Naujienos

* Verslo žinios: DIDŽIAUSIOS verslo paslaptys Lietuvoje

Kai valstybės interesai nesutampa su verslo lūkesčiais, dažniausiai sukuriama mįslė. Atsakymą neretai galima rasti. Tačiau per sąlyginai neilgą Lietuvos Nepriklausomybės istoriją atsirado tokių paslapčių, kurias atskleisti nepavyksta nė iškiliausiems ekspertams, - rašo 2006-07-13 dienraštis  "Verslo žinios".  Žurnalistės Eglė Markevičienė ir Rasa Dževeckytė, pasitelkdamos į pagalbą skaitytojus, straipsnyje "Į viešumą per paslaptis" bando sudaryti didžiausių verslo mįslių dešimtuką ir kartu bandyti jas įminti. Apklaususios žinomus verslininkus, politikus, ekspertus žurnalistės surinko nuomones, kokie įvykiai paliko daugiausia neatsakytų klausimų per 15 Lietuvos Nepriklausomybės metų.

Tai istorijos, jaudinusios ne tik šalies verslininkus, bet turėjusios didžiulį atgarsį visuomenėje. Kai kurių jų baigtis buvo arba kukliai nutylėta, arba paliko ne vieną klausimą. Tačiau tokios interpretacijos mūsų visuomenės netenkina arba jomis abejojame.

Straipsnyje šnekama apie sąmoningus ir atsakingus veiksmus, kurie turėjo įtakos ne vienam verslininkui – jo verslui, reputacijai, artimųjų likimui. Jie nepamirš ir nesitaikys. Metams bėgant, kai paslaptis tampa istorija, atsiranda galimybė atviriau apie ją kalbėt, kartu – galimybė daugiau apie ją sužinoti, o kartais – net atskleisti tiesą.

Mįslių mįslė
Nepriklausomos Lietuvos verslo paslapčių vėrinio „brangakmenis“, VŽ kalbintų ekspertų manymu, – vienintelio Baltijos šalyse naftos koncerno „Mažeikių nafta“ (MN) pardavimas JAV kompanijai „Williams“. Daugiausia verslininkų ir politikų į pirmąją vietą iškėlė būtent šią mįslę: nuo bendrovės atsiradimo "Williams" rankose peripetijų iki šiandieninio likimo.
Konservatoriai, kurių Vyriausybė 1999 m. pardavė MN, tvirtina, kad strateginė investuotoja iš JAV buvo pasirinkta siekiant išvengti Rusijos naftos milžinės „LUKoil“ invazijos į Lietuvos naftos sektorių. Panašu, tačiau ši versija įtikina nebent tik pačius konservatorius, ir tai vargu ar visus.
„Pirmasis MN privatizavimas iki šiol tebėra apipintas gandais ir palieka daug klausimų. Kokios jėgos tada suveikė, ar skambino tuometinė JAV valstybės sekretorė Madlena Olbrait (Madeleine Albright) prezidentui Valdui Adamkui, koks JAV verslininko Juozo Kazicko vaidmuo šioje istorijoje? Šioje lygtyje nežinomųjų daugiau nei žinomųjų, – sako Nijolė Steiblienė, parlamentarė, buvusi Seimo Antikorupcijos komisijos vadovė.
Lengvatinės sąlygos, kurias MN pardavėjai sudarė „Williams“, menkai tepadėjo – MN chroniškai negaudavo rusiškos naftos ir skendėjo nuostoliuose, kol 2002 m. vasarą JAV kompanija pardavė įmonę tuo metu kylančiai Rusijos naftos bendrovei JUKOS. Tarsi sugirdžius stebuklingų vaistų Mažeikių įmonė, atitekusi JUKOS, ėmė dirbti pelningai. Pernai MN uždirbo vos ne 1 mlrd. Lt grynojo pelno, o Kremliui prispaudus MN valdytoją, dėl galimybės nupirkti Lietuvos įmonę grūmėsi ne viena kompanija, už akcijas pasirengusi sumokėti milijardus litų.

