Naujienos

Vilniaus miškų urėdas Raimondas Ribačiauskas tapti girininku svajojo vaikystėje nuo penkerių metų. Svajonė išsipildė, ir dabar jis neeilinis miškininkas - jau penkti metai vadovauja urėdijai, kurios teritorijoje gyvena 25 proc. Lietuvos gyventojų. Vilniaus krašto urbanizacija, didelis žmonių skaičius ir jų gausa miškuose nulemia ir šios urėdijos darbo specifiką. “Į miškus, ypač savaitgaliais,  sugužančių gyventojų skaičius, mūsų teritoriją daro labai problematiška, tačiau, pasakysiu atvirai, aš dėl to neišgyvenu, nes esu išprotėjęs dėl miško, dirbu mėgstamą darbą ir, žinau, ką reikia daryti, kad žmonėms ir miškui būtų gerai”, - sako R.Ribačiauskas.

Iškirsti medį didelio proto nereikia

- Jūsų valdos didelės, apie 60 tūkst. hektarų tiek pačiame mieste, tiek už jo ribų. Gal kartais ir ne visada spėjate viską apžiūrėti, štai, pavyzdžiui, Fabijoniškių miškas baisus - jame tiek daug išvirtusių, niekieno netvarkomų medžių.

- Išgriuvę medžiai nėra blogas miškų tvarkymo rodiklis, jau penkti metai, kai tai pripažįstama geru mišku bioįvairovės formavimui. Mes dabar net neleidžiame tų sausuolių išvežti iš miško. Kodėl? Prisiminkime sovietmetį, kai miškas turėjo būti parkinis - jokio sausuolio, net kelmus išraudavo. Tą patį darė ir Skandinavijos valstybės, Prancūzija, Vokietija, jie miškus padarė kultūriniais, tačiau kokios pasekmės - išnyko daugybė drugelių, vabalų, kerpių, samanų, kai kur net varlių nebeliko. Mes nesielgėme taip drastiškai ir vadovaudamiesi principu, kad viskas kas yra sukurta Dievo, turi teisę gyventi, sugebėjome bioįvairovę išsaugoti. Aišku, buvo perlenkta su sanitarine apsauga, gal per daug kirtome tuos sausuolius. Dabar negyva mediena - paskutinis mados šauksmas. Ją reikia palikti paukščiui tupėti, jam perėti, vabalui gyventi, samanai augti.

- Bet tame miške be išvirtusių medžių, guli ir kalnai šiukšlių. Ar jūsų darbas, jas surinkti?

- Kiekvienas gyventojas atėjęs į mišką nori jame rasti švarą, rekreacinius objektus, bet pats laikytis tos tvarkos nenori. Žmogaus santykis su mišku yra pati didžiausia mūsų urėdijos problema - turime šiukšles, savavališkus kirtimus, pavasarinį žolės deginimą. O kur dar žemės paskirties keitimo, žemės savavališko užėmimo, statybų derinimo klausimai. Visa tai ir yra mūsų darbas. Mes užsiimame ne tik kirtimais. Jie urėdijos veikloje yra paprasčiausia kryptis, nes iškirsti medį proto didelio nereikia. O štai medį pasodinti, užauginti, prižiūrėti, atlikti visus kitus darbus, yra be galo sudėtingas procesas.

Manyčiau, problemų turime, juolab, kad Vilniaus visuomenė yra labai jautri mūsų problemoms. Jei mes kur nors prie Pilaitės ar Naujosios Riešės iškertame medį, ir žmonės pamato žalią kelmą ar žalias šakas, ką jie pirmiausiai kviečia? Kviečia žurnalistus. Mes esame taip  kontroliuojami, kad per daug nuklysti ir labai norėdami negalime. Kartais net negalime iškirsti tų medžių, kuriuos turėtume. Vietiniai gyventojai neleidžia, nes jiems bus sugadintas vaizdas. Teisiškai kirsti galėtume, tačiau atsižvelgiame ir į visuomenės interesus.

- Pakalbėkime apie savavališką miškų kirtimą. Ar Vilniaus rajono gyventojai vagia mišką?

- Malkos nėra tokios pigios, kad jas įpirktų skurdžiai gyvenantys žmonės. Aplink Vilnių yra daugybė sodų bendrijų ir gyvenviečių, į jas pastaraisiais metais persikraustė nemažai asocialių arba mažas pajamas turinčių asmenų. Reikia malkų? Kur jie eis? Į mišką. Per metus turime per 100 įvairių bylų. Patys einame, gaudome, sekame, kartais net pagalvojame, ar mes esame miškininkai, ar policininkai. Smulkūs savavališki kirtimai dar nėra tragedija, nes juos išaiškiname beveik 80 proc. Blogiau kaladėlių vagystės - atvažiuoja naktį, su elektriniais pjūklais prisipjauna įvairių kaladėlių, sukrauna į automobilius, išveža, ir gaudyk vėją lakuose.

