Naujienos

Gintautas Versekėnas

Apie mišką ir miškininkystę su ketvirtos kartos miškininku

Gra­žų 25 - me­čio ju­bi­lie­jų šie­met šven­čian­čio miš­ko sa­vi­nin­kų ko­o­pe­ra­ty­vo "Aukš­tai­ti­jos ši­las" ko­lek­ty­ve de­šimt­me­tį dar­buo­ja­si ko­mer­ci­jos di­rek­to­rius Gin­tau­tas Ver­se­kė­nas. Iš Vil­niaus į dar­bo­vie­tę Mo­lė­tuo­se va­ži­nė­jan­tis Gin­tau­tas - miš­ki­nin­kų miš­ki­nin­kas, nes jo šei­mo­je miš­ki­nin­kys­tė per­duo­da­ma iš kar­tos į kar­tą.

Apie miškininką Gintautą versekėną rašo Molėtų krašto laikraštis  "Vilnis" 2023 m rugpjūčio 7 d. numeryje.

Gin­tau­tas šyp­te­li, kad jis vil­nie­čiu ta­po su­kū­ręs šei­mą, o ki­lęs yra iš Dzū­ki­jos, iš Val­ki­nin­kų, kur bai­gė mo­kyk­lą, o miš­ki­nin­kys­tę stu­di­ja­vo tuo­me­ti­nė­je Že­mės ūkio aka­de­mi­jo­je. Po stu­di­jų 11 me­tų Gin­tau­tas dir­bo Val­ki­nin­kų urė­di­jo­je gi­ri­nin­ko pa­va­duo­to­ju. Jo tė­tis bu­vo miš­ki­nin­kas, ma­ma ir­gi dir­bo miš­kų ūky­je vy­riau­sia bu­hal­te­re.

"Se­ne­lis ir­gi bu­vo gi­ri­nin­kas, o pro­se­ne­lis - ko­lū­kio miš­kų ei­gu­lys,"- pa­sa­ko­jo Gin­tau­tas, pa­si­rin­kęs pro­fe­si­ją, per­duo­da­mą iš kar­tos į kar­tą.  Be­je, ir jo bro­lis miš­ki­nin­kas. Bet ket­vir­tos kar­tos miš­ki­nin­ko Gin­tau­to du sū­nūs pa­si­rin­ko in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų spe­cia­ly­bes. "Lie­tu­vo­je daug kas kei­čia­si, miš­ki­nin­kų rei­kia ma­žiau, in­for­ma­ti­kų dau­giau, bet vi­su 100 pro­cen­tų ne­ga­liu ga­ran­tuo­ti, kad vai­kai ne­bus su­si­ję su miš­kų sek­to­riu­mi,"- iš­si­ta­rė di­de­lę pa­tir­tį miš­ki­nin­kys­tė­je su­kau­pęs Gin­tau­tas, ku­ris, su­kū­ręs šei­mą, sos­ti­nė­je gi­ri­nin­ku dir­bo še­še­rius me­tus, po to Vil­niaus urė­di­jo­je dar še­še­rius me­tus dar­ba­vo­si urė­do pa­va­duo­to­ju ko­mer­ci­jai, tad dar­bas "Aukš­tai­ti­jos ši­le" tar­si anks­tes­nio dar­bo tę­si­nys. O į pri­va­tų sek­to­rių pa­su­ko, kai vals­ty­bi­nia­me miš­ki­nin­kys­tės sek­to­riu­je pra­si­dė­jo įvai­rios per­tvar­kos, bet dar­bo po­bū­dis ir pri­va­čia­me sek­to­riu­je ne­pa­si­kei­tė, nes pas­ku­ti­nė­je vals­ty­bi­nė­je dar­bo­vie­tė­je Gin­tau­tas bu­vo at­sa­kingas už pre­ky­bą ir ga­my­bą. Tad "Aukš­tai­ti­jos ši­le" dar­bo po­bū­dis pa­na­šus.

