Naujienos
2023 - 10 - 12
Kas ir kokius įsipareigojimus saugomų teritorijų vystymui ir bioįvairovės geros būklės užtikrinimui rengia Lietuvai?
Dalyvavome š.m. spalio 10-12 dienomis Europos Komisijos Suomijoje surengtame tarptautiniame 5-jame Biogeografiniame seminare borealiniam regionui, skirtame ES saugomų teritorijų tinklo NATURA 2000 vystymui. Seminaro pagrindinis tikslas - apžvelgti šio regiono valstybių įsipareigojimus dėl ES biologinės įvairovės strategijos iki 2030 m. tikslų ir uždavinių įgyvendinimo.
Seminare dalyvavo Borealinio biogeografinio regiono ( Estija, Suomija, Latvija, Lietuva ir Švedija) atstovai iš aplinkosauginių institucijų, nevyriausybinių organizacijų, miško ir žemės savininkų asociacijų, Komisijos tarnybų ir Europos aplinkos agentūros, taip pat kiti suinteresuotųjų šalių ir mokslo atstovai.
Lietuvos delegaciją sudarė Aplinkos ministerijos ir jai pavaldžios Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) darbuotojai, gamtosauginių NVO ir žemės ir miško savininkų atstovai. Lietuvos miško ir žemės savininkų asociaciją (LMSA) atstovavo asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis.
Antradienis (spalio 10 d.), pirmoji seminaro diena, buvo skirta pristatyti aptarti ir peržiūrėti su ES biologinės įvairovės strategija susijusius įsipareigojimus dėl saugomų teritorijų ir jų statuso tobulinimo Borealiniam biogeografiniam regionui.
Kas ir kokius įsipareigojimus saugomų teritorijų vystymui ir bioįvairovės geros būklės užtikrinimui rengia Lietuvai?
Europos Komisijos 2020 m. gegužės 20 d. paskelbta ES biologinės įvairovės strategija iki 2030 m. [nuoroda: https://rb.gy/oavzv] yra ambicingas ir ilgalaikis gamtos apsaugos ir ekosistemų nykimo sustabdymo planas, kuriuo siekiama padėti Europos biologinei įvairovei atsigauti, dokumente numatyti konkretūs veiksmai ir įsipareigojimai, įkuriuos bus orientuojamasi įgyvendinimo procese.
Tam, kad prasidėtų įgyvendinimas (nes ES Bioįvairovės strategija nėra įstatymas ar direktyva, tai gairės veiklai koordinuoti), ES valstybės šiuo metu ruošia nacionalinius įsipareigojimus, kuriais prisižadės Europos Komisijai - ką planuoja daryti, ką įgyvendinti, ko imtis. Kol kas tik nedidelė šalių dalis yra pateikusi tokius pasižadėjimus, kadangi puikiai supranta- jei prisižadėti ir paskui neįgyvendinti, tai lauks nemalonumai iš Briuselio.
Juo labiau, kad atskiro šios strategijos įgyvendinimui skirto finansavimo (kaip buvo žadama)- nėra, ambicijos iškeltos milžiniškos, o laiko prisiimtų įsipareigojimų įgyvendinimui - tik keleri metai (kas gamtinių procesų prasme- trumpa akimirka).
Šalies prisiimamus įsipareigojimus išsamiai aptarinėja Suomijoje (su visomis suinteresuotomis šalimis, kreipiant didelį dėmesį susitarimui su žemės ir miško savininkais), taipogi Švedijoje (jau pateikė) ir kt.šalyse.
O štai Lietuvoje ši sritis iki šiol ūkanose - kas rengia, su kuo bus aptariama, kas tvirtins (VSTT, AM, Vyriausybė ar Seimas)?
Ar vėl nebus taip, kaip su EB svarbos buveinių projektiniais inventorizavimais ir pateikimais Europos Komisijai su niekuo per daug nederinant ir neinformuojant? Jei taip atsitiktų- kas atsakytų už nepamatuotų "ambicijų" neįgyvendinimo pasekmes? Geriau būtų to išvengti dabar, pakol dar laikas...
Kad imtis tinkamų priemonių,tam reikia žinoti objektyvią informaciją apie buveinių išskyrimo reikalavimus, turinį, naudojamas praktikas ir daromas klaidas bei netinkamus sprendimus.
Trečiadienį, antrą seminaro dieną, vyko ekskursijos gamtoje, susipažįstant su suomių sprendimais ir patirtimi atliekant saugomų rūšių ir buveinių apsaugą, palankių sąlygų užtikrinimą.
