Naujienos

spausdina pokalbį su  Švenčionėlių miškų urėdu Nauriu Jotautu ( O.Gylienės nuotraukoje).

Įdomu, kad pati Švenčionėlių urėdija įkurta 1939 metų lapkričio pirmąją, praėjus vos kelioms dienoms, kai Lietuva atgavo Vilniaus kraštą po du dešimtmečius trukusios lenkų okupacijos. Dabartinė urėdijos teritorija suformuota pokario metais sujungus Labanoro miškų urėdiją su kitomis žaliosiomis teritorijomis. Šiuo metu ji yra dviejų savivaldybių valdose: didžioji dalis Švenčionių rajone (98 proc.) ir truputis - Molėtų (2 proc.). Bendras urėdijos plotas - 69 000 hektarų (1,06 proc. Lietuvos teritorijos).

Kaip sekasi ūkininkauti?

- Koks valstybinių ir privačių miškų santykis Švenčionėlių miškų urėdijoje? Kaip jis kinta?

- Šių metų pradžioje mūsų urėdijos valstybiniai miškai užėmė 42 230 ha (61 proc.), privatūs - 15 238 ha (22 proc.), skirti nuosavybės teisėms atkurti - 11 729 ha (17 proc.). Valstybinių miškų daugėja nežymiai, privačių, atkuriant nuosavybę, per pastaruosius septynetą metų padidėjo maždaug penkis kartus (nuo 3210 iki 15 238 ha).

- Kokias urėdijoje turite saugotinas teritorijas, kaip sekasi jose ūkininkauti?

- Saugomos teritorijos ir miškai, kur apribota ūkinė veikla, sudaro per 70 proc. mūsų urėdijos patikėjimo teise valdomų miškų. Tai Labanoro ir Sirvėtos regioniniai parkai (per 24 000 ha), Adutiškio-Guntauninkų ir Gelednės miškų biosferos poligonai (per 5000 ha), europinės svarbos saugomų teritorijų tinklas NATURA 2000 ir keturiasdešimt įvairios paskirties draustinių. Du rezervatai ir 205 inventorizuotos kertinės miško buveinės (kaip maži rezervatai) sudaro dvidešimtąją dalį urėdijos valdomų miškų, kur nevykdoma jokia ūkinė veikla ir visus metus netrikdoma tenykštės faunos ramybė. Didžiuojamės, kad 1300 ha užimantis Girutiškio gamtinis rezervatas yra įrašytas į pasaulinį projektą "Biologinės įvairovės išsaugojimas Lietuvos pelkėse".

Bendradarbiaudami su mokslininkais nuolat papildome sklypų su į Raudonąją knygą įrašytų saugomų paukščių lizdaviečių, perimviečių, augalų rūšių radviečių žiniaraščius. Pagal tai koreguojami miško kirtimai. Juos vykdydami siekiame išsaugoti stuobrius, visus uoksinius, didelio skersmens ir senus pavienius medžius bei būtiną negyvos medienos kiekį. Tiesa, turime nepamiršti, jog reikia gauti tiek pajamų, kad būtų galima užtikrinti deramą miškų priešgaisrinę apsaugą, jų atkūrimą, priežiūrą. Todėl Švenčionėlių urėdijos valstybiniuose miškuose kasmet kertama iki 110 000 kub. m medienos, nors bendras metinis prieaugis siekia 215 000. Vadinasi, iškertame iki 51 proc. metinio prieaugio, o Lietuvoje toks santykis sudaro 60, Europos Sąjungos šalyse - 62 procentus.

Kas turima unikalaus?

- Kokių retų objektų turite urėdijos prižiūrimuose miškuose? Ar yra patogiai įrengtų poilsiaviečių, pažintinėms išvykoms tinkančių takų?

- Švenčionėlių urėdijos teritorijoje yra įrengtos 33 stovyklavietės, poilsiavietės ir atokvėpio vietos. Joms įrengti, remontuoti ir prižiūrėti kasmet skiriame per 120 tūkst. litų. Pernai prie Labanoro įrengta nauja poilsiavietė su lieptu ir tiltu į ežerą, su pavėsinėmis, persirengimo kabinomis, vaikų žaidimo ir automobilių stovėjimo aikštelėmis.

Sulaukiame vis daugiau mėgėjų pasivaikščioti pažintiniu taku, kuris baigiamas tiesti Labanoro girios Januliškio kaime palei Peršokšnos upelį. Čia daug įdomių dalykų. Pirmiausia - unikalūs medžiai: sibiriniai maumedžiai, kalnų guoba, piramidinė eglė. Gausu retų žolinių augalų: sinavadlapis vingiris, apskritalapė kriaušlapė, daugiametis laiškenis, daugiažiedė baltašaknė, aukštoji gegūnė, statusis atgiris. Take atskleidžiama ir miškininkystės tema - galima sužinoti apie kirtimų rūšis, medienos matavimo būdus, apie miško kultūras.