Kas gali paneigti, kad...
„Arba konservatorių veikėjai buvo absoliutūs žiopliai, arba turėjo gauti didelius pinigus. Jei kartais pinigų būtų negavę, tada tai būtų politinės žioplystės etalonas“,– aštuonerių metų istoriją vertina Julius Veselka, parlamentaras, buvęs ūkio ministras (1992–1994 m.).
„Stebina nenorėjimas žinoti ar tiesiog naivumas, kad viskas turi būti labai gerai vien dėl to, kad naftos įmonė parduodama JAV kompanijai. Tačiau tas pavyzdys parodė, kad valstybės interesai ne visada sutampa su verslo interesais“,– pirmąjį MN pardavimą komentuoja Artūras Jonkus, verslo konsultantas, koordinavęs JUKOS viešuosius ryšius Rytų ir Vidurio Europoje.
Eugenijus Gentvilas, europarlamentaras ir buvęs ūkio ministras (2001 m.), atkreipia dėmesį į kitą MN privatizavimo dalyką – kodėl taip ilgai, iki 1997 m., delsiama pardavinėti naftos įmonę.
„Kodėl buvo daroma viskas, kad įmonė kuo ilgiau išliktų valstybinė, nors ir nuostolinga, bet nebūtų parduodama? Tai viena didžiausių paslapčių, kurios galų vargu ar kas ryšis ieškoti, neatmesčiau ir kriminalinių dalykų“, – sako p. Gentvilas.
Tokias mintis sustiprina faktas, kad valstybinei naftos įmonei vadovavęs Gedeminas Kiesus buvo nužudytas drauge su sūnumi ir vairuotoju. Nors Panevėžio nusikaltėliai esą siekė buvusio naftininko pinigų, netyla kalbos, kad norėta amžiams nutildyti labai daug paslapčių žinojusį žmogų.

Būtingės klaustukai
Leoną Ašmantą, buvusį energetikos ministrą (1991–1993 m.), ypač stebina Būtingės terminalo, kuris buvo pastatytas tais pačiais 1999 m. ir prijungtas prie privatizuojamo MN koncerno, kaina.
„Ji netelpa į jokius logikos rėmus“, – sako p. Ašmantas ir primena, kad šio projekto kaina jo įgyvendinimo metu ėmė augti kaip ant mielių ir keliomis dešimtimis mln. USD pranoko planuotą ir konkursinėse sutartyse užfiksuotąją.
1995 m. pradėtas statyti Būtingės terminalas, kaip tada aiškinta, turėjo atverti Lietuvai alternatyvą atsigabenti naftos iš kitų šalių, taip įgaunant daugiau energetinės nepriklausomybės, jei Rusija sumanytų blokuoti naftos tiekimą. Tačiau per Būtingę į Lietuvą taip ir neatkeliavo nė lašelio juodojo aukso – kone 300 mln. USD kainavęs terminalas visą laiką veikė tik kaip rusiškos naftos eksporto arterija.
Būtingės terminalas yra mįslė ir Seimo nariui Vaclovui Stankevičiui.
"Tikriausiai pasaulyje nėra analogo, jog prie naftos terminalo atplaukiantys laivai nemokėtų jokių mokesčių valstybei", – stebisi Seimo narys.

