Naujienos
EFI: Kaip Europos Sąjunga priima miškų politikos sprendimus?
Kai galvojame apie Europos Sąjungą, susidaro įspūdis, kad politikos formavimas yra sudėtingas, tolimas ir neaktualus ES valstybių narių piliečiams. Pagalvokite apie miškų politiką. Ar ne tiesa, kad su miškais susiję politikos sprendimai mūsų pačių parlamentuose priimami vadovaujami tik mūsų išrinktų politikų? Na, tikrai ne. Sprendimų priėmimo procesas yra sudėtingesnis. Su ES sprendimų, susijusiu su miškais, priėmimo procesu supažindina Europos miškų instituto EFI direktoriaus pavaduotoja politikos rėmimo klausimais Helga Pülzl.
Apie 80 % su aplinka susijusių sprendimų dabar priimami ES lygmeniu. Nepaisant to, kad visose valstybėse narėse galioja griežti miškų teisės aktai, daugelis temų, pavyzdžiui, gamtos ir biologinės įvairovės apsauga arba klimato kaita, yra politikos sritys, kuriose Europos Sąjunga imasi kolektyvinių veiksmų.
Tačiau sprendimų priėmimas Europos lygmeniu iš esmės skiriasi nuo nacionalinio lygmens sprendimų priėmimo. Nacionalinės politikos patarėjai, jų ministrai ir Europos Parlamento nariai bendradarbiauja su Europos Komisija, kad susitartų dėl bendrų politikos tikslų ir priimtų sprendimą dėl naujų su miškais susijusių politikos krypčių ir reglamentų.
Nesusipratimų dažnai kyla, kai žiniasklaida teigia, kad Europos Parlamentas pritarė su mišku susijusiam sprendimui. Kai tokios antraštės pasirodo nacionaliniuose laikraščiuose, žmonės linkę manyti, kad buvo priimtas galutinis sprendimas, tarkime, dėl miškų teisės aktų. Tačiau ES kontekste taip nėra. Kai antraštėse rašoma, kad Europos Parlamentas sutiko su mišku susijusiam sprendimui, tai paprastai reiškia, kad Parlamentas apsisprendė dėl Europos Komisijos pasiūlymo.
Dabar, kai apžvelgėme pagrindus, pažiūrėkime, kaip veikia su miškais susiję ES sprendimų priėmimas. Svarbu atsiminti, kad tai trimis būdais skiriasi nuo sprendimų priėmimo, kurį žinome iš vidaus lygmens:
-
Iniciatyvos teisė
Tik Europos Komisijagali rengti ir siūlyti naujus teisės aktus ES lygmeniu. Kitos institucijos (pvz., Europos Parlamentas) gali tik reaguoti į tai, nes Komisija turi „iniciatyvos teisę“. Kitaip tariant, būtent Komisija siūlo teisės aktų tekstus, turinčius įtakos ir miškams (pvz., Gamtos atkūrimo įstatymo pasiūlymas) arba skelbia politikos strategijas (pvz., ES miškų strategija). Tačiau kadangi miškai nėra tiesiogiai minimi Europos Sąjungos sutartyse, Komisija gali veikti tik susijusiose srityse, kuriose ji yra kompetentinga tai daryti. Tokios kompetencijos sritys apima žemės ūkio ir prekybos politiką bei aplinkos ir klimato kaitos politiką. Tai paaiškina, kodėl Komisija niekada nesiūlo miškų įstatymo, o gamtos apsaugos ar atkūrimo teisės aktų, susijusių su miškais. Šių įstatymų įgyvendinimas yra
Taigi, kas rengia šias strategijas ir įstatymus? Europos Komisiją sudaro apie 30 generalinių direktoratų (DG), kurie yra analogiški nacionalinėms ministerijoms. Šie direktoratai prižiūri įvairias politikos sritis, pvz., žemės ūkio ir kaimo plėtrą (DG AGRI), klimato veiksmus (DG Clima) arba aplinkos reikalus (DG ENV). Prieš juos eina komisaras, kuris vidaus lygmeniu veikia kaip ministras. Šiuo metu Europos Komisijoje yra 27 Komisijos nariai – po vieną iš kiekvienos šalies, o visai organizacijai vadovauja Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen. Šių skirtingų generalinių direktoratų darbuotojai rengia Europos strategijas ir teisės aktus, susijusius su miškais. Priklausomai nuo pagrindinės temos, vadovauja skirtingi GD. Pasirengimo etape jie konsultuojasi su suinteresuotosiomis šalimis, valstybių narių atstovais.