-Va­ži­nė­ti į Mo­lė­tus ten­ka, bet ma­no dar­bas ne ka­bi­ne­ti­nis, ob­jek­tų ge­og­ra­fi­ja pla­ti, bū­na, kad daž­nai va­žiuo­ju tie­siai į ob­jek­tus. Šiuo­lai­ki­nės tech­no­lo­gi­jos lei­džia dar­bą or­ga­ni­zuo­ti iš bet ku­rios vie­to­vės, - kal­bė­jo "Aukš­tai­ti­jos ši­lo" ko­mer­ci­jos di­rek­to­rius, pri­dū­ręs, kad pa­tir­tis dir­bant Mo­lė­tų kraš­te - pra­tur­ti­nan­ti. - Dzū­ki­jos miš­kai vi­sai ki­to­kie. Vil­niaus miš­kai tam tik­ra pras­me - tar­pi­nis per­ėji­mas, nes jie jau pa­na­šes­ni į Mo­lė­tų kraš­to. Kaip miš­ki­nin­kui, nė­ra jo­kio skir­tu­mo, koks tas miš­kas, pri­pran­ti, įsi­žiū­ri, nes me­dis yra me­dis. Su­pran­ta­ma, kad šir­džiai mie­les­nė Dzū­ki­ja, nes ten ma­no gim­ti­nė. Bet kai įsi­gi­li­ni, kad Ig­na­li­nos kraš­tas prie Dzū­ki­jos, tai ir Dzū­ki­ja vi­sai ne­to­li.

Pa­sak Gin­tau­to, tik į nau­dą pa­si­kei­ti­mai, nes už­si­sė­dė­ji­mas vie­no­je vie­to­je nė­ra ge­rai. La­bai sma­gu, kad įvyks­ta at­si­nau­ji­ni­mai.

"Man vi­sa­da no­ri­si kaž­ko nau­jo, o pri­va­čia­me sek­to­riu­je nau­jie­nų dau­giau. Tie­sa, ir vals­ty­bi­niuo­se miš­kuo­se da­bar jau po­ky­čių daug... Tik gal ne dir­ban­čių­jų nau­dai, nes dar­bo pa­dau­gė­jo, bet at­ly­gis už jį, de­ja, ne. Pri­va­tus sek­to­rius im­po­nuo­ja lanks­tu­mu, ge­bė­ji­mu grei­čiau pri­si­tai­ky­ti",- pa­sa­ko­jo miš­ki­nin­kas, ne­ma­žai me­tų dir­bęs vals­ty­bi­nia­me sek­to­riu­je. Gin­tau­tas tu­ri sa­vo nuo­mo­nę ir apie miš­kų sau­go­ji­mą: "Tam tik­ra pras­me, sau­go­da­mi miš­kus, mes nai­ki­na­me tur­tą. Me­dis tu­ri sa­vo lai­ką, sa­vo am­žių, cik­lą. Kaip ir ki­to­se sri­ty­se, taip ir miš­ke, rei­kia nuim­ti der­lių ir lai­ku nu­pjau­ti me­dį. Kas tai su­pran­ta, ne­kal­ba apie miš­ki­nin­kus, kaip miš­kų nai­kin­to­jus ir į iš­kirs­tą miš­ko plo­tą žiū­rė­da­mas ma­to ne tik ply­nę, bet ir bū­si­mą miš­ką."

