Naujienos

*SPECIALISTAS PATARIA: ilgalaikis biologinės įvairovės palaikymas miškuose

I. Biologinė įvairovė ir kodėl ją reikia saugoti, palaikyti

Biologinė įvairovė lietuvių kalboje palyginti naujas terminas, plačiai pradėtas vartoti vos prieš keliolika metų. Šnekamojoje žmonių kalboje jis pradėjo dažnėti po to, kai Lietuvos nepriklausoma valstybė prisijungė prie pasaulinės konvencijos, skirtos tarptautinėmis pastangomis apsaugoti mūsų planetoje visų formų gyvybę – biologinę įvairovę. Ši konvencija vadinama Biologinės įvairovės apsaugos konvencija. Ji buvo priimta 1992 metais Brazilijoje Rio De Žaneiro mieste. Pagal šią konvenciją biologinė įvairovė yra organizmų, taip pat sausumos bei vandens ekosistemų, ekologinių kompleksų, kurių dalimi jie yra, įvairovė. Ji apima organizmų rūšinę, tarprūšinę bei ekosistemų įvairoves.

Biologinė įvairovė – tai Žemės gyvybės formų įvairovė, visuma. Ji apima genus, populiacijas, rūšis ir ekosistemas bei tarp jų vykstančius ekologinius procesus. Biologinė įvairovė yra labai svarbi žmonijai, nes:

• ekosistemų lygmenyje ji apima žmonių gyvenimui svarbius ekologinius procesus, turinčius įtakos klimatui, anglies pasauliniam ciklui, vandenų švarumui, saugančius dirvožemius nuo degradavimo, virtimo dykumomis ir kt.,
• rūšių lygmenyje tai yra įvairių formų naminiai gyvuliai, laukiniai gyvūnai, kultūriniai ir laukiniai augalai bei mikroorganizmai. Jie teikia daugybę produktų, žaliavų, paslaugų. Tai labai svarbūs žmonijai dalykai, padedantys jai išgyventi ar duodantys didelę ekonominę naudą,
• dalis biologinės įvairovės vertybių vis dar nėra pakankamai ištirtos, todėl kaip potencialios vertybės, jos turi būti išsaugotos ateities kartoms.

Biologinės įvairovės svarba ir būtinybė ją racionaliai naudoti, išsaugoti yra paremta tokiais svarbiausiais žmonių poreikiais bei teisėmis:

• dabar ir ateityje panaudoti kuo daugiau biologinės įvairovės formų kaip gamtinius resursus (maistui, vaistams, parfumerijai, buities ir kultūrinėms reikmėms, kt.),
• palaikyti biosferos, kaip žmogaus gyvenamosios aplinkos, funkcionavimą,
• palaikyti ankstesnės žmonių veiklos labai smarkiai pakeistų ekosistemų (ypač agrarinių) natūralesnę būklę, siekiant gauti kokybiškesnę (sveikesnę) žemės ūkio produkciją bei turėti švaresnę (palankesnę žmonėms bei kitai ekologiniais ryšiais susijusiai biologinei įvairovei) aplinką,
• laikytis pasaulėžiūros etinių principų. Etiniai aspektai ypač svarbūs suprantant, kad pasikeitus aplinkybėms, žmonių žinioms apie vienų ar kitų biologinės įvairovės formų praktinio naudojimo sritis ir galimybes, jų svarba gali ateityje labai išaugti,
• išlaikyti biologinę įvairovę kaip estetinio grožėjimosi objektą.

II. Natūralių miškų biologinės įvairovės ypatumai

Natūraliame, žmogaus nepaliestame miške susiformuoja "natūrali" biologinė įvairovė. Didelėse natūraliai besivystančio miško teritorijose biologinė įvairovė kinta nedaug. Tokiose vietose organizmų rūšių skaičius ilgą laiką gali būti beveik pastovus. Retos rūšys, žinoma, gali išnykti dėl joms nepalankų gamtinių veiksnių, tačiau tuo pačiu metu įmigruoja (atklysta, atsiranda) kitos regione retos rūšys, ir bendras biologinės įvairovės rūšių skaičius išlieka beveik pastovus. Be to, natūraliame miške stebimas konkrečių rūšių vietinis išnykimas dažniausiai esti trumpalaikis reiškinys. Mat natūraliame miške retos rūšys išnyksta ne dėl buveinės sąlygų pasikeitimo, o dažniausiai dėl kitų veiksnių. Taigi, natūraliame žmonių nenaudojamame arba mažai naudojamame miške biologinė įvairovė kad ir kinta, bet per ilgą laiko tarpsnį (kelis dešimtmečius ar šimtmečius) išlieka pakankamai stabili.

