Naujienos
2006 - 06 - 10
* Z.Naujokaitis: Nepagrįstai užsipulti - netaktiška
Rašyti paskatino žurnalistės Aldonos Kvedarienės straipsnių ciklas "Lietuvos kaimas nepristigs darbščių rankų", išspausdintas šių metų balandžio 22 d. ir 29 d. bei gegužės 2 d. "Valstiečių laikraštyje". Nevengdama aštrios ironijos, autorė nušvietė padėtį, kai miestuose gyvenantys aukštuomenės atstovai įsigyja kaime žemės sklypus. Nežinau, autorė to siekė ar ne, tačiau straipsniai grėsmingai pritaikomi ne vien aukštuomenei, bet ir visiems žmonėms, gyvenantiems mieste, tačiau turintiems kaime žemės, rašo 2006 06 06 dr. Zigmas Naujokaitis, Lietuvos ūkininkų draugijos "Tėviškės žemė" tarybos pirmininkas Valstiečių laikraščio straipsnyje "Kaimo trauka kaimui nekenkia".
Miestiečiai visada įsigydavo žemės kaime
Nuo seno žmonės, gyvenantys ir dirbantys mieste, įsigydavo žemės kaime. Įsigyja ir dabar. Tikslai būna įvairūs. Vieni turi mintį kada nors, pavyzdžiui, išėję į pensiją, leisti dienas gamtoje. Kitus vilioja kaimiškas gyvenimo būdas, t. y. nepriklausoma veikla, galimybė triūsti savo darže, sode, kūrybiškai tvarkyti aplinką. Tai liudija tūkstančiai miestiečių, susibūrusių į sodų bendrijas. Dar kiti numato įsirengti patogią sodybą šeimos poilsiui ir jau iš anksto imasi tvarkyti aplinką. Kai kurie perka žemės, numatydami sukurti sau alternatyvią darbo vietą, t. y. verslinį ūkį, ir tai įgyvendina, jei tik pakanka verslumo. Yra tokių, kurie perka žemės sklypą kaip kuklią neverslinę investiciją, kurią galima kritišku atveju vėl paversti pinigais. Labai daug miestuose gyvenančių žmonių turi žemės, bet jos nėra pirkę - ją paveldėję iš tėvų ar senelių.
Vieni įsigytą žemę išnuomoja, kiti ūkininkauja sezoniškai arba tiktai tvarko sodybą, aplinką ar kitaip gerina išnuomotą ar neišnuomotą ūkį, ir dažniausiai ne dėl pelno. Patiems savininkams tenka tvarkyti įkalnes, paupius, mažas pievas, kurių dabar niekam nereikia, arba kai gražiausių tėviškės kampelių tvarkymo nėra kam patikėti.
Anaiptol ne visi stato ar perstato sodybas. Nepaisant kai kurių kaimo statybai numatytų lengvatų, statyba daugumai yra tik svajonė.
Svarbiausia, kad susigrąžinęs ar nusipirkęs kaime žemės žmogus suprastų, jog nuosavybė, ypač žemės, yra ne tik privilegija, bet ir pareiga. Jis privalo laikyti žemę geros ūkinės formos, tvarkyti sodybą, globoti aplinką, kraštovaizdį. Taip pat turi teisę ir pareigą įsijungti į kaimo bendruomenę. Teisinga ir būtina laikyti juos neversliniais ūkininkais, o ir jiems patiems reikia turėti ūkininko savimonę. Ūkininko ūkio registravimas jiems yra ne privilegija, o įpareigojimas. Kaip ir kaimo senbuviams, jiems priklauso ir išmokos bei parama už aplinkos priežiūrą, už kitokią ūkinę veiklą, įskaitant statybos lengvatas, numatytas ūkininkams. Toli gyvenantiems ir ten užsiėmimą turintiems daug sunkiau atlikti pareigą žemei negu vietoje gyvenantiems, todėl bent jau nereikia daryti jiems kliūčių.