Paslaptingoji energetika
VŽ ekspertams paslaptingai atrodo ne tik naftos, bet ir kai kurie dujų, elektros, šilumos reikalai.
„Ar energetikos bendrovių veiklos reguliavimas kaip nors susijęs su politine korupcija?“ – mįslę mena Rytis Juozapavičius, "Transparency International" Lietuvos skyriaus (TILS) direktorius. Ir paaiškina pirmiausia turįs galvoje Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo 43 straipsnio nurodymą, kad nustatant elektros kainų viršutinę ribą elektros tinklų pelno norma siejama su naudojamo turto verte.
Kaip žinoma, po turto perkainojimo energetikos bendrovių (valstybės valdomų „Lietuvos energijos“ bei "Rytų skirstomųjų tinklų", „VP Market“ savininkų valdomų VST, „Gazprom“ ir „E.ON Ruhrgas“ valdomų „Lietuvos dujų“) turto vertė padidėjo maždaug tris kartus.
„Skirstomųjų tinklų įvykdyto turto indeksavimas gali lemti milžiniškus nuostolius visuomenei ir naudą natūralioms monopolijoms. Pati TILS buvo apkaltinta korupcija ir VST reketu, vos pareiškė nuomonę apie elektros skirstomųjų tinklų galimybę reikalauti pabranginti elektrą iki dviejų kartų. Atrodo, panašūs dalykai gresia ne tik elektros perdavimo, bet ir dujų, elektros gamybos bei šilumos ūkiuose“, – tvirtina p. Juozapavičius.
Ponia Steiblienė paslapčių įžvelgia ir „Vilniaus šilumos tinklų“, didžiausios šalyje centralizuotos šilumos tiekimo įmonės, valdančios ne tik sostinės šilumos ūkį, bet ir dvi termofikacines elektrines, nuomos istorijoje.
„Vilniaus šilumos tinklai" buvo išnuomoti Prancūzijos bendrovei „Dalkia“. Bet visa tai pavirto „Rubicon'u“, o iš „Dalkia“ liko vienas prancūziškai kalbantis žmogus“, – sako p. Steiblienė.
„Rubicon group“ paslapčių detales pagal žiniasklaidos išplatintus telefoninių pokalbių tarp šios bendrovių grupės vadovų ir politikų įrašus ne per seniausiai bandė atsekti visa Lietuva ir specialiosios tarnybos. Kai kuriems politikams tai kainavo postą ir reputaciją, tiesa, kas yra tas paslaptingasis „abonentas“, oficialiai taip ir nebuvo įvardinta. Vilniaus meras mušėsi į krūtinę, kad tai tikrai ne jis, ir puolė bylinėtis su tais, kurie tokias sąsajas viešai išsakė.
„Ar „Rubicon group“ turėjo dvigubą buhalteriją ir papirkinėjo Vilniaus merą ir kitus?“ – vardija dar vieną verslo mįslę p. Juozapavičius. Anot jo, jei ši paslaptis paaiškėtų, „Rubicon group“ naudingi Vilniaus valdžios sprendimai nebebūtų tokie sunkiai suvokiami, o merui Artūrui Zuokui nebereikėtų bylinėtis su jį „abonentu“ laikančiais žmonėmis.
„Teisėsaugos ir teismų nesugebėjimas išspręsti šios mįslės taip pat atrodo įtartinas ir kelia klausimų dėl korupcijos teismuose“, – pažym jis.

Būtinybė ar pataikavimas?
Ne visiems suprantamas ir klusnus Lietuvos pasirengimas uždaryti pagrindinę šalies elektros gamintoją – Ignalinos atominę elektrinę (IAE). Tada buvo leidžiama suprasti, kad tokia esanti šalies narystės ES kaina.
„Kodėl pasižadėjome ES uždaryti atominę elektrinę, taip ir lieka neaišku. Juk akivaizdu, kad antrojo jos bloko uždarymas – didžiulė klaida“, – tvirtina Kęstutis Glaveckas, parlamentaras.
Stojimo į ES sutartyje Lietuva įsipareigojo iki 2010 m. uždaryti IAE, pagaminančią daugiau nei 70% šaliai reikalingos elektros, esą jos reaktorius ES laiko iš esmės nesaugiais.
Tačiau, įdiegus dešimtis milijonų litų kainavusias saugos priemones, šią elektrinę ekspertai vertina esant ne mažiau saugią nei vakarietiškos, o po jos uždarymo visam regionui gresia elektros trūkumas ir brangymetis, didėjanti priklausomybė nuo rusiškų gamtinių dujų ar mazuto.
„Keistas yra pasižadėjimas uždaryti IAE pirmąjį bloką, dar keisčiau yra dėl antruoju bloku. Itin mįslingas yra Petro Auštrevičiaus, susiderėjusio su ES dėl jo uždarymo, vaidmuo. Lietuvos energetikos strategijoje yra aiškiai parašyta – II blokas yra sustabdomas, jokiu būdu ne uždaromas, tarp šių sąvokų – didžiulis skirtumas. Tačiau visuose pasirašytuose protokoluose kalbama apie uždarymą. Kyla klausimas, kas euroderybininkui davė teisę ar jį įpareigojo derėtis dėl bloko uždarymo? Ar Vyriausybė tai jam pavedė, ar jis pats dėl neišmanymo taip darė?“ – neatsistebi p. Ašmantas, buvęs energetikos ministras.

