Naujienos
2006 - 05 - 29
* Algirdas Brukas: feodalizmo laikų ekonominiams santykiams miškų ūkyje specialistų dabar niekas neruošia
Paskutinėse rašinio "Apie miškus, gamtosaugą ir nykstantį 
kultūros paveldą" dalyse buvome įsipareigoję pakalbėti apie tai, ką reikėtų daryti, kad lietuviškos etnokultūrinės gyvensenos paveldas taip sparčiai nenyktų, o žmonių, miškų ūkio ir gamtosaugos santykiai būtų paremti ne lozungine, o iš tiesų subalansuota plėtra, - rašo nusipelnęs Lietuvos miškininkas Algirdas-Antanas Brukas žurnalo Baltijos miškai ir mediena 2006 gegužės mėn. numeryje.
Autorius tęsia:
kultūros paveldą" dalyse buvome įsipareigoję pakalbėti apie tai, ką reikėtų daryti, kad lietuviškos etnokultūrinės gyvensenos paveldas taip sparčiai nenyktų, o žmonių, miškų ūkio ir gamtosaugos santykiai būtų paremti ne lozungine, o iš tiesų subalansuota plėtra, - rašo nusipelnęs Lietuvos miškininkas Algirdas-Antanas Brukas žurnalo Baltijos miškai ir mediena 2006 gegužės mėn. numeryje.Autorius tęsia:
Nagrinėti ir ekonomines pasėkmes. Atkūrus nepriklausomybę, daug kas suspėjo padaryti karjerą vien šūkaudamas apie laisvą rinką, pilietinę visuomenę ar gamtos apsaugą. Gaila, kad kai kuriems iš jų nebeliko laiko giliau pasidomėti, ką tai reiškia. Todėl, bėgant nuo socialistinės ideologijos, kai kur ne tik sugrįžome prie XIX a. „laukinio“ kapitalizmo, bet ir prie dar tolimesnių laikų – feodalizmo.
1992 m., per masinį saugomų teritorijų steigimo bumą, o lygiai taip pat ir šiandien (tik daug mažesniais masteliais), niekas net nepasivargino paskaičiuoti, kiek valstybei ir žmonėms atsieis tos teritorijos. Priešingai – jų steigimas buvo forsuojamas, nes steigėjai suprato, kad, atsiradus privačiam ūkiui, tokia lengva ranka, kaip proletariato diktatūros laikais, saugomų teritorijų nebeįsteigsi. Valstybei pakako pažado, kad tik taip bus išsaugota švari ir graži aplinka...
teritorijų steigimą, reikia, šalia kitų dalykų, nagrinėti ir ekonomines pasekmes. Antraip subalansuota plėtra neįmanoma. Deja, pas mus, vien primindamas šį vertinimo aspektą, žmogus rizikuoja būti išvadintas ne tik gamtos priešu, bet ir „raudonskūriu“ ar net blogesniais epitetais
Negirdėtas dosnumas. Realiai prieštarauti apribojimams, nepagrįstiems ekonomine nauda, galėjo valstybinė miškų tarnyba, nes jai grėsė didžiausi nuostoliai. Tačiau ji pratylėjo, nes pajuto, kad ir pati gali analogiškai pasinaudoti jaunos valstybės ekonominiu neišprusimu.
Viskas kuo puikiausiai pasisekė: valstybė paliko miškininkams teisę naudotis valstybės turtu – jos miškais, t. y. galimybę juos kirsti, gaminti produkciją, ją parduoti siekiant pelno. Tačiau drauge suteikė ir privilegiją nemokėti nė cento už žaliavą – nei taksos kainų, nei kelmo mokesčių, nei nuomos, nei jokių kitokių sutartinių santykių, įprastų civilizuotose šalyse. Už tokį niekad ankščiau Lietuvoje negirdėtą dosnumą valstybei pakako miškininkų pažado – atkurti iškirstas plynumas ir saugoti miškus.
Didesnės sėkmės nebuvo galima tikėtis. Net tose šalyse, kur valstybinis miškų ūkis nuostolingas dėl ekonominės veiklos apribojimų, įvedamų socialinių ar ekologinių funkcijų labui, valstybė kruopščiai viską suskaičiuoja ir skiria iš biudžeto pinigų tiek, kiek reikia jos turto priežiūrai, o neužsiima kokių nors pelno siekiančių įmonių dotavimu už jų abstrakčius pažadus kažką nuveikti.
Šalinti feodalizmo reliktus
Feodalizmo laikais tokių santykių būta. Tąsyk „gudručių“ vietą užėmė didikai ir valstybė. Jie skirdavo girių valdytojus, duodavo jiems žemės, dar pridėdavo baudžiauninkų, turėjusių ją apdirbti, anuometiniams „osočnikams“ (girių sargams) irgi „pamėtėdavo“ po kokį valaką žemės, tik be baudžiauninkų. Iš šios žemės jos valdytojai pragyvendavo ir saugojo girias, o visos pajamos iš girių ėjo savininkams – valstybei arba feodalams.
Jau carinės imperijos laikais valstybė apie 10 % iš miško gautų pajamų grąžindavo atgal, mokėdama šiokius tokius atlyginimus miškų tarnybai. Bet nemaža atlyginimo dalis buvo suteikiama ta pačia natūra – žeme už pažadą saugoti miškus.
Nepaisant to, kas bebuvo tie „gudručiai“, aprašytosios sistemos seniai buvo atsisakyta kaip neefektyvios, būdingos tik feodalinės sanklodos visuomenei. Mes, po dviejų šimtmečių, vėl ją grąžinome – patogu valstybiniu turtu naudotis nemokamai... Tik gaila, kad be paveldėjimo teisės...
Visą straipsnį skaitykite žurnalo Baltijos miškai ir mediena 2006 gegužės mėn. numeryje.
LMSA inf.
