Naujienos

Gaila, bet priemiesčių miškai vis dar niekdarių yra dergiami statybų laužu, naudotomis padangomis, buitine technika ir kitu šlamštu, tačiau čia kontrolierių ir visuomenės aktyvistų prevencinės veiklos nesimato. Paprastai į savininko miško valdą atvykusi Aplinkos ministerijos „reguliarioji kariuomenė“ būtinai ieškos ir ras už ką ir kaip jį nubausti. Matuojami ir skaičiuojami kelmai, lyg savininkas būtų juos iš kažko pavogęs. Stebėti šį procesą - tai tas pat, kaip matyti prievartaujamą savo dukrą, seserį ar motiną. Valdininkai, kuriantys privačių miškų naudojimo tvarkas ir taisykles, niekada šito nesupras. Visa tai didina spaudimą miško savininkui, sunku tapo improvizuoti, kūrybiškai dirbti miške, ypač savo jėgomis ir mažomis apimtimis.

Ar gali mažuma artėti prie daugumos?

Reikėtų iš miškų veiklos nedaryti politikos ir nesivaikyti populizmo, bet įvertinti visas aplinkybes, paklausti išmanančių žmonių, kada, kas ir kaip gyvena miške, išklausyti praktika ir mokslu paremtos išminties, kaip racionaliai tvarkytis. Nepamiršti reikia ir kokie ekonominiai sunkumai laukia, kokie iššūkiai medienos sektoriui, ištaisyti buvusių neatsakingų vadovų klaidas.

Dramaturgas H. Ibsenas vienoje savo pjesių rašė: „Dauguma niekada nebūna teisi“. Pradėjau ieškoti pagrindimo šiai sentencijai. Ir radau. Istoriškai įrodyta, kad pažangą kuria asmenybės arba mažuma. Dauguma arba nepritaria, arba yra abejinga. Įvairiuose kolektyvuose vadovai ar savininkai visada mažuma, bet ten, kur įtaką paima dauguma, laukia liūdesys. Mūsų šalyje rinkimuose dalyvauja šiek tiek daugiau nei 50 proc. rinkėjų. Seimo daugumą sudaro šiek tiek daugiau nei pusė Seimo narių, reiškia, jie atstovauja nuo 25 iki 30 proc. rinkėjų. Mūsų valstybės kelias būtų visiškai kitoks, jei rinkėjų mažumai atstovaujanti Seimo dauguma nesistengtų pataikauti potencialių rinkėjų daugumai, priimtų sprendimus, kurie nors nepopuliarūs, bet reikalingi valstybės pažangai.

Džiaugiuosi, kad Dievas ir likimas man lėmė priklausyti mažumai: turiu galimybę rašyti ir sakyti, ką galvoju, uždirbamos pajamos leidžia rinktis, kur ir kaip gyventi, turiu galimybę pagal savo norus leisti laisvalaikį, neskaičiuoti dienų iki atlyginimo ir negalvoti apie kreditą banke. Tai - mažumos privilegija. Ar gali mažuma artėti į daugumą? Gali, kai valstybėje mažėja biurokratinis aparatas, auga vidurinioji klasė, atitinkamai atsiveria daugiau ekonominės laisvės privačiam verslui. Sukuriama pažangi ir teisinga mokesčių sistema, skatinanti dirbti, uždirbti, turėti pelno ir mokėti mokesčius.

Savininkas ar nuomininkas?

Privačių miškų sistema Lietuvoje vėl pradėjo formuotis apie 1992 m. atkūrus Nepriklausomybę. Buvo priimti žemės reformos ir teisės atkūrimo į nekilnojamąjį turtą įstatymai, kurie ne kartą keisti, papildyti, keitėsi tvarka ir taisyklės, o siekis liko tas pats – suformuoti privačios nuosavybės ekonominį ir ūkinį pagrindą. Tai įtvirtinta Konstitucijoje.

