Naujienos
2006 - 01 - 27
* Medžioklės įstatymo dilema Seimui: gerbti Konstituciją ar pomėgį pamedžiot už dyką
| VEIDAS, 2006.01.19 - Nr. 03 |
Medžiotojų ir žemės savininkų ginčo atomazga
Algimantas Šindeikis |
|
Prieš trejus metus priimtame Medžioklės įstatyme nebuvo numatyta, kaip žemės savininkai gali apginti teisę į savo nuosavybę. Po Konstitucinio Teismo nutarimo ir prezidento veto medžiotojams gali tekti žemės ir miškų savininkų prašyti teisės medžioti jų žemėse bei miškuose. Taip atsitiks, jei Seimo daugumai nepavyks prastumti jų jau priimtų, bet prezidento nepasirašytų Medžioklės įstatymo pataisų.
Apie medžiotojų ir savininkų santykius prieš šimtą metų Beveik prieš šimtą metų gamtininkas ir medžiotojas Tadas Ivanauskas, įkūręs "taisyklingos medžioklės būrelį", taip rašė savo "Gamtininko užrašuose" apie medžiotojų ir savininkų santykius Lietuvos miškuose: "... tą pavasarį buvo gražus oras ir labai geras slankų traukimas, todėl vakare, saulei nusileidus, eidavau slankauti (medžioti slankų). Ypač geras traukimas buvo "pas Kvajalę", gražiame mišriame miške, kur tarp kalvų tysojo raistai, šiuo laiku patvinę nuo sutirpusio sniego, ir atrodė kaip ežerėliai. Eidamas medžioti slankų, sutikau miške Elžbietą (žemės savininko dukrą); ji ganė karves drauge su keliais kitais piemenukais... Paprašiau Elžbietą, kad mane palydėtų "pas Kvajalę". Ji mielu noru sutiko, bet sakė, kad reikia kitų piemenų atsiklausti, nes čia tokia piemenų etika: jeigu vienas nori laikinai pasišalinti, tai turi prašyti kitus, kad jį pavaduotų. Sutikimą gavome tuojau ir linksmi, nieko nelaukdami, nužingsniavome. Prie slankų buvo dar anksti, todėl mudu ėjome iš lėto, gyvai šnekučiuodami, kol pradėjo leistis saulė, kuri, raudonai nudažiusi mišką ir raistus, pasislėpė už horizonto. Štai knarkdama ir cypdama pralėkė viena slanka, kita... vis per toli šūviui. Dar viena, arti. Nuaidi mano šūvis, atsiliepia toli tamsiuose miškuose apie Kabelius, Ašašnykus... o į vandenį įstriža linija krinta mano paukštelis. Noriu eiti paimti, bet dar dairausi, kur geriau įžengti į vandenį, ir, kol apsigalvoju, Elžbieta basa jau įbrido į šaltą vandenį ir matau, grįžta, abiem rankom priglaudusi paukštelį prie savo krūtinės, kaip paprastai daro mergaitės, nešdamos kokį malonų daiktą." Šiandien Lietuvoje tokie medžiotojų ir žemės savininkų santykiai yra didelė išimtis. Dažniausiai medžiotojai su savininkais apsižodžiauja, o neretai vieni kitiems ir pakenkia. Kas supriešino medžiotojus ir žemių savininkus Atkūrus nepriklausomybę ir įsibėgėjus restitucijai Lietuvoje sparčiai pradėjo daugėti žemės ir miškų savininkų. Dalis jų pradėjo puoselėti svajones savo nuosavybėje rengti privačias medžiokles ir prisidurti prie mažo žemdirbio ar miškininko uždarbio. 2002 m. priimtas Medžioklės įstatymas buvo kaip kibiras benzino ir taip liepsnojantiems savininkų bei medžiotojų santykiams. Tuomet Seimui vadovavusi Algirdo Brazausko Socialdemokratų partijos dauguma priėmė įstatymą, kuris gerai atitiko medžiotojų interesus. Buvo automatiškai pratęstas sovietmečio medžiotojų būrelių egzistavimas ir jiems palikta teisė naudotis senais plotais. Kitaip ir negalėjo pasielgti savo poilsio be medžioklinio ginklo neįsivaizduojantis Lietuvos medžiotojas Nr. 1 - Algirdas Brazauskas. Savininkams nebuvo suteikta jokių teisių. Viskas liko kaip ir sovietmečiu. Tik dėl akių buvo numatyta jų teisė uždrausti medžioti jų žemėse ir miškuose, jei medžiojant yra daroma žala. Kokią žalą galima daryti medžiojant, sunku suprasti. Toliau skaitykite žurale Veidas... >>> |