Dvi sesės be tiltelio nesusieina
Rimantas Rudzkis, banko DnB NORD (buvęs "NORD/LB Lietuva") vyriausiasis analitikas, mano, jog amžiaus mįslė – laiku nepasirašytas elektros energijos tilto į Vakarus projektas.
"Lig pat šiol neaišku, kodėl konservatoriai, deklaruojantys elektros tilto reikalingumą, nuolat kalbantys apie energetinę Lietuvos nepriklausomybę, neišnaudojo progos tuomet, kai ūkio ministerijai vadovavo jų atstovas Vincas Babilius. Aišku, įtarinėti galima ir korupcija, ir kitais dalykais, bet tai ir teliktų įtarinėjimais. Aiškių atsakymų nepateikė niekas, nors labai smalsu būtų sužinoti tikrąsias priežastis", – kaip mįslingiausią klausimą p. Rudzkis įvardija taip ir nepradėtas energetinio tilto į Vakarus statybas.
Lietuvos ir Lenkijos energetikai buvo sutarę dėl linijos statybos, tačiau tuometinis ūkio ministras p. Babilius atsisakė pasirašyti dokumentą, esą dėl to, kad planuojama statyti linija esanti nepakankamai galinga, tinkanti „tik varnoms tupėti“.
Visos tolesnės pastangos susitarti su lenkais dėl linijos statybos buvo bergždžios – Lenkija iki šiol delsia statyti elektros liniją, nors tam yra numatyta ES parama.
„Taip ir neaišku, kodėl buvo nepasirašyta sutartis dėl elektros tilto statybos“, – neatsistebi ir p. Ašmantas.

Privatizavimo mistika
Dauguma VŽ kalbintų ekspertų vis dar negali įminti privatizavimo paslapčių.
„Didžioji dauguma 1992–1996 m. vykdytų privatizavimų buvo neaiškūs. Nebuvo supratimo, kas yra rinkos kaina, buvo piktnaudžiaujama valdžia. O ir dabar privatizavimai vyksta pagal tam tikrus scenarijus ir interesus, o interesai, aišku, tų, kurie tuo metu yra valdžioje”, – pažymi p. Glaveckas.
“Beveik visuose privatizavimo sandoriuose būta mistikos. Tai greičiausiai natūralu, juk tai vyko perėjimo iš vienos sistemos į kitą metu”, – sako ir p. Jonkus.
Kupiniausias mįslių jam atrodo LISCO privatizavimas.
"Tai paskutinis Rolando Pakso darbas prieš jam nugriūnant. Sparčios LISCO plėtros kaip ir nematyti. Panašu, kad keltų bendrovę nusipirkdami danai siekė pašalinti konkurentą”, – šešerių metų privatizavimo istoriją prisimena p. Jonkus.
“O man iki šiol viena didžiausių mįslių lieka Kėdainių chemijos fabriko privatizavimas. Kai mes Seime sužinojome, kad už jį ketinama sumokėti mažiau nei įmonės kasoje yra pinigų ir kainuoja sandėliuose esančios trąšos, Seimas priėmė įstatymą, draudžiantį įmonę privatizuoti. Tačiau teismai ne įstatymą vykdė, o įrodė, kad privatizuoti reikia. Ir privatizavo”, – pasakoja p. Veselka.
Daugeliui kalbintųjų keistokai atrodo ir 1999 m. už 1 Lt parduotas “Lietuvos kuras”, turėjęs to metu bene moderniausių degalinių tinklą, ir kuriam 2001 m. paskelbta bankroto byla.