Naujoji karta kaimo negelbės
Miesto žmonių migracija į kaimą yra reikšminga demografiniu požiūriu. Padėtis ta, kad jau duoda vaisius pieno kainų politika, kai neverslinis ūkininkas gauna už pagamintą pieną pusę ar trečdalį kainos. Žmonės nebelaiko karvių, todėl nereikia nei šieno, nei ganyklų. Šienauti tenka tik dėl išmokų, gal dar dėl gaisro pavojaus ir iš idėjos. Degalų akcizo kompensavimą išmokomis pakeitus pardavimo kainos nuolaida, šis kompensavimas neversliniam ūkininkui nebepadeda, nes pasisamdytam mechanizatoriui vis dėlto tenka mokėti pinigais, o ne degalais. Dėl aukštų ūkinių paslaugų kainų ir javų atpigimo atsitiko taip, kad neversliniam ūkininkui tapo pigiau javų nusipirkti negu užsiauginti. Alternatyvioji ūkinė veikla per daug rizikinga - ji reikalauja didelio verslumo, kurio ypač trūksta. Ūkininkavimas kartu su gretutiniu užsiėmimu, teikęs daug vilčių, tapo beprasmis, nes trūksta ne tik gretutinio užsiėmimo - ir ūkininkavimo nebeliko. Taigi kaimas tampa postagrarinis, o ši stadija nieko gero nežada. Sakoma, jei nėra žemės ūkio, nėra ir kaimo. Neversliniam ūkininkui beliko tik atsitiktiniai uždarbiai. Sodybų atnaujinti nėra iš ko. Vaikai išlaksto arba degraduoja. Akivaizdu, kad naujoji karta kaimo negelbės. Sodybos turės išnykti ir liks tuštuma. Per kelis dešimtmečius apie trečdalį kaimo vietovių jau išnyko. Rūpintis kaimo aplinka nebus kam. Mūsų kaimo vaizdas, palyginti su europietiškų, atrodo prastai. Tokio priekaišto veikiai sulauksim. Padėtis tik blogės, jei valstybė ir toliau nesirūpins neverslinių ūkininkų kontingentu. Esant tokiai padėčiai, miesto žmonių įsijungimas nieko negali pakenkti. Priešingai, būtų naudinga, kad jie pirktų kaime daugiau sklypų ir sodybų, atnaujintų jas, statytų naujas sodybas. Gerėtų kaimo vaizdas, į kaimą ateitų naujų investicijų, naujų iniciatyvų. Kaimo senbuviai, ypač tapę proletarais, rastų daugiau uždarbio. Tai sulaikytų juos kaime. Nauji žmonės visada yra lyderių rezervas.
A.Kvedarienė savo straipsnyje irgi aprašo, kaip stambusis verslininkas, įsigijęs žemės Kazokiškėse, padeda vietos žmonėms priešintis sąvartyno statybai. Dalis naujų žmonių ilgainiui taps versliniais ūkininkais arba jų pastatytos sodybos atiteks ūkininkams. Nauji žmonės tikriausiai mažiau bijos kooperacijos, nes nematė sovietinių kooperatyvų. Tų išmokų, kurias jie gaus, neverta pavydėti-jos tikrai nežymios, palyginti su parama, kurią paima versliniai ūkininkai, latifundininkai ir perdirbėjai.
Nekenks kaimui, jei kas nors pasistatys ir prabangias rezidencines sodybas, tik nereikia, kad jie, turėdami tokį tikslą, pretenduotų į kaimui skirtus paramos fondus. Taip pat remtini siekiantieji kurti kaimo turizmo sodybas, bet pirmiausia jie privalo sukurti ūkį. Su kaimui skirta parama pastatytas objektas neturi virsti rezidencine sodyba ar versliniu moteliu.
Dar kitas atvejis, kai žemė perkama siekiant prekiauti ar spekuliuoti nekilnojamuoju turtu arba steigti latifundinį ūkį su stambiu agrokompleksu. Tai didžiulė rizika mūsų kaimui. Žurnalistai galėtų giliau šį atvejį išanalizuoti. Bet jie privengia šios temos, nes pajudinti oligarchus nėra paprasta.
Nepagrįstai užsipulti - netaktiška
Nieko blogo, jei kaimo žemės įsigyja Seimo nariai ar kiti aukštuomenės atstovai. Užsipulti juos vien dėl to tikrai yra netaktiška. Beje, dažnai užsipuolami ir eiliniai žmonės, kurie integruojasi ar reintegruojasi su kaimu, ypač kai kalbama apie išmokas. Įspūdis toks, lyg būtų ruošiama dirva jų diskriminavimui - juk taip lengva nutarti, kad negyvenantieji kaime paramos nebegaus, ir vaizduoti, kad ginamas kaimas. Klausimas dėl sklypų, esančių saugomose teritorijose, nuolat aštrėja. Lyg ir būtų nieko blogo, jei žmogus turi ten žemės sklypą, tačiau tvyro įtampa dėl leidimų statyti pastatus, dažniausiai rezidencines sodybas. Matyt, teisinga ir toliau leisti statyti tik esamų ar buvusių sodybų vietose. Gal kai kur ir būtų galima palengvinti statybos sąlygas, jei kontroliuojančios tarnybos būtų pajėgesnės ir kompetentingesnės. Kol kas vaizdingų sklypų savininkams galima tik patarti sezono metu apsigyventi pas kaimynus arba sklypą parduoti ir įsigyti kitą, esantį už saugomos teritorijos ribų.