Nereikia pamiršti, kad mes savo miške turime ir čigonų taborą. Ten savavališki kirtimai ištisiniai, išretinta jau apie pusantro kvartalo. Ir nors žinome, kieno tai darbas, įrodyti negalime, nes čigonai labai draugiški. Išsiaiškinome ir vagystės procesą: narkomanas naktį nueina, nupjauna pušelę, gabaliukais ją atneša čigonams ir už tai gauna savo dozę. Čia pat susileidžia ir vėl laukia, kol galės atnešti glėbį malkų.

O koks ten miškas - visas švirkštais nusėtas, iš pušų ežiai padaryti - į pušį dešimtys švirkštų prismaigstyta, ir visi kruvini. Baisu. Kartą atvežėme čigonams malkų, sakome imkite, dovanojame, tik nevokite. Ir ką jie su jomis padarė? Paėmė ir pardavė, nes jiems tokios dovanos nereikalingos.

Mes nerandame žmonių, kurie sutiktų atlikti miško darbus aplink čigonų taborą. Visų atsakymas būna vienodas - aš nedirbsiu tokiomis sąlygomis, nes tai pavojinga.

Policiją iškviečia poilsiautojai

- Vilniaus miškų urėdijos teritorijoje yra du regioniniai parkai - Verkių ir Neries. Rudenį buvo atidarytas naujas Dūkštos pažintinis takas pėstiesiems, prie jo įrengimo darbų daug prisidėjo ir urėdija.

- Ūkininkaudami regioniniuose parkuose vadovaujamės jų nuostatomis ir kiekvieną darbą deriname su parko darbuotojais. Verkių regioniniame parke daugelis darbų atliekami parko darbuotojų iniciatyva. Šis parkas yra išlaikomas miesto savivaldybės, jo direktorė labai aktyvi, todėl mums tik kartais tenka jiems pagelbėti. Neries regioninio parko finansinė būklė blogesnė, todėl ten pagrindinį vaidmenį vaidiname mes. Du takai jau yra, dabar galvojame apie trečią. Ir Dūkštų ąžuolyno, ir antrasis Dūkštos takas buvo įrengti Vilniaus miškų urėdijos lėšomis, tačiau takai yra parko teritorijoje, ir pagrindinis viršininkas jame yra parko direktorius.

- Ar dėl valdžios nesipykstate?

- Nėra ko pyktis, tik kvaili ginčijasi dėl miško apsaugos. Išsaugoti mišką ir parką ateinančioms kartoms yra bendras mūsų reikalas.

- Dūkštos pažintinis takas iškart tapo populiarus tarp vilniečių. Iš kur tokia sėkmė?

- Stebina šio tako populiarumas. Aš iš pradžių netikėjau tokia sėkme. Kai pirmą kartą ėjau juo su parko direktore Audrone Žičkute, galvojau, na ir kas čia gali vaikščioti šituo taku. Bet, pasirodo, žmogui reikia. Vilnietis neturi kur išeiti. Taką nutiesti nėra sudėtinga, sunkiau ji prižiūrėti.

- Apie tai ir norėjau paklausti. Per tako atidarymą visi bijojo, kad netrukus jis bus nusiaubtas. Ar taip dar neįvyko?

- Aš galvojau, kad su Dūkštų ąžuolynu bus katastrofa, tačiau turėjome tik vieną rimtą vagystę, kitas pavadinčiau juokingomis - ateina “metalistai”, nuo supuoklių nuima grandines, trosus. Svarbiausia, kad neturėjome deginimo ir šiukšlinimo problemų. Gal septynis kartus patys lankytojai kvietė policiją dėl kitų lankytojų blogo elgesio. Kartą iš kalėjimo grįžęs vietos jaunimas atvažiavo švęsti į Dūkštų ąžuolyną, užėmė keletą poilsiaviečių. Chamiškas jaunuolių  elgesys papiktino lankytojus ir jie iškvietė policininkus. Buvau maloniai nustebintas, kad dar esama žmonių, kuriems ne tas pat, kas vyksta aplink. Todėl galvojame apie trečio tako atidarymą ir apie Kernavės tako įrengimą. Tai pirmoji Lietuvos sostinė, gausiai lankoma turistų, todėl norime, kad aplink ją būtų keli rekreaciniai objektai. Turėtų būti įdomu.

