Naujienos
* Gediminas Isokas- miškininkas ir rašytojas
Pagarba ne išsireikalaujama, o užsitarnaujama. Šia nuostata per visą savo kūrybinį kelią vadovaujasi garsus rašytojas, gamtininkas Gediminas Isokas. "Garbės niekada nesiekiau, norėjau tik dirbti", - sako rašytojas, keturiasdešimties knygų autorius ir sudarytojas. "Šimtas girios mįslių", "Gaudžia ragas", "Parkais ir miškais" - šiuos knygų pavadinimus prisimena ne viena skaitytojų karta, daugeliui moksleivių G.Isoko parašytos knygos atvėrė langą į turtingą gamtos pasaulį. Taip apie daugelio mėgiamą rašytoją miškininką Gediminą Isoką "Valstiečių laikraštyje" rašo žurnalistas Julius Baliutavičius straipsnyje Žaliojo pasaulio tyrinėtoją liūdina emigracijos banga
Brolio įtaka
Prieš kelias savaites G.Isoko triūsas buvo įvertintas Aplinkos ministerijos įsteigta Česlovo Kudabos premija. "Premiją gal už knygas davė, bet ir medelių per savo gyvenimą teko daugybę, tūkstančius, pasodinti, - šypteli pašnekovas. - Juk miškų ūkyje išdirbau 48 metus. Prisimenu dar, kad 1949 metais eglutes teko sodinti ir sostinėje, ant Tauro kalno. Visą šlaitą jomis apsodinome. Tačiau tai buvo kvailas sprendimas - juk joms reikia visai kitokių sąlygų. Eglutės nudžiūvo arba buvo išmindytos. Tik sodinimo darbus iliustruojanti nuotrauka, išspausdinta "Tiesoje", išliko".Nežinia, ar G.Isokas būtų pasirinkęs gamtininko kelią, jei ne jo vyresnysis brolis. Būsimasis rašytojas anksti neteko savo tėvo - jam tada buvo vos dveji metukai. Šeima vertėsi sunkiai, tad ir vaikai buvo priversti anksti į gyvenimą žiūrėti pragmatiškai. "Mokydamasis mokykloje, piešiau, vaidinau, sportavau, rašiau, dainavau. Jei ne brolis, matyt, būčiau mėginęs stoti į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Brolis, labai mėgęs mišką, darė įtaką. Jis ir įkalbėjo mane stoti į Miškų ūkio technikumą, kur, įgijęs profesiją, galėjau jau ir algą pelnyti", - prisimena savo pasirinkimą G.Isokas. Tačiau rašymas buvo visada šalia - vis brūkštelėdavo kokį rašinuką apie apželdinimą, vėliau "Tiesoje" nuolat pasirodydavo rubrika "Iš gamtininko bloknoto". "Miškų ūkyje dirbdamas kadrų skyriaus viršininku, gaudavau mažesnę algą nei būdavo "Tiesos" honorarai", - šypteli senus laikus prisiminęs rašytojas.
1955-aisiais, kai Gediminas dirbo Nemenčinės miškų ūkyje, jam buvo pavesta svarbi užduotis tinkamai paruošti leidinuką, pristatantį įmonę sąjunginėje pasiekimų parodoje. "Direktorius pasikvietė ir sako: "Rašyk", - prisimena pašnekovas. - Mūsų ūkis laimėjo pirmąją vietą, o vietoj piniginės premijos gavome sunkvežimį - tai buvo labai didelis įvertinimas".
Knygos - kaip vaikai
Dar po kelerių metų pasirodė knygelė "Per girias ir parkus", kurią G.Isokas ir vadina savo tikruoju literatūriniu debiutu. Apkeliavęs visą Lietuvą, savo įspūdžius jis suguldė nedidelėje knygelėje, sulaukusioje nemenko pasisekimo. "Rašiau ją ant siuvamosios mašinos, geresnio stalo tuo metu neturėjau", - šypteli rašytojas. Kelionėse jam teko sutikti išties įdomių asmenybių. "Labanoro miškuose gyveno žmogus, kuris dar savo akimis buvo matęs meškas. Nuvažiavome į kaimelį, nuo krosnies pakėlėme 97 metų senolį, kuris daug įdomių dalykų, tarp jų - ir apie meškas, papasakojo, - sutiktus savo knygų herojus prisimena G.Isokas. - Kitą kartą užsukome į Vainiūnų kaimą Ignalinos rajone. Žiūriu, senukas, kuriam, mano turimais duomenimis, 99 metai, rugius pjauna. Nuėjome į trobą, jis griebė rūkalus, išpūtė dūmą. Paklausiau, kokia jo ilgaamžiškumo paslaptis, gal kokios dietos laikosi. O jis man: "Valgau, ką boba duoda". Įsidrąsinęs paklausiau, ar jis išgeria. "O gal turi?" - perklausė senolis. Mat tais laikais, kai vykdavo rugiapjūtė, degtinę ir alų buvo draudžiama pardavinėti".