Maždaug iki 2000-ųjų dėl miškų viskas vyko, kaip numatyta įstatymuose ir Konstitucijoje. Reforma vyko sparčiai, be didesnių trukdymų, bet grąžintuose miškuose ūkinė veikla buvo vangi, nes tik pradėjo plėstis medienos gaminių eksportas, o vietinei rinkai medienos reikėjo nedaug, be to, kainos buvo žemos. Po kurio laiko medienos poreikis ir kainos ėmė augti, į politinius ir ūkinius valdžios postus pradėjo grįžti sovietiniai nomenklatūrininkai, nustūmę Sąjūdžio iškeltus žmones. Žiniasklaida pamažu pradėjo formuoti neigiamą požiūrį į miško savininkus, jie buvo vadinami miškavagiais, žemgrobiais ir šiaip nemoraliais žmonėmis. Tuometinė valstybinių miškų vadovybė, susidedanti iš vieno Generalinės miškų urėdijos vadovo, kaip įmanydama stengėsi juodinti ir kenkti aktyviems privačių miškų savininkams, nuolat priešpastatant valstybinių miškų pranašumą. Ūkininkavimas privačiuose miškuose buvo nuolat sunkinamas, priimant vis naujas miškų naudojimo taisykles. Kiekvienas Aplinkos ministerijos ministras ir Seimas stengėsi didinti spaudimą privatiems miško savininkams, tuo pačiu ieškodami populiarumo ir aukštų reitingų.

Nežiūrint į tai, privačių miškų sistema augo, stiprėjo, atsirado miško savininkų kooperatyvai, stambūs juridiniai asmenys, turintys tūkstančius hektarų miško ir profesionaliai vykdantys tęstinę miškininkystę. Deja, valstybę atstovaujančios Aplinkos ministerijos pozicija privačių miškų subjektų atžvilgiu buvo tokia – tai yra valstybinės nuosavybės nuomininkai. Bandysiu pagrįsti.

1. Medis, augantis miške, nėra medžiojamasis žvėris, priklausantis valstybei, kuris gali bet kada atsidurti bet kuriame sklype. Medis išdygsta, auga ir pasensta toje pačioje vietoje. Bet valstybė galvoja, kad kiekvienas medis, augantis Lietuvos miške, priklauso jai. Pagal valstybės doktriną pilietis, gavęs teisę naudoti mišką tam tikrame sklype, turi teisę gauti leidimą kaip nuomininkas, kuriame nuomotojas - valstybė – nurodo, kokį medį nuomininkas gali iškirsti. Už kiekvieną medį, nukirstą be nuomotojo raštiško pritarimo, nuomininkas turi mokėti baudą ir atlyginti žalą gamtai. Jeigu medis nulūžo arba nulaužė vėjas, gamta tai nurašė į nuostolius, jei nusikirto nuomininkas – žala, už kurią reikia mokėti.

Kur patenka pinigai už tą „žalą“ gamtai? Ar sumokėti pinigai savaime panaikina „žalą“? Ar galima laikyti žala nukirstą medį be popieriuko, o parašius popieriuką - jau nebe žala? O jeigu nuomininkas padarė nuomotojui „neįsivaizduojamai didelę žalą“, nukirsdamas dešimt medžių be pritarimo, tai gal logiškas žalos atlyginimas būtų pasodinti dešimt medžių?

2. Logiška, jeigu nuomininkas nori atsisakyti nuomojamo sklypo ir perleisti kitam nuomininkui - jis turi gauti nuomotojo sutikimą, kaip ir kitas nuomininkas turi gauti sutikimą nuomoti. Sąmoningai nevartoju miško savininko ir pirkimo–pardavimo sandorio sąvokų, nes šioje situacijoje jos tampa antrinės.

3. O kur nuomos mokestis? Jis yra! Pardavęs iškirstą medieną nuomininkas moka visiems aiškų 15 proc. GPM. Bet dar yra 5 proc. mokestis, kuris pagal mokesčio bazę visiškai atitinka mokesčio nuomotojui sampratą.