Gin­tau­to dar­bo po­bū­dis - ko­kią me­die­ną ga­min­ti ir kur ją par­duo­ti. Tai nuo­la­ti­nis pro­ce­sas. Pa­sak pa­šne­ko­vo, jei­gu miš­ko ne­kir­si­me, tai ne­tu­rė­si­me ką par­duo­ti, ką iš­vež­ti, žmo­nės liks be dar­bo. "Tar­ki­me, vie­nas miš­ke dir­ban­tis ope­ra­to­rius už­si­i­ma tik kir­ti­mu, ki­tas ope­ra­to­rius - tik iš­ve­ži­mu, du vai­ruo­to­jai at­sa­kin­gi už me­die­nos per­ve­ži­mą iš miš­ko į san­dė­lį, pas pir­kė­ją. Nė­ra dar­bo, jie ne­dir­ba, jų ge­ro­vė blo­gė­ja. Vis­kas la­bai su­si­ję, - sa­vo nuo­mo­nę apie da­bar­ti­nę si­tu­a­ci­ją ir vi­suo­me­nės nu­tei­ki­mą prieš miš­ki­nin­kus dės­tė il­ga­me­tis miš­ki­nin­kas. - Kal­bant apie me­die­nos rin­ką, tai 2022 me­tais bu­vo kai­nų ki­li­mo me­tas. Bran­go ir pa­da­ri­nė (skir­ta per­dir­bi­mui), ir mal­ki­nė me­die­na. Pi­kas bu­vo spa­lio mė­ne­sį, o nuo ta­da pra­dė­jo kris­ti pa­da­ri­nės me­die­nos kai­nos. Ki­taip ta­riant, pra­mo­nei ne­be­rei­kė­jo ža­lia­vos. Mal­ki­nės me­die­nos dėl ka­ro, dėl ener­gi­jos trū­ku­mo kai­na ne­su­ma­žė­jo ar­ba ma­žė­ji­mas bu­vo ne­žy­mus ir ji ne­daug ski­ria­si nuo pa­da­ri­nės me­die­nos kai­nų. Kas vyks ru­de­nį, pa­ma­ty­si­me, bet, ma­nau, kad mal­ki­nė me­die­na ne­at­pigs. Tad bū­si­mam kū­re­ni­mo se­zo­nui rei­kia pa­si­rū­pin­ti mal­ko­mis da­bar. Bet pa­lan­kiau­sias me­tas ap­si­rū­pin­ti mal­ki­ne me­die­na - pa­va­sa­ris."

Gin­tau­tas Ver­se­kė­nas, ak­cen­ta­vęs "Aukš­tai­ti­jos ši­lo" ne­iš­ven­gia­mą plėt­rą miš­ko kir­ti­mo tech­ni­kos sri­ty­je, nes dir­ban­čių žmo­nių su pjūk­lais miš­ke vis ma­žė­ja, pa­brė­žė, kad miš­ko kir­ti­mas ir at­so­di­ni­mas tai pir­miau­sia eko­no­mi­nė nau­da, dar­bo vie­tos.

"O au­gan­tis jau­nuo­ly­nas - tai ir lau­ki­nių gy­vū­nų na­mai, kur daug mais­to, ga­li­ma slėp­tis nuo žmo­nių, nes lau­ki­niai gy­vū­nai ne­gy­ve­na se­na­me miš­ke. Kal­bant apie miš­ko kir­ti­mus, rei­kia rem­tis ne po­pu­liz­mu, o pro­fe­sio­na­lų, moks­lo dak­ta­rų, stu­di­ja­vu­sių ki­tų pa­tir­tį, iš­va­do­mis ir ži­nio­mis. Lie­tu­vo­je stin­ga ar­gu­men­tuo­to ir tiks­laus at­sa­ky­mo į klau­si­mą, kiek mes sau ga­li­me leis­ti sau­go­ti miš­kų ir juo­se ne­vyk­dy­ti veik­los. Jei­gu mes eko­no­miš­kai tai ga­li­me sau leis­ti, reik­tų tiks­liai vi­sa tai api­brėž­ti ir ta­da bū­tų aiš­ku, kur ga­li­ma dirb­ti. Tuo pa­čiu bū­tų pa­dė­tas taš­kas vi­soms dis­ku­si­joms. Da­bar gi yra sau­go­mos te­ri­to­ri­jos, miš­kų gru­pės. Vis­kas per­si­pi­na, su­si­pi­na. Pri­ėmė­me eu­ro­pi­nius įsi­pa­rei­go­ji­mus, bet, kiek Lie­tu­va ga­li ne­kirs­ti miš­kų, taip iki ga­lo ir nė­ra aiš­ku. Vi­sa ki­ta yra po­li­ti­ka, o aš - ne po­li­ti­kas. Ma­no po­li­ti­ka miš­kai ir aš esu už pa­pras­tą ir pro­tin­gą miš­ki­nin­kys­tę, - apie da­bar­ti­nes ak­tu­a­li­jas ir šiek tiek ne­pa­grįs­tai su­reikš­min­tą miš­kų sau­go­ji­mą iš­sa­kė Gin­tau­tas Ver­se­kė­nas, pri­klau­san­tis Lie­tu­vos miš­ko ir že­mės sa­vi­nin­kų aso­cia­ci­jai, ku­ri ir rū­pi­na­si miš­ki­nin­kys­te.