Nenuovokumo stebuklai
Ekspertai taip ir nesutaria, kurios priežastys labiau prisidėjo prie Lietuvą 1993–1999 metais užklupusių bankų griūčių – žioplumas ar sąmoningos apgavystės.
„Man lieka mįslė komercinių bankų atsiradimo Lietuvoje peripetijos – kodėl buvo priimami įstatymai, kurie leido kreditus dalinti kam nori, net užstato nereikalaujant. Paskui natūraliai sekė bankų griūtis. Juk mes ne Mėnulyje gyvenome, sunku patikėti, kad nebūtume žinoję, kad taip bankai netvarkomi. Gali būti, kad taip padaryta buvo sąmoningai“, – svarsto p. Steiblienė.
Dėl bankų griūčių nukentėjo ne vienas Lietuvos gyventojas, ką jau kalbėti apie verslą.
„Sugriuvusios struktūros, paremtos finansinės piramidės principu, tokios kaip „Sekundė“, Lietuvos akcinis inovacinis bankas, EBSW ir dar daug kitų, atrodo labai keistai. Pirmiausia nesuprantama, kodėl valstybė leido tokias struktūras kurti, antra keistenybė – beribis žmonių patiklumas“, – sako o. Jonkus.
Anot p. Glavecko, žmonės tada buvo sąmoningai klaidinami, kad tokiomis struktūromis galima pasitikėti, o kodėl taip buvo daroma – dar viena paslaptis.
„Didžiausia kvailystė buvo ta, kai valdžia kalbėjo, kad 40% palūkanos yra visiškai normalus dalykas. O bet kuris ekonomistas puikiai supranta, kad tokių palūkanų būti negali, bankai nėra pajėgūs tokias palūkanas mokėti. Tačiau tie, kurie priiminėjo sprendimus, to nesuprato, o tie, kurie suprato, tylėjo, naudodamiesi pakišų ir interesų sistema“, – aiškina p. Glaveckas.
O p. Veselka sako, kad jam iki šiol neaišku, kaip „EBSW, strategiškai teisingai mąstydama, nusirito iki bankroto“.
„Tuo metu buvo krizė, reikėjo diversifikuoti gamybą – tai jie tarsi ir darė, tačiau viskas baigėsi bankrotu ir kalėjimu. Man tai absoliuti mįslė. Arba jie visiškai kvaili, arba mūsų valdžia kažko nesuprato, arba visi jie korumpuoti“, – pastebi p. Veselka.
Jo manymu, bent jau EBSW atveju, korupcijos būta, tačiau ne labai daug.