Natūralus žmonių nenaudojamas miškas, lyginant su ūkiniu, pasižymi keliomis unikaliomis ir biologinei įvairovei labai svarbiomis savybėmis (Tucker, Evans, 1997):

• dalis medžių medyne aiškiai vyrauja - yra aukštesni, jų lajos labai gerai išsivystę. Jie labai gausiai dera, o galingos lajos sukuria tinkamas vietas stambiųjų miško paukščių lizdams sukti;
• esti žymiai daugiau vidutinio amžiaus ir senų (storų) nudžiūvusių stovinčių medžių (lyginant su intensyviai naudojamais miškais – iki 33 kartų; Angelstam, 1996) ir negyvosios medienos. Tai labai svarbu pirminiams uoksiniams paukščiams ir antriniams uoksiniams gyvūnams, negyvoje medienoje gyvenantiems bestuburiams, medieną pūdantiems grybams ir kitokiai biologinei įvairovei;
• miško lajų struktūra yra sudėtinga (medynai daugiaardžiai). Tai sukuria buveines rūšims su labai skirtingais poreikiais, ko pasėkoje biologinių bendrijų rūšinė sudėtis esti turtingesnė (rūšių yra daugiau; ekologijoje biologine bendrija laikomi tam tikros teritorijos visų rūšių organizmai arba jų populiacijų visuma);
• medžių erdvinė struktūra labiau sudėtinga: medynai nebūna tokie tankūs – gausu atvirumų, aikščių, ko pasėkoje bendrijose esti dar daugiau rūšių;
• miškų horizontalioji struktūra yra mažiau fragmentiška. Miškai skiriasi priklausomai nuo augimviečių sąlygų, nuo anksčiau vykusių gaisrų, uraganų bei kitokio aplinkos poveikio. Šie skirtumai išsiskiria dažniausiai ne sklypų, o labiau kraštovaizdžio lygmenyje;
• krūmų ardas mažiau išsivystęs, o daugelyje vietų jo iš viso nėra.

Vidutinėse platumose natūralūs miškai, kuriuose žmonės ūkinės veiklos nevykdo, kraštovaizdžio ir miško lygmenyse yra daug labiau homogeniški (vienodi), nei ūkiniai miškai. Tuo tarpu medyno lygmenyje jie yra įvairesni (kaip taisyklė – mišrūs, įvairiaamžiai ir su daug mirusių medžių), nei ūkiniai. Natūralių miškų biologinių bendrijų įvairovę lemia beveik tik natūralūs veiksniai. Iš jų svarbiausi yra dirvožemis, drėgmės režimas ir natūralūs gaisrai. Natūraliuose miškuose ribos tarp atskirų miško buveinių dažniausiai nėra ryškios.

Biologinės bendrijos puikiai prisitaikė prie kraštovaizdžio ir miško lygmens ilgalaikio buveinių homogeniškumo. Dėl to natūralių miškų bendrijos pasižymi specifinėmis savybėmis. Jose žymią dalį sudaro populiacijos (populiacija – tam tikroje teritorijoje gyvenančių, augančių vienos rūšies individų) tų rūšių, kurios vengia ekotonų (pakraščių, pamiškių). Ekologijoje ekotonu ar pakraščiu vadinama teritorija tarp gretimų ekosistemų (pvz., tarp lauko ir miško, tarp vandens telkinio ir sausumos), kuriai būdingos abiejų ekosistemų savybės. Natūraliuose kraštovaizdžiuose ekotonai esti dažniausiai platūs. Miško ekologijoje pamiškių vengiančias rūšis priimta vadinti miško gilumos rūšimis. Tokios rūšys vengia mažų miškų ir pamiškių (pvz., kurtinys, tripirštis genys, jerubė).

Natūraliai besiformuojančiuose ekotonuose biologinės bendrijos pasižymi didesniu rūšių gausumu, bet mažesniu vietinių populiacijų individų tankiu. Ekotonuose sutinkama dauguma rūšių, kurios gyvena besiribojančiose ekosistemose. Vis tik kai kurios rūšys ekotonams teikia pirmenybę. Ekotonai yra labai svarbūs ne tik kaip augalų ir gyvūnų buveinė, bet netgi sukuria specifinį mikroklimatą.

Taigi miško biologinei įvairovei labai svarbi yra kraštovaizdžio struktūra. Nedidelėse laukų giraitėse biologinė įvairovė (ypač judrioji jos dalis) labai priklauso nuo aplinkinių, besiribojančių teritorijų (pvz., nuo gretimuose laukuose auginamų pasėlių, nuo aplinkinių natūralių ir pusiau natūralių kraštovaizdžio elementų, ypač pievų, miškų masyvų, vandens telkinių ir kt.). Laukų giraitės yra taip pat labai svarbios miško masyvų biologinei įvairovei, nes jos, net ir būdamos prastomis (pesimaliomis) daugelio judrių organizmų buveinėmis, tenkina biologinių koridorių reikalavimus. Ekologijoje biologiniais koridoriais vadinami arealai ar kraštovaizdžio elementai, kurie organizmams leidžia palaikyti vietinio lygmens tarppopuliacinius ryšius (giraičių atveju miško organizmų vietinių populiacijų individų judėjimą - emigraciją bei imigraciją).

Prof. Petras Kurlavičius