Naujienos

* LR1„Gamta – visų namai“ : gamtos buhalterija pelno neskaičiuoja

Tarp visų šio pavasario gaisrų išskirtinę vietą užėmė gaisras Smiltynėje. Šiaip ar taip, pasaulio paveldo objektas, mūsų mieloji nerija. Žiniasklaida skelbė, jog gamtai padaryta žalos gal už du, gal net už penkis milijonus litų. Ar tikrai tas gaisras toks baisus ir pražūtingas? Apie tai poklabis LR1 laidoje „Gamta – visų namai“ – 2006 m. gegužės 13 d.(šeštadienį) , 04.30 ir 06.30 val.

Sakoma, jog neapdairus žmogus persižegnoja tik tada, kai išgirsta Perkūno griausmą. Žodžiu, pavėluotai. Gaisras Smiltynėje parodė, jog mes vis dar vadovaujamės ta pačia taisykle. Degė kalnapušės. Visi baisėjosi – didžiausias gaisras nerijoje per šimtą metų. O gal ir dar daugiau.

Tikrai didžiausias. Mat žiloje senovėje nebuvo kalnapušių. Jas pradėjo sodinti Nidos pašto tarnautojas Kuvertas dar Prūsijos valdymo laikais, gelbėdamas neriją nuo pustomo smėlio. Medelių atsivežta iš Vakarų Europos kalnų. Ir tais darbais Kuvertas įėjo į mūsų istoriją.

Atspariosios kalnapušės įsitvirtino, sustabdė smėlio keliones. Jos buvo užėmusios apie pusę mišku apaugusio nerijos ploto. O kai buvo galutinai suformuota apsauginė kopa visu pajūriu, čia įsiviešpatavo ramybė.

Nulenkim galvas, pagerbdami kalnapušes – jos to tikrai nusipelnė. Bet laikas jų irgi nepagailėjo – daugelis visai paseno, nudžiūvo, kitų amželis nenumaldomai artėja prie pabaigos. Tačiau svarbiausią darbą jos jau padariusios ir šiandien tik akį pradžiugina, kai iš aukštesnės vietelės atsiveria tamsiai žalia trumpų garbanėlių jūra.

Rimtiems specialistams senokai aišku – kalnapušes reikia keisti kitais medžiais. Visai išdžiūvusių ar išdegusių lopinėliai buvo iškirsti ir ten imta sodinti nauji medeliai. Žinoma, jų rūšių pasirinkimas nedidelis – vis dėlto smėlynai.

Tačiau imtis ryžtingesnių darbų, kirsti dar žaliuojančias kalnapušes vengta. Patys gamtosaugininkai prisipažįsta – bijota pasipiktinusios tautos balso: „Kur tai matyta – nerijoje kertami miškai! Baisybė! Siaubas!“

Lengva suprasti Nacionalinio parko darbuotojus – neįrodysi, neišaiškinsi, ypač tada, kai tauta jau rengiasi užmėtyti akmenimis, o tą daryti skatina įvairios „ekologinės“ organizacijos, kurioms svarbiau triukšmas nei reikalo esmė.

Ir štai – gaisras, kuris padarė tą, ką privalėjo padaryti rimtai, ūkiškai galvojantys žmonės. Išdegusį plotą, daugiau nei 200 hektarų, teks tvarkyti nuo pat pradžių. Jis bus kitoks nei iki šiol. Kalnapušės čia vietos, matyt, neberas, o jei ir bus pasodintos, tai tik dėl įvairumo.

Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų tarnybos apsaugos ir tvarkymo skyriaus vedėjas Edvardas Vaitkevičius sako, jog bus parengtas gerai apgalvotas projektas. Bus atsižvelgta į tai, jog ta Smiltynės dalis arti miesto, vadinasi, lankytojų netrūks. Reiks ir atvirų erdvių, ir įvairių medžių, krūmų. Monokultūros čia nebetiks.

O kalnapušėms teks trauktis ir iš kitų vietų. Žinoma, iš Nerijos kraštovaizdžio jos, kol gyvos, neturėtų išnykti – tai dabar jau būdingas tos smėlio juostos elementas.

Bendrą sprendimą surasti bus nelengva. Miškininkai į savo darbą žiūri savaip, kraštovaizdžio specialistai – kitaip, aplinkos apsaugos žinovai turi savo nuomonę. Taigi, teks derinti, ieškoti kompromisų. Bet vienas dalykas labai aiškus – nors Nerija ir pasaulio paveldo objektas, sykiu ji yra ir poilsio vieta. Tai nereiškia, kad poilsiautojams, keliautojams privalo atsidaryti visi vartai, tačiau bent jau arčiau Klaipėdos turi būti tvarkomasi taip, kad čia žmonės rastų jaukią vietą, o ne vien palengva džiūstančių kalnapušių sąžalynus.

Ar taip atsitiks? Regimoji atmintis mums dažnai supančioja kojas. Norisi išsaugoti tai, kas įprasta nuo vaikystės, jaunystės. Naujovės, radikalesni pertvarkymai sunkiai skinasi kelią. Nebent tada, kai darosi visai nešvengiama – kas nors sugriūva ar sudega.

Beje, po gaisro Smiltynėje greit pasklido žinia, jog ugnis gamtai pridarė žalos gal už du, gal už penkis milijonus litų. Kokios žalos?

 Išsyk reikia pasakyti, jog gamtai padaryti žalos neįmanoma, jos buhalterijoje tokių sąvokų kaip „pelnas“ ir „nuostoliai“ iš viso nėra. Milijonus metų Žemę valdę dinozaurai išnyko, ir gamtai – nė motais. Įsiviešpatavo žinduoliai, taigi ir mes. Žalą pasidarome tik patys sau ar ji mums padaroma. O tie Smiltynės milijonai – iš viso keistenybė: kalnapušės netinka nė lentoms, nė sienojams, net malkoms jų niekas neima, nebent iš bėdos. Tad apie kokią mums padarytą žalą kalbame? Juk nerija per savo neilgą gyvenimą – pradėjo formuotis tik prieš 5 tūkstančius metų, –buvo ir visai plika pustomo smėlio dykra, ir viksvelėmis apaugusių kopų virtinė, ir sengirėmis žaliuojanti juosta. Ji visko mačiusi, ir kas beatsitiktų, niekuo jos nebenustebinsi.

Taip, nerijos skrandelė trapi, bet norėdami išsaugoti tą trapumą privalome imtis ūkinių darbų. Žinoma, čia jie turi būti juvelyriški ir gerai apgalvoti.

Laidą galima išklausyti LR1 laidų archyve adresu:

http://www.lrt.lt/dayarchive.php?d=2006-05-13