Šių dienų paslaptys
Jeigu bankų griūties, privatizavimų istorijos palengva užsimiršta, o jų nuosėdas nuplauna laiko tėkmė, su kai kuriomis neįmintomis mįslėmis Lietuva tebesusiduria ir šiandien.
„Ar „Krekenavos agrofirma“ mokėjo vokeliuose?“ – pastaruoju metu plačiai aptarinėjamą „paslaptį“ mini p. Juozapavičius, TILS vadovas.
Anot jo, šios įmonės bandymai susidoroti su pareiškėja Dalia Budrevičiene nekelia nuostabos.
„Bet jei paaiškėtų, kad vokeliuose algas mokančios įmonės sėkmingai gauna ES paramą, tai dėl menkų Lietuvos institucijų kontrolės galių ES paramos dalybos dar labiau panašėtų į parako statinę. O kas bus, kai ES auditoriai ir OLAF (Europos kovos su sukčiavimu tarnyba - red.) po kelerių metų skrupulingai patikrins tokias įmones?“ – sako p. Juozapavičius.
Poniai Steiblienei paslaptingiausias pastarojo meto įvykis – nesugebėjimas įsivesti bendrosios ES valiutos euro.
„Galima gintis matematinėmis formulėmis, tačiau esmė yra kitur. Nei mūsų ministras pirmininkas, nei užsienio ir finansų ministrai į Europą nevažinėjo, neaiškino, nezondavo padėties. Nebuvo jokio politinio veiksmo, todėl kyla natūralus klausimas – kodėl jie nesistengė“, – stebisi p. Steiblienė.
Kai kuriems nuostabą palieka ir kai kurių žiniasklaidos leidinių pozicija.
„Ar „Respublikos“ leidinių grupės pagrindinis pajamų šaltinis nėra reketas? Jų „pagrindinių“ žurnalistų nenoras ieškoti tiesos ir jų rašinių atotrūkis nuo tikrovės tiesiog glumina. Panašu, kad jie išugdyti rašyti tai, kas liepta, o dalis dar net sugeba ir tikėti paliepimais. Tokie darbuotojai yra požymis, kad laikraštis gali bauginti įmones „negatyviais rašiniais“, reikalaudamas reklamos ar „leidybinių sutarčių“. Susidaro įspūdis, kad ši manipuliavimo informacija yra verslo priemonė, galinti išsireikalauti net didžiąją dalį pajamų grasindama“, – dar vieną klausimą kelia p. Juozapavičius.
TILS vadovas paslaptimi laiko ir Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijos įtaką Lietuvos politikai.
„Turėti Antaną Bosą korporacijos prezidentu ir nesulaukti didesnio susidomėjimo korporacijos veikla, mano galva, yra ypatingos galios požymis. Atrodo, kad ta galia dar per mažai tyrinėta“, – pažymi p. Juozapavičius.

Du bėga – du veja
Klausimų be atsakymų turi ir Lietuvos draudikai. Šarūnas Nedzinskas, AB “Lietuvos draudimas” valdybos narys, prisipažįsta, jog, norint atsakyti į klausimą apie didžiausias Lietuvos verslo paslaptis, reikia gerokai pasukti galvą.
"Kai analizuoji svarbiausių Lietuvos ekonominių įvykių ar reiškinių priežastis, paslaptingų dalykų nerandi tiek daug. Juk kiekviena paslaptis anksčiau ar vėliau išaiškėja, o dažniausiai ją galima įspėti jau iš karto. Tačiau man, kaip draudikui, iki šiol išlieka paslaptingas gyventojų susirūpinimas savo automobilio draudimu, visiškai negalvojant apie namų ar savo paties saugumą. Nors namų turtas ir patys namai kainuoja iki kelių šimtų kartų brangiau už automobilį, jau nekalbant apie žmogaus sveikatą, transporto priemonių draudimas išlieka populiariausia draudimo rūšis Lietuvoje, ir yra gana sudėtinga suvokti to priežastis", – stebisi p. Nedzinskas.
Dar labiau draudikams nesuprantamas ryšys tarp automobilio, taip lietuvio dievinamo, ir to, kad Lietuvoje Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas buvo priimtas vėliausiai visoje Europoje, išskyrus Rusiją, kur šis įstatymas įsigaliojo 2003 metais.