- Mū­sų sri­ty­je vis­kas pa­pras­ta - kiek iš­ker­ta­me, tiek ir at­so­di­na­me. Ir man ne­su­pran­ta­ma, kaip dėl kaž­kie­no po­žiū­rio ne­ga­li­ma pa­da­ry­ti pa­to­gaus ma­gist­ra­li­nio ke­lio, ku­ris pa­ge­rin­tų su­si­sie­ki­mą vi­siems žmo­nėms. Kar­tais nė­ra ką sau­go­ti, bet pa­da­ro­ma, kad žmo­gui bū­tų blo­giau ir ne­pa­to­giau. Ne­su­pran­ta­ma, kai prie na­mo au­ga 70 me­tų se­nu­mo ber­žas ir jo dėl ne­sau­gu­mo ne­lei­džia­ma nu­pjau­ti. Jei­gu no­ri­ma, kad me­dį žmo­gus sau­go­tų, tu­ri bū­ti kaž­ko­kia grą­ža. Jei­gu sau­go­mas miš­kas, tu­ri bū­ti mo­ka­ma kom­pen­sa­ci­ja. Ko­dėl tu­riu sau­go­ti vie­nas, jei­gu to rei­kia vals­ty­bei?" - re­to­riš­kai klau­sė miš­ki­nin­kas, pri­dū­ręs, jei­gu žmo­gus me­dį so­di­no, tu­rė­tų tei­sę jį ir nu­pjau­ti.

Kas me­tai Gin­tau­tas da­ly­vau­ja miš­ka­so­dy­je. Tai džiu­gus dar­bas, nes įvei­sia­mas nau­jas miš­kas, kad juo kaž­kas po il­gų me­tų džiaug­sis, bet kiek­vie­nas, ku­ris so­di­na miš­ką, ži­no, kad jį po kaž­kiek me­tų kaž­kas kirs.

"Kaž­kas pa­so­di­no, mes ker­ta­me. Mes pa­so­di­na­me, kaž­kas at­ei­ty­je kirs. Pri­va­lai so­din­ti, nes me­dį ker­ti. Miš­ką so­din­ti yra pa­rei­ga ir tęs­ti­nu­mo cik­las", - sa­kė pa­šne­ko­vas, la­biau­siai mėgs­tan­tis pu­šy­nus, ku­rie jam gra­žiau­si miš­kai.

O vie­nas iš Gin­tau­to po­mė­gių -  lau­ko bal­dų ga­my­ba - su pu­ši­mi ne­drau­gau­ja, nes tam tiks­lui tin­ka­miau­sia ąžuo­lo, uo­sio me­die­na. Dar vie­nas Gin­tau­to po­mė­gis - me­džiok­lė, o jos pri­ori­te­tas - se­lek­ci­nė at­ran­ka ir kar­tais gra­žes­nis se­lek­ci­nis tro­fė­jus ne­gu bran­dus...  Gin­tau­tas į me­džiok­lę žiū­ri kaip į ūkį, kur dau­giau bū­na­ma gam­to­je, ste­bi­ma. Bū­na ir taip, kad die­ną dir­ba miš­ke, o va­ka­re me­džio­ja. Vy­ras daug lai­ko pra­lei­džia gam­to­je ir sa­vo gy­ve­ni­me džiau­gia­si su­si­for­ma­vu­siu ba­lan­su. Nors jis su šei­ma gy­ve­na bu­te sos­ti­nė­je, bet dir­ba miš­ke, va­žiuo­ja pas tė­vus į kai­mą, tu­ri so­dą... Tad gam­tos, o ypač - miš­ko gy­ve­ni­me pa­kan­ka...