Naujienos

Atsikėlė gyventi į tėvų žemę kaime vienas idealistas. Reikia statytis, reikia pinigų. Turi penketą hektarų miško, iš kurio trejetas ha – arti brandos. Juos nukirtus – dalį problemų būtų galima išspręsti. Tačiau griežtai sunormuotas kirtimo amžius to daryti neleidžia – reikia laukti dar bent penketą metų.

Per tokį laiką galima daug prarasti, ir žmogus ryžtasi pažeidimui. „Priprašo“ miškotvarkininką, kad „padidintų“ medynų amžių. Sumoka už naują projektą padidintą kainą ir tiksi savo problemą išspręsti.

Tačiau netrukus ateina revizorius. Dėl tų kelerių „pataisytų“ metų iš miškotvarkininko atimamas leidimas dirbti, o savininko svajonės – palaidojamos.

Formaliai lyg ir viskas teisinga – įstatymus turi gerbti visi. Betgi tas pats revizorius, tikrindamas valstybinius miškus, už daug didesnes klaidas niekam leidimų dirbti neatima, o ir kirtimų neuždraudžia.

Man pačiam teko susidurti su atvejais, kai net miestų teritorijose buvo išskirti III grupės miškai, nepaisant to, kad tos grupės miškų miestuose būti negali. Kaip žinome, II grupės miškuose kirtimo amžius kai kurioms medžių veislėms ilgesnis ne 5, o visu 50 metų...

Bet niekam dėl to nė plaukas nenukrito. Tokie dvigubi standartai ir nuolatinis vien privataus ūkio pjudymas tiesiog nesuprantami.

Tarpukario Lietuvoje jau 1919 metais, t.y. vos atkūrus nepriklausomybę, iš valstybinių miškų pradėta remti ne tik savanorių šeimas, karo padegėlius ar naujakurius, bet imta rūpintis ir visais ūkininkais. Nors valstybei pinigai tuomet buvo dar labiau reikalingi nei dabar.

1919-1923 metais iš varžytinių buvo parduota tik 40 % medienos, o likusioji dalis buvo parduodama fiksuotomis kainomis vietiniams kaimų gyventojams. Nekalbant jau apie tai, kad buvo kai kam taikomos lengvatos, o kai kam – miškas suteikiamas nemokamai.

Netgi 1937 m., jau pakankamai tvirtai valstybei stovint ant kojų, 531.694 m3 medienos buvo atleista fiksuotomis kainomis ir 269.740m3 – nemokamai. Tai sudarė daugiau kaip penktadalį parduotos medienos. O privatūs savininkai, turintys mažus plotelius (iki 5 ha miško), galėjo juose tvarkytis savarankiškai.

Turtingi žmonės nepriklausomybės pradžioje „gavo“ sklypus ir miesto pakraštyje, prie gražaus miško, buvusioje privačioje žemėje, pasistatė individualių pilaičių. Kvartalo viduje liko gal pushektario erdvė, kurioje panoro atsiimti savo žemę buvęs tikrasis jos savininkas.

Deja, jis neatsiėmė ir neatsiims – neužstatyta žemė suspėta „padaryti“ mišku, kurio negalima privatizuoti. Gyvenamuose kvartaluose miškų ūkio paskirties žemės neturėtų būti, tačiau turtingiesiems ji labai reikalinga. Kas įsirengė čia automobilių stovėjimo, kas žaidimų aikšteles, kas šašlykų kepimo kampelius įsitaisė...

O visas šis savanaudiškas interesas labai gudriai slepiamas „kovos už gamtą“, „visuomeninio intereso“ šūkiais, visuomenės telkimu „prieš privatizavimą“...

Tuo tarpu patys kovotojai, aišku, nesusigrąžino savo tėvų žemės, o „prichvatizavo“ svetimą. Žmogelis nesupranta šių gamtos mylėtojų neįveikiamumo esmės, rašinėja skundus, laukia geros valdžios...

O esmė labai paprasta: miesto teritorijoje prie miško ar tarp medžių įsprausti privatūs dvareliai turi daug didesnę kainą nei komunaliniame kvartale. Štai dėl ko jų savininkai gali „pamilti“ ne tik medį, ne tik Seimo narį, ministrą, bet ir patį velnią.

Viena ponia įsispecializa­vo „gelbėti Lietuvą“ kepdama straipsnius apie miškų naikini­mą nacionaliniuose parkuose ir gąsdindama visuomenę privačių miškų savininkų daromomis visokiausiomis blogybėmis, taip pat užsienio valstybių (visų pir­ma Skandinavijos ir kitų gre­timų Vakarų šalių) grėsme superkant privačius Lietuvos miškus.

Suprantama, žurnalistinę fantaziją šiandien riboja tik paties žurnalisto sąžinė ir vidinio pa­dorumo cenzorius. Šių dalykų stokojant, atsiranda plejados tautos gelbėtojų nuo pačių išgalvotų nelaimių.

Dar ir tai galima atleisti, suprantant, kad žmo­gus nori būti dėmesio centre ar papildomai užsi­dirbti. Juolab, kad iš tiesų esama daug negerovių, nuo kurių tautą reikėtų gelbėti.

Tačiau jeigu žinai, kad ta pati „gelbėtoja“ yra sugebėjusi įsigyti pakankamai didelį sklypą, kurio dalis apaugusi mišku tokioje vietoje, kur net žemė negali būt privatizuojama, tai suvoki moralinę degradaciją, nuo kurios praktiškai nebėra vaistų.

 Tūlas prakutęs išeivis iš tolimo užkampio, su­spėjęs sėkmingai sudalyvauti prichvatizacijoje ir toliau mūsų visuomenėje lipantis, jei ne per kitų lavonus, tai per galvas, sugebėjo dalį tos užkampio žemės atsikelt prie gražuolio ežero, o kitą dalį – į brandų mišką. Paežerės valdą užsitvėrė iki van­dens, kad nė praeiti vietos nebeliko. O nusikirtęs mišką net deramai atsodinti neįstengė.

Na ir ima vietinis inspektorius visa gerkle rėkti. Ne apie to konkretaus piliečio, o apie viso „pri­vataus sektoriaus“ blogybes. Atrodytų, žmogus, baigęs aukštuosius mokslus ir dirbantis inspekto­rium ar net regioninio parko direktorium, turėtų skirti privatizaciją nuo prichvatizacijos, miesto sukčių ar net mafijozą nuo tikro naujos Lietuvos ūkininko, paežerės gryčioje savo amželį baigiančio pensininko.

Na, gal inspektoriui svarbiausia surašytų pro­tokolų skaičius...

Bet jeigu tarp privatizavimo ir prichvatizavimo nemato skirtumo Seimo narys ir į vieną katilą sumeta kaimo vargdienį, eilinį ūkininką, 15 metų prie žemės dalijimo rankas besišildantį biurokratą ir mafijos bosą, ir tą „mišrainę“ bando pateikti kaip „lygių galimybių“ patiekalą, tai jau reikia laikyti tikra nelaime kraštui ir dėl tokio požiūrio kažkam turėtų būti bent jau gėda.