miškai pavaldūs Aplinkos ministerijai. Miškų ūkis yra bene vienintelė ūkinė veikla, kurią kuruoja ši reguliacinė ministerija, nes visos kitos sritys yra susijusios su veiklos ribojimais, kontrole, inspektavimu. Trumpai išdėstysiu savo požiūrį dėl  jos pastarųjų metų veiklos privačių miškų atžvilgiu.

Apie buvusio ministro Kęstučio Navicko veiklą galima pasakyti, kad  jis  - prisiekęs aplinkosaugininkas ir tapęs ministru taip pat saugojo. Saugojo valstybės ir ES biudžetą nuo perteklinių pinigų, saugojo, kad pinigai nepatektų į „netinkamas“ miško ir žemės savininkų rankas, tačiau laimino aktyvistų projektus nendrinėms meldinukėms, lūšims, pelėms ir visokiems kitiems gyviams veisti su būtina sąlyga -  pinigų krūva.

Ministras Valentinas Mazuronis turėjo galimybę tapti privačios miškų sistemos duobkasiu, inicijavęs drakoniškas baudas ir žalos atlyginimo gamtai dydžius. Savininkams pasisekė, kad dauguma Valstybinės miškų tarnybos (VMT) pareigūnų buvo (yra) su miškininko išsilavinimu ir patirtimi, aukšto mentaliteto bei vakarietiškų pažiūrų, išskyrus keletą inspektorių, kurių pažiūros ir gyvenimo nuostatos paskolintos iš Buriatijos respublikos.

Ministras Kęstutis Mažeika paliko ryškiausią teigiamą pėdsaką medžioklės srityje. Inicijavęs revoliucingus sprendimus jis žengė didžiulį žingsnį link vakarietiško požiūrio į medžioklę, medžiotojų siekio tapti proceso šeimininkais, savarankiškai reguliuoti medžiojamųjų žvėrių kiekį ir sudėtį.  Nieko nepadaryta dėl savininkų teisių medžioklėje, tačiau nebuvo inicijuota jokių reakcingų ir dar labiau apsunkinančių miško savininkų gyvenimą sprendimų.

Aplinkos ministro postą užėmus liberalų partijos atstovui Simonui Gentvilui  lengviau atsikvėpėme – gal gi dabar iš tikrųjų bus tikslinamos smulkmeniškos miškų kirtimo taisyklės, darbai miške bus įvertinami pagal savininko pasiektus tikslus, kurie labai gražiai sudėlioti Miškų kirtimo taisyklių punktuose 55.1 – 55.8.     

Deja, taip neįvyko. Iš pradžių ministras bandė  bent pasisakymuose viešinti, kad jis taip pat  miško savininkas ir yra miško savininkų pusėje bei išvis -  tikras liberalas. Tačiau greitai žalieji „kadyrovcai“ ir ministerijos „kietos rankos“ šalininkai ministrui suorganizavo keletą antpuolių, jis  pasislėpė apkasuose ir gerai pagalvojęs pakeitė kursą. Buvo atsitraukta nuo liberalios pozicijos ir nuo ketinimų išlaisvinti ūkinę veiklą privačiuose miškuose. Per vieną renginį, pažymint geriausius metų miškų savininkus, į mano repliką, kad nė vienas aukščiausias valstybės pareigūnas, remdamasis Konstitucijos nuostata dėl privačios nuosavybės dominavimo Lietuvos ūkyje, nėra viešai pasakęs, jog  gerbia privačių miškų ir žemių nuosavybę, ministras atsakė esąs IŠPROVOKUOTAS pasakyti, kad  gerbia. Ar tai buvo semantiškai blogai išreikšta ministro pozicija, ar nuoširdus prisipažinimas, kas slypi ministro širdyje ir galvoje? Belieka tik remtis liaudies išmintimi, jog per prievartą mielas nebūsi.

Rengiamas susitarimas dėl miškų, kurio nacionaliniu nepavadinsi.

Nuvilia abejotini kiti dabartinio aplinkos ministro ir ministerijos veiksmai. Nacionalinis miškų susitarimas – tai dėl reikalingumo ir rezultato sunkiai suvokiamas procesas. Skelbiamame šio manifesto rengiamame tekste didžioji dalis nuostatų jau seniai veikia ir nereikalauja reikalingumo įrodymų. Yra prirašyta gražių ketinimų dėl ūkininkavimo privačiuose miškuose išlaisvinimo. Bet žinome, kad Lietuvos valstybės teisinė bazė - Konstitucija, įstatymai, Vyriausybės nutarimai, ministrų įsakymai, tvarkos, taisyklės, metodikos, išaiškinimai, kaip juos taikyti bei kiti valstybės įstaigų ir savivaldybių teisės aktai.