Tarp G.Isoko parašytų knygų - ne vien gamtininko pastebėjimai. Eiliuotos istorinės poemos, romanas, enciklopedijos - jis nesilaikė įsikibęs vieno žanro bei temos. "Rašytojas turi būti kažkuo susižavėjęs, kažką mylėti - ar tai būtų gamta, ar istorija, ar socialinės temos. Būtinai reikia dar trijų dalykų: vaizdo, jausmo ir proto. Ir, žinoma, reikia rašyti tokią knygą, kokios dar nebuvo", - teigia pašnekovas.
G.Isokas iš savo kūrybos neišskiria jokios knygos, nesvarbu, ar tai mažas etiudų rinkinukas, ar solidi gamtos enciklopedija. "Knygos - kaip ir vaikai. Ar penkis vaikus auginantis tėvas išskirtų, kuris vaikas jam yra mieliausiais?" - klausia rašytojas.
Vis dėlto galima įtarti, kad jam prie širdies bene arčiausiai yra žinynas "Lietuvos miškininkai". Jame - 6022 žmonių, kūrusių, puoselėjančių Lietuvos miškus, biografijos. "Nei kunigai, nei gydytojai, nei istorikai tokio žinyno neturi. Mano tikslas šia knyga įamžinti šalies miškininkus - ir dabar dirbančius, ir emigravusius, ir mirusius", - sako G.Isokas. Šiame žinyne įamžintų miškininkų biografijos siekia net XVI amžių.
Savo knygų pasirodymo proga rašytojas triukšmingų vakarėlių nerengdavo. "Kai kurie literatai, pasirodžius knygai, kavinėse gerdavo po kelias dienas. O man bohemiškas gyvenimas buvo svetimas. Ne tik pasigėrimas, bet ir tas autorius supantis dėmesys. Jei tave kažkur parodo, iškelia, tai dar nereiškia, kad esi pats didžiausias", - pastebi pašnekovas ir pacituoja vieną savo aforizmų: "Jei pagalvoji, kad esi didelis, nuo tos sekundės pradedi mažėti".
Liūdina emigracija
G.Isokas neslepia - šiandien jam širdį labiausiai skauda dėl masinės emigracijos. "Svetur išvažiavo 300 tūkstančių žmonių. Jie argumentuoja, kad ten daugiau moka. Bet kas jiems yra tėvynė? Nejaugi turiu tokius žmones palaikyti?" - piktinasi rašytojas.
Jis savo akimis matė pokario tragedijas, kai stribai nušaudavo nuo lazdynų riešutus skabantį niekuo dėtą kaimyną, ant kelio rasdavo savo gimtojo Baltakarčių kaimo gyventojų lavonus. "Gyvenau valgydamas tik duonos džiūvėsius. Bet jei kas būtų siūlęs važiuoti į Ameriką, būčiau atsakęs: "Ne. Valgysiu džiūvėsius, bet liksiu Lietuvoje", - emocijų neslėpė pašnekovas.
G.Isoko galvoje sukasi dar daugybė kūrybinių idėjų, tačiau pastaruoju metu jis vis dažniau susimąsto apie rašytojo karjeros pabaigą. Ir nors jo kūriniai daug kam tapo žaliojo pasaulio atradimu, rašytojas tik šypteli: knygose išspausdinti žodžiai, sakiniai niekad negalės prilygti gyvai gamtai. "Prie knygos gali triūsti dešimtys, šimtai rašytojų, tačiau jų darbas niekada neprilygs gamtos grožiui ir didybei", - įsitikinęs G.Isokas.
