Naujienos

- Kas dažniausiai rūpi miško savininkams? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo A.Gaižučio.

- Paprastai domimasi, ką gali su tuo mišku daryti. Vieni nori naudoti medieną, kiti klausia, ar gali savo miške įsirengti poilsiavietę.Visko neišvardysi. Asociacija išleido knygelę „100 patarimų miško savininkui Lietuvoje“. Joje yra atsakymai į svarbiausius klausimus.

Taip pat asociacija turi savo interneto tinklalapį, kuriame į žmonių pateiktus klausimus atsako specialistai. Čia galima paskaityti apie daugelį miškų savininkui naudingų dalykų. Adresas – www.forest.lt 

- Žmogus atgavo gabalą miško. Nuo ko reikia pradėti rūpintis šia nuosavybe?

- Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokie yra ūkininkavimo apribojimai jo valdoje. Jei jo nuosavybė yra parko ar draustinio teritorijoje, tų apribojimų bus nemažai. Jeigu savininkas rengiasi ūkininkauti – kirsti medieną, o vėliau mišką atsodinti, būtina turėti miškotvarkos projektą. Jį gali parengti valstybės licencijuoti specialistai. Vėliau projektą reikia suderinti. Tai atima daugiausia laiko ir pinigų. Vidutiniškai tenka išleisti nuo 500 iki 700 litų.

Statistikos duomenimis, šiuo metu privačių savininkų rankose yra apie 700 tūkstančių hektarų miško. Jį valdo 240 tūkstančių savininkų. Didesnę dalį savininkų sudaro mieste gyvenančios moterys, kurių amžiaus vidurkis yra 58 metai.

Dauguma privačių miško plotų yra kelių savininkų, dažniausiai giminaičių nuosavybė. Neretai jiems tarpusavyje būna sunku susitarti, ką daryti su atgauta nuosavybe. Juolab kad neretai tas miškas yra nutolęs maždaug 100 kilometrų nuo savininkų gyvenamosios vietos. Taigi važinėjant tvarkyti dokumentų išlaidos dar labiau išauga.

- Ar turint rankose parengtą projektą jau galima šeimininkauti savo miške?

- Ne visada. Jei savininkas nori kirsti medžius, to negali daryti be pareigūnų leidimo. Reikia pažymėti kirsti tinkamus medžius.Jei pats savininkas nėra baigęs specialių kursų, tai gali padaryti tik miškininkas. Jis užpildys ir specialų dokumentą.
Tuomet su tuo dokumentu reikia keliauti į regiono Aplinkos apsaugos inspekciją ir ten gauti leidimą kirsti. Kad gautum tokį leidimą, inspektorius neretai pats turi važiuoti į mišką ir patikrinti, ar tinkamai paženklinti medžiai kirtimui. Tai jis turėtų padaryti per 5 dienas.

- O tada jau bus baigti dokumentų tvarkymo žygiai?

- Leidimo kirtimui neužtenka. Jei savininkas gabena daugiau nei 3 kubinius metrus medienos savo transportu, būtina užpildyti medienos gabenimo lapą.

- Kokie dar išbandymai laukia to, kuris pasiryžo ūkininkauti miške?

- Patariu kirsti medžius tada, kai žinai, kam ją naudosi, ar parduosi. Be to, reikia žinoti, kad nuo kovo 1 dienos iki rugpjūčio 1-osios draudžiama kirsti mišką saugomose teritorijose. O tokių teritorijų yra apie 30 procentų Lietuvos miškų. Todėl būtina planuoti darbus iš anksto. Paprastai miškas kertamas šaltuoju metų laiku.
Reikia pasirūpinti laiku išvežti nukirstus medžius, kad jų neužpultų kinivarpos bei nepamėlynuotų mediena.

Tačiau pastaruoju metu Lietuvoje sunku rasti miško darbininkų, nes dauguma yra išvykę uždarbiauti į užsienį arba pasirinkę pelningesnį darbą statybose.

Be to per trejus metus privaloma atkurti kirtavietes, t.y. atsodinti mišką.

Turiu įspėti, jog dabartiniai mūsų įstatymai yra labai griežti. Nesvarbu, ar juos pažeisi savo miške, ar svetimoje teritorijoje. Taigi savininkai tarsi sulyginami su miškavagiais.
Kartais žmogus net nežinodamas gali patekti į nemalonią situaciją ir būti nubaustas nuo 50 iki kelių šimtų arba net tūkstančių litų bauda.
Už didelius pažeidimus numatoma maksimali 60 tūkstančių litų bauda, konfiskuojant medieną ir techniką.
Rekomenduočiau visada prieš ko nors imantis savo miške pasikonsultuoti su specialistais.