Paminėtinas Cirkliškio dvaro parkas. Jį tvarkome su Švenčionių savivaldybe ir profesinio rengimo centru, prisideda ir vietos bendruomenė. Pertvarkomas pažintinis takas apima gamtos vertybes ir kultūros paveldą. Įdomi Bėlio miško tryliktajame kvartale esanti Lino verdenė - skaidrus šaltinis, trykštantis skaniu vandeniu, jame daug ištirpusių karbonatų, geležies ir sieros junginių, turinčių gydomųjų savybių.

Mėgstantys istorinius objektus lankytojai traukia prie dviejų 2005 metais sutvarkytų Liūlinės pilkapynų, stūksančių palei vieškelį Švenčionėliai-Sariai. Šie pilkapiai - vieni seniausių mūsų krašte. Pagal jų vaizdą archeologai spėja, kad ten IX-XIII amžiais buvo laidojami Nalšios žemės mirusieji. Tvarkymo darbai buvo atliekami nepažeidžiant pilkapių kultūrinio sluoksnio, esant pakankamai sniego dangai. Prie pilkapynų pastatytos informacinės lentos. Įdomiuosius objektus nesunku pasiekti iš Labanoro ir iš Švenčionėlių. Išsamią informaciją apie urėdijos miškuose esančius lankytinius objektus galima sužinoti Labanoro regioninio parko informaciniame centre, ten pat įsigyti ir skrajučių, žemėlapių. Šiemet išleidome poilsiautojams skirtą didesnį informacinį leidinį.

- Kokios galimybės jūsų globojamose valdose medžioti, žvejoti, uogauti, grybauti?

- Švenčionėlių miškų urėdijos administruojamoje teritorijoje daugiausia sumedžiojama šernų ir stirnų. Laimikiais tampa ir briedžiai, elniai, lapės, vilkai, kiškiai bei kiti medžiojami žvėrys. Visi septyniolika medžiotojų kolektyvų, kuriems leidžiama šia veikla užsiimti mūsų urėdijos valdose, griežtai laikosi reikiamų taisyklių ir apribojimų pagal sezonus. Yra vietų, kuriose apskritai draudžiama medžioti, jos laikomos ramybės zonomis kiaurus metus.

Žvejoti galima laikantis žūklės taisyklių ir paisant vandens telkinių priklausomumo pagal nuosavybę. Uogaujama ir grybaujama pagal saugojamų teritorijų įstatymus. Rezervatuose draudžiama, o kitose teritorijose turi būti laikomasi atitinkamų terminų. Nesaugomose teritorijose uogauti ir grybauti galima nevaržomai. Tiesiog reikia vadovautis bendromis taisyklėmis: nedraskyti paklotės, nešiukšlinti miško.

Nuolatiniai rūpesčiai

- Kokios miško gaisrų kilimo priežastys? Kaip stengiatės įveikti šį pavojų?

- Be pavienių tyčinių padegimų, daugiausia miško gaisrų kyla dėl neatsargaus elgesio su ugnimi. Pavasarį į miškus liepsna persimeta nuo neprotingų niokotojų padegtos sausos laukų žolės, vasarą - nuo nerūpestingai paliktų neužgesintų laužų arba nuorūkų. Visiškai išvengti gaisrų neįmanoma, todėl turime būti visada pasirengę juos gesinti. Tam kasmet skiriame iki poros šimtų tūkstančių litų: gaisrinės saugos komandoms išlaikyti, stebėjimo bokštams prižiūrėti, priešgaisrinėms linijoms mineralizuoti. Be to, nuolat įrenginėjame ir prižiūrime laužavietes, miškuose kabiname plakatus priešgaisrine tematika, dažnai bendradarbiaujame su žiniasklaida.

- Kaip geriau pasinaudoti Europos Sąjungos parama miškininkystei?

- 2004-2005 metais į mus kreipėsi aštuoni asmenys su prašymais parengti miško įveisimo projektus. Šiuos pageidavimus įvykdėme, tačiau ES parama sugebėjo pasinaudoti penki savininkai. Kiti, neįveikę sudėtingų procedūrų, mišką įveisė savo lėšomis. Esame įsitikinę, kad neperspektyvius žemdirbystei plotus naudingiausia apsodinti mišku. ES paramos įforminimo procedūra labai sudėtinga, paprastam kaimo žmogui ji kol kas sunkiai pasiekiama. Todėl reikėtų gerokai supaprastinti jos įforminimą, gal net įkurti Nacionalinės mokėjimo agentūros padalinius rajonuose.

- Kas iš praeities miškininkų ir miškotyrininkų turėjo lemiamos įtakos Jums pasirenkant profesiją? Ko palinkėtumėte tiems, kas ją renkasi šiandien?

- Profesorius Povilas Matulionis. Tai ne tik lietuviškosios mokslinės miškininkystės pradininkas, bet ir šviesus, jautrus, geras žmogus, turėjęs subtilų humoro jausmą. Pradėjęs vadovauti Miškų departamentui, profesorius su įgimta jam energija ir darbštumu ėmėsi sunkaus ir atsakingo darbo, sukaupė didelį ir įdomų patyrimą, apibendrintą jo knygose ir straipsniuose. Tiems, kas šiandien renkasi miškininko profesiją, linkėčiau visa širdimi atsiduoti Lietuvos miškams.