- Kiek Jums kainuoja vieno tako įrengimas?  

- Dūkštos takas kainavo per 45 tūkst. litų, Dūkštų ąžuolyno - 150 tūkst. litų, bet jis pritaikytas neįgaliesiems. Tai įdomus projektas ir man jis labai patinka - labai dažnai nuvažiuoju pats ten pasivaikščioti, tiesiog “dūšia” šaukia, nes aura ten labai gera.

Politikai nesupranta miškininkų

- Į takų atidarymo šventes pakviestieji politikai aiškina, kad miškai mūsų didžiausias turtas, kurį turime išsaugoti, tačiau ar po tokių savo kalbų jie realiai prisideda kad tas turtas tikrai išliktų ateities kartoms?

-  Politikai ir valstybinis miškas labai slidus klausimas. Iki šiol juos, rodos, tenkino valstybinių miškų tvarkymo sistema ir nebuvo preteksto kišti nagus prie šios žinybos. Šiuo metu toks noras atsirado, pasigirsta vis daugiau svarstymų, ar nevertėtų privatizuoti miškus. Tai atsitiko dėl to, kad politikai nežino, ką veikia miškininkai, kokie yra mokami mokesčiai ir kaip veikia visa sistema. Visi įsivaizduoja, kad miškininkas kerta mišką, važinėja geru džipu, ant piršto būtinai turi didelį auksinį žiedą, valdo tris namus, kad mes visi labai gerai gyvename ir dar dalį medienos išvežame į užsienį. Tai bendras požiūris, bet kai mes juos pasikviečiame, pabendraujame, išaiškiname, kokios realios mūsų pajamos ir išlaidos, jie greitai pakeičia savo nuomonę.

Privačiuose miškuose šiandien nėra tvarkos: privačių miškų mokesčiai nėra išskirti atskira eilute, privatininkai nėra įpareigoti atlikti tokių darbų, kaip kelių tiesimas, jų remontas, sanitarinė ir priešgaisrinė apsauga. Šiandien tokia situacija, kad būtent valstybiniai miškai finansuoja privatų sektorių. Mes juos mokome, konsultuojame, tiesiame jiems kelius, gesiname gaisrus jų miškuose.

Aš miško savininkus suskirstyčiau į dvi dalis: tikrieji, kaip mano tėvai, kuriems miškas iki šiol yra nuosavybės tęstinumas, ir kuriame jie neleidžia net kalėdinės eglutės nukirsti, ir miško perpardavinėtojai, kurie žiūri tik savo naudos. Jie nusiperka mišką vien tam, kad jį iškirstų, nes pelnas didelis, galima apeiti mokesčių sistemą - sunku sukontroliuoti, kiek tiksliai miške yra kubų, kiek iškirsta, kiek mokesčių sumokėta. Jie rodo kainą kokią nori. Kitas svarbus rodiklis - mediena savo reikmėms. Jūs turite mišką ir kertate jį, nes jums patinka deginti rąstus savo kieme. Ir jūs teisus, Konstitucija jums tai garantuoja. Miško savininkai turi daug daugiau teisių, nei mes. 

- Savininkui už kiekvieną pasodinto miško hektarą yra mokamos kompensacijos. Ar tai jų neskatina tvarkytis geriau?

- Buvau viename pasitarime, kur buvo akcentuojama, jog tik apie 30 proc. privačių miškų yra atsodinama. Jei atsodintume nors vienu hektaru mažiau arba atsodintume nekokybiškai, mūsų “pagonai” lėktų tokiu greičiu... Kasmet mus tikrina įvairios institucijos, ypač miškų inspektoriai išnarsto po kaulelį, net ir tuos darbus tikrina, kurie buvo padaryti prieš penkerius metus, todėl tik sukis, sukis ir sukis. Kai svajojau apie girininko darbą, įsivaizdavau, kad girininkas vaikšto, saugo, gėrisi gamtos vaizdais, klausosi upokšnių čiurlenimo, paukščių čiulbėjimo, tačiau, kai ta svajonė išsipildė, ir tapau miškininku, supratau, kad idilės čia nėra, realiame gyvenime vaikystės romantikai neliko vietos. Šiandien net tam pačiam eiguliui pasivaikščioti po mišką ir pasigėrėti gamta, yra labai didelė prabanga.

- Dėkoju už pokalbį.
Kalbino  Asta KUZNECOVAITĖ
Nuotraukose: Raimondas Ribačiauskas. 
 Baravykynės atokvėpio vieta Lavoriškių girininkijoje

Informacijos šaltinis: laikraštis "Tėviškės gamta"