Težino Dievas
Kita mįslė, susijusi su transportu – gabenimo geležinkeliu liberalizavimas. Lietuvos verslas, suinteresuotas pats gabenti krovinius geležinkeliais, jau dešimtmetį laukia liberalizavimo. Nors ne viena įmonė, galinti vežti krovinius geležinkeliais savarankiškai, turi licenciją tai daryti, tačiau ją kol kas galima kišti į stalčių ar kabinti ant sienos dėl grožio. Priežastis – nėra nustatytas geležinkelių infrastruktūros mokestis, kurį turės mokėti visos įmonės, gabenančios krovinius geležinkeliais. Dabartinis monopolininkas – AB "Lietuvos geležinkeliai" – taip pat.
"Dėl to mokesčio nueiti kryžiaus keliai, instancijoms prirašyta jaučio oda, bet to mokesčio vis dar nėra. Kada jis bus priimtas, težino ponas Dievas. Aš jau nebežinau", – išsprūsta Bronislovui Lubiui, koncerno "Achemos grupė" prezidentui.
Anot jo, koncerno įmonės licenciją vežti krovinius geležinkeliais turi daugiau kaip 10 metų.
"Net jos galiojimo laikas pasibaigė, teko išsiimti naują. Bet ir ta tik popierinė. Ne tik kad nėra nustatyta geležinkelių infrastruktūros mokesčio, bet jo siūlomas dydis gąsdina jau dabar", – piktinasi p. Lubys.

Keičiasi tik pavadinimai
Nekilnojamojo turto kainų burbulas – mįslė kone kiekvienam mirtingajam. Tačiau garbūs ekonomistai jį vienaip ar kitaip stengiasi paaiškinti. O nekilnojamojo turto mokestis, tiksliau, jo nustatymo metodika, uždavė ne vieną klausimą, atsiliepiantį nenumatytomis išlaidomis, daugeliui verslininkų. Nekilnojamojo komercinio turto verčių žemėlapiai, kuriuos nustatė VĮ Registrų centras, įvarė šoką ne vienam pastatų savininkui – ten nurodyta vertė neretai net keletą kartų viršijo atstatomąją. Juo labiau kad apskųsti vertę buvo galima tik per mėnesį.
Kodėl, rengdami verčių žemėlapį ar įstatymo pataisas, valdininkai nesitarė su nekilnojamojo turto rinkos ekspertais, įmones vienijančių asociacijų atstovais – paslaptis lieka iki šiol. Kaip ir tai, kurie konkrečiai valdininkai buvo atsakingiausi už visiškai su verslo logika prasilenkiančio įstatymo priėmimą.
Kęstutis Kristinaitis, UAB korporacija "Matininkai" prezidentas, sako, jog jam didžiausioji paslaptis – valstybės ir savivaldybių valdomo turto principai ir skaidrumas.
"Privatizavimas už čekius – atskira tema. Tačiau ar toli nuėjome? Jei valstybei priklausantys pastatai privatizuojami skelbiant konkursus, staigmenų dažnai išvengiama. Bet jei įsijungia mainų sistema, paslaptys ima lįsti viena paskui kitą. Vilniaus savivaldybės palankus sprendimas "Rubicon group" – tik labiausiai išgarsintas atvejis. Bet paimkime bet kurią savivaldybę: keisis tik įmonių pavadinimai, o scenarijus daugmaž visur tas pats", – stebisi nekilnojamojo turto specialistas.

Žodį tars skaitytojai
Tai tik keletas verslo paslapčių, kurias nurodė žurnalisčių Eglės Markevičienės ir Rasos Dževeckytės  kalbinti specialistai, politikai ir ekspertai.

Dienraštis kviečia: "..dabar eilė Jums, skaitytojai. Nesvarbu, kad saulė ritinėjasi už lango, tikimės, jog aktyviai dalyvausite balsuodami už jau pateiktas verslo mįsles, jas komentuosite, diskutuosite, siūlysite kitus verslo įvykius, kurie, Jūsų manymu, apgaubti paslaptimis. Mums svarbi kiekviena nuomonė, nes tik būdami kartu galime išsiaiškinti, kas labiausia skauda, ieškoti priežasčių ir bandyti rasti atsakymus.
Tik skaidrus verslas, be jokių užuominų ar neatsakytų klausimų, yra variklis, vedantis mus visus pirmyn. ".