Nacionaliniai susitarimai - kaip folkloro festivaliai: susirinko, pašoko, padainavo, pagrojo, skaniai kartu pavalgė (ir ne tik) ir išsiskirstė iki kito karto. Tačiau esminis skirtumas - iš festivalio žmonės išsineša teigiamų emocijų, puikių prisiminimų, energijos kūrimui ir būsimiems susitikimams. Gi vadinamasis „nacionalinis“ miškų susitarimas vyko beprasmiškų ginčų atmosferoje, dalis dalyvių neatlaikė tokio absurdo ir pasitraukė. Reikėjo įrodinėti oponentams, kad absurdas:

1. a) saugoti (t.y.- nenaudoti) 50-60 proc. miškų;
2. b) visuomeninkai turi turėti teisę kontroliuoti miškininkų ir privačių miškų savininkų veiklą, nurodinėti, kaip ūkininkauti;
3. c) kad miškų pagrindinės funkcijos turi tapti ekologinėmis ir socialinėmis, didžiojoje dalyje teritorijos atsisakant ūkininkavimo.

Ir svarbiausiai, kad tokių siūlymų realizavimas siūlytojų manymu NIEKO NEKAINUOJA. Buvo nusišnekėta iki to, kad nereikia mokslininkų, miškotvarkos, o visą miškų veiklą reguliuos ir tvarkys žaliųjų bei visuomenės komitetai. Matyt, ekomjaunuoliai paskaitė porevoliucinės Rusijos istoriją ir ten rado sau patrauklių patirčių. Sukurti efektyviai veikiančią ekonominę bet kokios ūkio srities sistemą reikia proto. Kai jo pritrūksta, tuomet tinka viskas.

Kad ir kaip sunkiai gimdytas Nacionalinis miškų susitarimas (NMS) nėra joks teisės aktas ir jokia valdžia neprivalės juo remtis, juolab, kad net Konstitucinio Teismo nutarimų mūsų valdžios metų metais sugeba nevykdyti. Kas ketverius  metus tarp politikų išplinta epidemija – politinė karštinė ar drugys: vienus krečia šaltis, kitus - karštis, o per patį krizės piką  – rinkimų dieną – vienus ištinka politinė mirtis, kiti išgyvena. Po rinkimų naujas Seimas ir Vyriausybė gali visiškai nekreipti dėmesio į jokius susitarimus, jeigu jie neatitinka jų partijų programų.

Aplinkos ministerijos pozicija nacionalinio miškų susitarimo metu, švelniai tariant, buvo keista. Ministerijos pareigūnai pasislėpė krūmuose, o į mūšį metė samdytus moderatorius – fasilitatorius,  lietuviškai - proceso vadovus,  kurie, panašu, atliko „protmūšių“ organizavimo pratybas už nemenką (ko gero) atlyginimą. Į mūšį buvo mestos žaliųjų „kadyrovcų“, neaiškių „alkų“ gerbėjų, pagonių ir medžių apsikabinėtojų, vaidilų ir vaidilučių pajėgos. Jie bandė visiškai paneigti miškų mokslą, miškotvarką, siekė užimti privačių miškų teritorijas kažin kokiam viešajam interesui tenkinti. Visiems sveiko proto žmonėms aišku: jei nori save pasimėgauti, pavyzdžiui, skaniu maistu, reikia užeiti į restoraną, užsisakyti, skaniai pavalgyti ir sumokėti. Tiesa, galima prašyti, kad pavaišintų. Galima įsiveržti ir pareikalauti, kad už 1 eurą pavaišintų pietumis ir dar įpiltų konjako, bet tada pasekmės... visiems suprantamos.

NMS  antroje  dalyje apie privačios nuosavybės ir viešojo intereso santykius raudona gija deklaruojama idėja apie pietus su konjaku restorane už 1 eurą. Visos visuomenės ir bendruomenių pageidavimų tenkinimo formos privačiuose miškuose numatomos, savininkui paliekant dvi alternatyvas – turėti mišką be teisės jį naudoti, disponuoti  ir valdyti visa apimtimi arba atiduoti jį visuomenei, tenkinti jos poreikius pagal norinčiųjų tenkintis sąlygas.

Pagal valstybės BK labai griežtai baudžiama už kito asmens vertimą ką nors tenkinti panaudojant fizinę, psichologinę ar finansinę, taip pat dominuojančios padėties  prievartą.

_______

Kadangi šių dienų aktualijų fone NMS reikšmė išvis nublanksta, kitame straipsnyje kalbėsiu apie realias privačių miškų problemas.

Kazimieras Šiaulys, miško savininkas, LMSA  pirmininko pirmasis pavaduotojas, K. Šiaulio IĮ direktorius

2022 m. liepos 5 d.