-
Du teisės aktų leidėjai
Europos Komisija turi du teisės aktų leidėjus: Europos Parlamentą ir Europos Sąjungos Tarybą.
Europos Parlamento nariai renkami tiesiogiai kiekvienoje iš 27 valstybių narių. Laikui bėgant Parlamento valdžia išaugo ir dabar jis daugeliu atvejų kartu priima teisės aktų pasiūlymus, turinčius įtakos miškams. Tai reiškia, kad Parlamentas siūlo teisės aktų pakeitimus, kartu rengia rezoliucijas ir priima nuomones dėl Europos Komisijos miškų ir biologinės įvairovės strategijų įgyvendinimo.
Europos Sąjungos Taryba ( paprastai vadinama „Taryba“ arba „Ministrų Taryba“) yra lyginama su nacionalinėmis vyriausybėmis. Nors valstybių narių vyriausybės dažniausiai yra koalicinės vyriausybės, turinčios daugiausia rinkėjų balsų ir kurias sudaro pirmaujančios politinės partijos, įvairūs Tarybos nariai nėra renkami. Vietoj to, jie yra iš 27 valstybių narių ir yra ministrai, atsakingi už žemės ūkį ir kaimo plėtrą, aplinką, klimato veiksmus ir tt, priklausomai nuo aptariamos politikos srities. Šie ministrai renkasi priimti sprendimus, kuriuos parengia nacionaliniai patarėjai, susibūrę į Tarybos darbo grupes ir kitą organą, sudarytą iš kiekvienos šalies narės nuolatinio atstovo (panašaus į ambasadorių). Kas 6 mėnesius prezidentūraTarybos punkto dalis perduodama kitai šaliai (šiuo metu tai yra Švedija, nuo 2023 m. liepos mėn. bus Ispanija). Tai reiškia, kad Švedija kalba kitų valstybių narių vardu, pirmininkauja jos posėdžiams ir derasi dėl teisės aktų pasiūlymų su Europos Komisija ir Europos Parlamentu.
-
Europos Vadovų Taryba
Europos Vadovų Taryba pateikia politines kryptis ir gaires pačiai Europos Sąjungai. Tai prilygsta visos vyriausybės susitikimams vienoje šalyje apsispręsti dėl jos strateginių krypčių. Tačiau ES kontekste Europos Vadovų Tarybą sudaro 27 valstybių vadovai ir Komisijos bei Tarybos pirmininkai. Nors jie neturi tiesioginio vaidmens teisėkūros procese, jį sudaro aukščiausi Sąjungos ir valstybių narių politiniai atstovai, kurie suformuluoja tarybos išvadas, kuriomis Komisija grindžia savo darbą, o vėliau siūlo politiką.
Europos Vadovų Taryba teikia Sąjungai politines kryptis (įskaitant aplinkos ir miškų politiką), nedalyvaudama derybose dėl su miškais susijusių teisės aktų.
Europos Komisija pateikia teisės akto pasiūlymą, dėl kurio deramasi su Europos Parlamentu ir Ministrų Taryba, o vėliau jį priima. Derybos kartais gali vykti už uždarų durų „trišaliame dialoge“, kuriame išryškinami ginčytiniausi nesutarimų klausimai.
Kartais teisės aktų įgyvendinimo etapui reikia susitarti dėl daugiau teisės aktų (pvz., finansinių sprendimų). Visa tai vyksta „komitologijos“ procedūroje, kai Komisija konsultuojasi su įvairiais komitetais, kad parengtų papildomus įgyvendinimo teisės aktus, kuriuos vėliau turi priimti Parlamentas ir Taryba.
Apibendrinant galima pasakyti, kad miškų politikos formavimas Europos Sąjungoje yra sudėtingas procesas. Kaip matėme, procesą skatina įvairios ES institucijos ir valstybių narių atstovai. Žinoma, viskas tuo nesibaigia, nes sprendimai turi būti įgyvendinami ir išversti į valstybes nares, bet tikriausiai geriausia tai aptarti kitame straipsnyje!
Šaltinis: https://bit.ly/3Zng6Wt