Supratote ironijos dozę šiuose pasvarstymuose? Norėčiau kalbėti apie miško savininką, bet nelabai yra apie ką. Žemės gelmės - valstybės. Miško paklotės – šiukštu nepaliesti, kelmų nerauti, šakų kai kur nerinkti, dangus virš miško – valstybės, grybai ir uogos – visaliaudinė nuosavybė, žvėrys – medžiotojų. O apie statybą nuosavame miške eilinis savininkas gali tik pasvajoti, nes nuomotojas tik teoriškai numato tokią teisę, kurią įgyvendinti gali tik lygesni tarp lygių. Tad savininkui belieka tik atsidusti – jis, apsirūpinęs privačius miškus okupavusios valdžios išduotais popieriukais, turi teisę griežtai nurodytais terminais ir griežtai nurodytomis schemomis važiuodamas išsikirsti griežtai nurodytą kiekį medienos, o jeigu, neduok Dieve, faktinis kiekis neatitinka leidime įrašyto, nedelsiant pranešti valstybei – nuomotojui, kad nė vienas euras nuomos mokesčio nepaklystų. Tiesa, nuomininkas dar turi teisę ir prievolę surinkti ir išvežti visų grybautojų, uogautojų, statybininkų ir autoremontininkų į mišką išmestą šlamštą.

Įgykite drąsos būti politikais

Gerbiamas dešiniųjų daugumos liberalų ministre Simonai Gentvilai, įgykite drąsos būti tikru liberalu. Panaikinkite reakcingas komunistinės krypties nuostatas visuose su privačiais miškais susijusiuose norminiuose aktuose. Netarnaukite daugumai, kuri Jūsų nerinko. Kiek Jūs jiems bepataikautumėte, jie vis tiek už Jus nebalsuos. Sugrius Rusija, sugrius ir netikri žalieji pranašai, kai jiems bus atkirsta mitybos grandinė. Mes ir be jų žinome, kaip tausoti gamtą ir mylėti mišką.

Tikiu, kad ateis diena, kai privačių miškų savininkai iš nuomininkų taps tikrais savo turto savininkais. Baigsis bandymai uzurpuoti privačių miškų nuosavybę, valdžios veiksmai, ne vien tik žodžiai, bus vakarietiški. Sunku net įsivaizduoti, kad po trisdešimt nepriklausomybės metų tenka kovoti už laisvę ir nepriklausomybę privačioje veikloje. Šiuo metu valstybės politika dėl privačios žemės ir miško paremta vidaus imperiniu mąstymu ir veiksmais, šleifu besidriekiančiais nuo sovietinių laikų.

Raginimas politikams – užbaikite smulkmeniškų draudimų, persekiojimų, lakstymo aplink kiekvieną kelmą laikotarpį. Jūsų neapgalvotas kišimasis į ūkininkavimą privačiuose miškuose stipriai prisideda prie tik agresyviajam kaimynui iš rytų patinkančių tikslų:

1. Nustumti savininkus nuo nuosavybės.

2. Supriešinti visuomenės grupes.

3. Paneigti Konstitucijoje įrašytą privačios nuosavybės prioritetą ūkinėje veikloje.

4. Nuolatinis priešrinkiminis populizmas.

5. Pataikauti žaliuojančioms ir komunistuojančioms socialinėms grupėms.

6. Sukelti nusivylimą demokratija, vakarietiškomis vertybėmis, ūkininkavimo laisve.

7. Užkirsti kelią formuotis stipriai, savarankiškai, atsakingų savininkų klasei.

8. Pasitelkus represines struktūras diegti ir ugdyti savininkams baudžiauninko mentalitetą.

9. Formuoti visuomenėje nuomonę, kad dėl mažų pensijų, aukštų kainų, turtinės nelygybės, blogos socialinių paslaugų kokybės kaltas verslas ir privati nuosavybė.

Organizuokite sąžiningą konkurenciją tarp dviejų nuosavybės formų miškų – nuo to valstybei bus tik geriau. Ateina laikas, kai į mišką reikės žiūrėti kaip į valstybės ekonominės galios generavimo šaltinį. Kiekvieną medį, kurį miškas gali be skriaudos atiduoti, reikės paimti, paglostyti, nukirstą apkabinti ir atiduoti žmonių naudai. Miškas – labai tvari ir gyvybinga ekosistema. Mes visi esame jos dalis. Bendraukime kiekvienas su savo mišku be tarpininkų.

______________________________________________________________

Taipogi skaitykite: 

2022 - 07 - 06

Kazimieras Šiaulys. Žydi (P)putinai arba slenkanti privačių miškų okupacija