Miestiečiai visada įsigydavo žemės kaime
Nuo seno žmonės, gyvenantys ir dirbantys mieste, įsigydavo žemės kaime. Įsigyja ir dabar. Tikslai būna įvairūs. Vieni turi mintį kada nors, pavyzdžiui, išėję į pensiją, leisti dienas gamtoje. Kitus vilioja kaimiškas gyvenimo būdas, t. y. nepriklausoma veikla, galimybė triūsti savo darže, sode, kūrybiškai tvarkyti aplinką. Tai liudija tūkstančiai miestiečių, susibūrusių į sodų bendrijas. Dar kiti numato įsirengti patogią sodybą šeimos poilsiui ir jau iš anksto imasi tvarkyti aplinką. Kai kurie perka žemės, numatydami sukurti sau alternatyvią darbo vietą, t. y. verslinį ūkį, ir tai įgyvendina, jei tik pakanka verslumo. Yra tokių, kurie perka žemės sklypą kaip kuklią neverslinę investiciją, kurią galima kritišku atveju vėl paversti pinigais. Labai daug miestuose gyvenančių žmonių turi žemės, bet jos nėra pirkę - ją paveldėję iš tėvų ar senelių.
Vieni įsigytą žemę išnuomoja, kiti ūkininkauja sezoniškai arba tiktai tvarko sodybą, aplinką ar kitaip gerina išnuomotą ar neišnuomotą ūkį, ir dažniausiai ne dėl pelno. Patiems savininkams tenka tvarkyti įkalnes, paupius, mažas pievas, kurių dabar niekam nereikia, arba kai gražiausių tėviškės kampelių tvarkymo nėra kam patikėti.
Anaiptol ne visi stato ar perstato sodybas. Nepaisant kai kurių kaimo statybai numatytų lengvatų, statyba daugumai yra tik svajonė.
Svarbiausia, kad susigrąžinęs ar nusipirkęs kaime žemės žmogus suprastų, jog nuosavybė, ypač žemės, yra ne tik privilegija, bet ir pareiga. Jis privalo laikyti žemę geros ūkinės formos, tvarkyti sodybą, globoti aplinką, kraštovaizdį. Taip pat turi teisę ir pareigą įsijungti į kaimo bendruomenę. Teisinga ir būtina laikyti juos neversliniais ūkininkais, o ir jiems patiems reikia turėti ūkininko savimonę. Ūkininko ūkio registravimas jiems yra ne privilegija, o įpareigojimas. Kaip ir kaimo senbuviams, jiems priklauso ir išmokos bei parama už aplinkos priežiūrą, už kitokią ūkinę veiklą, įskaitant statybos lengvatas, numatytas ūkininkams. Toli gyvenantiems ir ten užsiėmimą turintiems daug sunkiau atlikti pareigą žemei negu vietoje gyvenantiems, todėl bent jau nereikia daryti jiems kliūčių.