Įdomu ir naudinga buvo susipažinti su suomių praktika išskiriant ir prižiūrint įvairias Europos Bendrijos svarbos buveines. Pavyzdžiui, Suomija yra šalis, po kurios įstojimo į ES, ES Buveinių direktyvos miško buveinių sąraše atsirado nauja buveinė- Vakarų taiga (kodas 9010). Gausiai miškingoje Suomijoje (-23 mln ha), kaip ekskursijos metu informavo aplinkosaugos ekspertai, yra išskirta tik ~100 tūkst. ha Vakarų taigos buveinės plotų. Dažniausiai - po gaisrų pasilikusiuose miškuose. Ekskursiją vedę aplinkosaugininkai tikino, kad mišką Vakarų taigos buveine jie laiko tik tada, kai ten įvyksta gaisras ir vėliau viskas paliekama savieigai. Lankėmės viename tokių miškų, kur miško gaisras aplinkosaugininkų prieš kelis metus buvo sukeltas specialiai.
Tuo tarpu Lietuvoje entuziastingai išskirta ir jau įteisinta net -60 tūkst.ha šios buveinės teritorijų (turint omenyje, kad miškų turime dešimt kartų mažiau, o mūsų teritorija yra daug piečiau), miškuose, kurie pagal ES Buveinių direktyvos 1 priedo nustatytus šiai buveinei kriterijus nelabai įtelpa į reikalavimus.
Kad imtis tinkamų priemonių,tam reikia žinoti objektyvią informaciją apie buveinių išskyrimo reikalavimus, turinį, naudojamas praktikas ir daromas klaidas bei netinkamus sprendimus. Jei į tai nebus gilinamasi- pastangos taps bevaisės, o priimami sprendimai - kiršinantys žmones.
Apie rimtas problemas dėl buveinės Vakarų taiga jau prieš eilę metų viešai ir argumentuotai pasisakė akademikas Stasys Karazija, o šio patyrusio mokslininko žodžius vakar išvykos į Suomijos miškus metu patvirtino ir suomių bei švedų vedantieji specialistai, dirbantys aplinkosauginėse institucijose, atsakingi būtent už tokių buveinių išskyrimą, apsaugą ir priežiūrą. [Paskaityti Akademiko Stasio Karazijos straipsnį „Ar paversime Lietuvos miškus taiga?” galite Lietuvos mokslų akademijos svetainėje: https://rb.gy/swnn1 ]
Ekskursijų metu aplankėme centrinį Suomijos saugomų teritorijų Lankytojų centrą HALTIA, kurį administruoja ir prižiūri valstybinius miškus ir saugomas teritorijas administruojanti miškų valstybinė įmonė Metsähallitus.
Saugomų plotų ir buveinių išskyrimas privačioje žemėje- tik su savininko žinia.
Apie tai, kaip išskiriamos, prižiūrimos ir saugomos natūralių pievų ir šlapynių buveinės Suomijoje - turėjome puikią galimybę susipažinti Nuuksio Nacionaliniame Parke surengtoje išvykoje.
Pasak ekskursiją vedusių suomių aplinkosaugininkų, iš viso šalyje yra išskirta ~57 tūkst.ha natūralių pievų, kuriose siekiama užtikrinti ganiavos palaikymą (šiuo metu~30tūkst.ha, o iki 2030 metų norima pasiekti 52 tūkst. ha ganomų pievų).
Labai didelę grėsmę natūralių pievų buveinių išlikimui Suomijoje kelia tai, kad mažėja ūkininkų, norinčių laikyti galvijus ir užsiimti ganiava. O jei teritorijos nebus nuganomos (tiesiog nušienaujama Suomijoje gana maži plotai), tuomet visos investicijos į natūralių pievų išlaikymą labai greitai nueis į nebūtį, kadangi nenaudojami plotai gan sparčiau užželia medžiais ir krūmais.
Todėl gamtotvarkinėse veiklose skandinavijos šalių aplinkosauginės institucijos tiek pradedant išskirti natūralias pievas (kaip vieną reikalingiausių Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių), tiek tariantis dėl saugojimo ir priežiūros, tariasi ir bendrauja su žemės savininkais. Jei žemės savininkas nesutinka- jis gali atsisakyti, kad jo privačioje žemėje būtų steigiama tokia buveinė (nebent ten augtų ypač retos saugomos rūšys- tuomet valstybė išperka nuosavybę), bet yra teikiamas finansavimas išskirtų buveinių priežiūrai per HELMI programą [https://mmm.fi/en/helmi-programme], pasirašomi susitarimai. Be savininko žinios steigti jo žemėje saugomas teritorijas- neįsivaizduojama ir nenaudojama praktika Suomijoje.
Užbaigiant seminarą, spalio 12 d. ( ketvirtadienį) vyko tradiciniai biogeografinių seminarų metodika paremti aptarimai, apimantys keletą sesijų diskutuojant valstybių narių bendro intereso klausimais atitinkamoje biogeografinėje vietovėje ar regione.
Grįžome į Lietuvą su dideliu bagažu naujų žinių, informacijos, kontaktų ir namų darbų.
