Naujienos
dr.D.Matulevičiūtė: Ar gamtai reikalinga žmogaus atliekama gamtotvarka?
Dažnai galima išgirsti žmones svarstant, ar tikrai gamtotvarka šiandien yra reikalinga? Kodėl negalima gamtai leisti tvarkytis pačiai?
„Norint palikti viską natūraliai eigai, pirmiausia reikėtų sugrąžinti buvusias natūralias sąlygas, t. y. tokias, kurios buvo bent prieš tūkstantmetį“, – sako LIFE integruoto projekto „NATURA 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“ bendradarbė, gamtosaugos Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje dirbanti ekspertė botanikė dr. Dalytė Matulevičiūtė.
Pasak jos, anuomet atvirą kraštovaizdį ir ekosistemas formavo ir palaikė natūralūs veiksniai: vėjo ir vandens erozija, gaisrai, gausios laukinių stambiųjų žolėdžių populiacijos. O dabartinėse teritorijose laisvai ganydamiesi stambūs žolėdžiai – taurai, tarpanai, stumbrai – atliko ekosistemų formuotojų vaidmenį: „Ganydamiesi jie palaikė atvirus plotus. Šiuos gyvūnus išmedžiojus, atviros buveinės buvo panaudotos naminių gyvulių ganymui. Ganymas ir šienavimas iš dalies kompensavo išnaikintų stambiųjų laukinių žolėdžių vaidmenį. Tokiu būdu žmonės išsaugojo tokias atviras buveines kaip pievos, laukymės, smėlynai, ir galėjusią sunykti biologinę įvairovę“.
Visgi, bėgant metams, situacija reikšmingai keičiasi. Iš šio natūralių veiksnių sąrašo dabar belikę tik vėjo ir vandens erozija. O dėl mažėjančios gyvulininkystės mastų, atsiranda vis daugiau apleistų, krūmais apaugančių pievų ir kitų atvirų buveinių, kuriose suveši azotamėgiai augalai. Ypač sparčiai nyksta smėlynų ir kitų nederlingų buveinių augalija, nes nebelieka šioms buveinėms būdingo elemento – atviro smėlio lopinėlių. Prie to prisideda ir gerėjanti natūralių gaisrų prevencija. Visa tai lemia augalų, gyvūnų, grybų ir mikroorganizmų rūšių įvairovės nykimą.
Vienas pasitelkiamų gamtotvarkos metodų – kontroliuojamas deginimas
Kontroliuojamas deginimas, tai – gamtotvarkos priemonė, kuri atveriant smėlį leidžia išsaugoti nykstančias augalų ir vabzdžių rūšis. Ji taikomas ten, kur būtų sunku ar neįmanoma rezultatų pasiekti kitais būdais. Kontroliuojamam miško paklotės nudeginimui, priešingai nei gaisrui, būdinga pažeme dvelkianti liepsna, šviesūs dūmai, žemesnė temperatūra. Jo metu medžiai ir po miško paklote esantys dirvožemio sluoksniai nepažeidžiami. Šią gamtotvarkos priemonę įgyvendina tik tinkamai apmokyti, specialią įrangą turintys specialistai. Proceso metu ypatingas dėmesys skiriamas saugumui.
„Miško paklotės nudeginimas (arba atvirose buveinėse besikaupiančios negyvos biomasės nudeginimas) retiems augalams suteikia didžiulį privalumą konkurencinėje kovoje su kitais augalais. Įgyvendinus šią gamtotvarkos priemonę, sudaromos sąlygos augti tokiems augalams kaip kalninė arnika, vėjalandė šilagėlė, smiltyninis gvazdikas“, – teigė D. Matulevičiūtė. [...]
Visą straipsnį skaitykite projekto NATURALIT svetainėje ČIA...>>>