Naujoji karta kaimo negelbės
Miesto žmonių migracija į kaimą yra reikšminga demografiniu požiūriu. Padėtis ta, kad jau duoda vaisius pieno kainų politika, kai neverslinis ūkininkas gauna už pagamintą pieną pusę ar trečdalį kainos. Žmonės nebelaiko karvių, todėl nereikia nei šieno, nei ganyklų. Šienauti tenka tik dėl išmokų, gal dar dėl gaisro pavojaus ir iš idėjos. Degalų akcizo kompensavimą išmokomis pakeitus pardavimo kainos nuolaida, šis kompensavimas neversliniam ūkininkui nebepadeda, nes pasisamdytam mechanizatoriui vis dėlto tenka mokėti pinigais, o ne degalais. Dėl aukštų ūkinių paslaugų kainų ir javų atpigimo atsitiko taip, kad neversliniam ūkininkui tapo pigiau javų nusipirkti negu užsiauginti. Alternatyvioji ūkinė veikla per daug rizikinga - ji reikalauja didelio verslumo, kurio ypač trūksta. Ūkininkavimas kartu su gretutiniu užsiėmimu, teikęs daug vilčių, tapo beprasmis, nes trūksta ne tik gretutinio užsiėmimo - ir ūkininkavimo nebeliko. Taigi kaimas tampa postagrarinis, o ši stadija nieko gero nežada. Sakoma, jei nėra žemės ūkio, nėra ir kaimo. Neversliniam ūkininkui beliko tik atsitiktiniai uždarbiai. Sodybų atnaujinti nėra iš ko. Vaikai išlaksto arba degraduoja. Akivaizdu, kad naujoji karta kaimo negelbės. Sodybos turės išnykti ir liks tuštuma. Per kelis dešimtmečius apie trečdalį kaimo vietovių jau išnyko. Rūpintis kaimo aplinka nebus kam. Mūsų kaimo vaizdas, palyginti su europietiškų, atrodo prastai. Tokio priekaišto veikiai sulauksim. Padėtis tik blogės, jei valstybė ir toliau nesirūpins neverslinių ūkininkų kontingentu. Esant tokiai padėčiai, miesto žmonių įsijungimas nieko negali pakenkti. Priešingai, būtų naudinga, kad jie pirktų kaime daugiau sklypų ir sodybų, atnaujintų jas, statytų naujas sodybas. Gerėtų kaimo vaizdas, į kaimą ateitų naujų investicijų, naujų iniciatyvų. Kaimo senbuviai, ypač tapę proletarais, rastų daugiau uždarbio. Tai sulaikytų juos kaime. Nauji žmonės visada yra lyderių rezervas.
A.Kvedarienė savo straipsnyje irgi aprašo, kaip stambusis verslininkas, įsigijęs žemės Kazokiškėse, padeda vietos žmonėms priešintis sąvartyno statybai. Dalis naujų žmonių ilgainiui taps versliniais ūkininkais arba jų pastatytos sodybos atiteks ūkininkams. Nauji žmonės tikriausiai mažiau bijos kooperacijos, nes nematė sovietinių kooperatyvų. Tų išmokų, kurias jie gaus, neverta pavydėti-jos tikrai nežymios, palyginti su parama, kurią paima versliniai ūkininkai, latifundininkai ir perdirbėjai.
Nekenks kaimui, jei kas nors pasistatys ir prabangias rezidencines sodybas, tik nereikia, kad jie, turėdami tokį tikslą, pretenduotų į kaimui skirtus paramos fondus. Taip pat remtini siekiantieji kurti kaimo turizmo sodybas, bet pirmiausia jie privalo sukurti ūkį. Su kaimui skirta parama pastatytas objektas neturi virsti rezidencine sodyba ar versliniu moteliu.
Dar kitas atvejis, kai žemė perkama siekiant prekiauti ar spekuliuoti nekilnojamuoju turtu arba steigti latifundinį ūkį su stambiu agrokompleksu. Tai didžiulė rizika mūsų kaimui. Žurnalistai galėtų giliau šį atvejį išanalizuoti. Bet jie privengia šios temos, nes pajudinti oligarchus nėra paprasta.
Nepagrįstai užsipulti - netaktiška
Nieko blogo, jei kaimo žemės įsigyja Seimo nariai ar kiti aukštuomenės atstovai. Užsipulti juos vien dėl to tikrai yra netaktiška. Beje, dažnai užsipuolami ir eiliniai žmonės, kurie integruojasi ar reintegruojasi su kaimu, ypač kai kalbama apie išmokas. Įspūdis toks, lyg būtų ruošiama dirva jų diskriminavimui - juk taip lengva nutarti, kad negyvenantieji kaime paramos nebegaus, ir vaizduoti, kad ginamas kaimas. Klausimas dėl sklypų, esančių saugomose teritorijose, nuolat aštrėja. Lyg ir būtų nieko blogo, jei žmogus turi ten žemės sklypą, tačiau tvyro įtampa dėl leidimų statyti pastatus, dažniausiai rezidencines sodybas. Matyt, teisinga ir toliau leisti statyti tik esamų ar buvusių sodybų vietose. Gal kai kur ir būtų galima palengvinti statybos sąlygas, jei kontroliuojančios tarnybos būtų pajėgesnės ir kompetentingesnės. Kol kas vaizdingų sklypų savininkams galima tik patarti sezono metu apsigyventi pas kaimynus arba sklypą parduoti ir įsigyti kitą, esantį už saugomos teritorijos ribų.
