Naujienos
2005 - 12 - 22
*Dėl Lietuvos miškų statuso: valstybinis ar privatus miškas
Šiuo metu žiniasklaidoje, Lietuvos Respublikos Seimo ir kai kurių žinybų} kuluaruose aptarinėjamas miškų privatizavimo klausimas. Sukeliant problematiškumo įspūdį dienraštyje „Lietuvos rytas“ (2005 12 05) rašoma neva.tok} siūlymą pateikė Lietuvos miškų instituto mokslininkai. Instituto direktorius prof. R.Ozolinčius pranešime spaudai (2005 12 07) tokį tvirtinimą neigia.
Siekdami išvengti klaidingų interpretacijų dėl esamo miškų statuso norime atsakingai pareikšti, kad dvidešimto amžiaus bėgyje nusistovėjusi proporcija, kai vyrauja valstybinės reikšmės miškai, o privataus ūkininkavimo miškai sudaro 30-40% iš esmės atitinka dabartinės ir ateities kartų Lietuvos žmonių poreikius. Tokia nuostata 1994 m. Lietuvos Respublikos Seimo įvirtinta „Miškų įstatyme“
Tą aplinkybę, kad Lietuvoje išliko žymiai didesnis nei Vakarų Europoje valstybinės reikšmės miškų procentas lėmė praeityje mažiau intensyvi nei Vakarų kraštuose miškų kolonizacija ir praėjusio mažiaus trečiame dešimtmetyje atlikta drastiška žemės reforma (vadovaujama M.Krupavičiaus). Reformos metu valstybės žinion buvo perimti (nacionalizuoti) didesni nei 27 ha dvarininką ir stambių žemvaldžių miškai. Taigi tarpukario Lietuvoje 84;6% visų miškų buvo valstybiniai.
Esminiai nepakito valstybinių miškų statusas ir pokaryje, atlikus žemės ūkio kolektyvizaciją. Kolūkių ir tarybinių ūkių (nevalstybiniai) miškai, įskaitant ir miestų savivaldybių bei kitų smulkių organizacijų miškus tesudarė 32,9% (1990). Valstybės valdomų miškų ūkio politika pilnai save pateisino. Per pusę amžiaus 12% 'padidėjo krašto miškingumas, 2,7 karto padidėjo medienos tūris miškuose.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (1997 07 0l) suteikė galimybę atsiimti miškus arba buvusias dirbamas žemes, apsodintas miškais iki 150 ha dydžio. Pagal šį restitucijos įstatymą miškai grąžinti 232 tūkst. privačių savininkų 684,5 tūkst. ha ir jie sudaro 32,7% visą Lietuvos miškų (2005 m.). Panaudojus rezervuotus 365 tūkst. ha nuosavybės teisių atkūrimui skirtus miškus ir baigus restituciją bei žemės reformą nusistovės optimali, tradiciškai buvusi miško valdų proporcija. Privačių miškų valdos Telšių, Panevėžio ir kai kuriose kitose apskrityse sudarys apie 40%, kitose; pav., Marijampolės, Vilniaus apskrityse j o s sudarys gerokai mažesnį procentą.
Šiuo metu keisti nusistovėjusią šimtmečiais privačių miško valdų ir valstybinės reikšmės miškų proporciją, nėra nei teorinių nei praktinių-politinių prielaidų. Ir štai dėl ko.
Pirma, susiklosčiusi kompleksinio ūkininkavimo kultūra Lietuvos miškuose (miškų atkūrimas genetiniu-selekciniu pagrindu, ugdymas, apsauga ir naudojimas) užtikrina pažangesnį ūkininkavimo lygį valstybinės reikšmės miškuose nei smulkiose privačiose valdose.
Antra, galiojanti Lietuvoje ūkio įstatyminė bazė miškų apsaugai, išteklių naudojimo ir atkūrimo kontrolei, įskaitant ir valstybinius mokesčius, pakenčiamai funkcionuoja tik valstybinės reikšmės miškų valdymo struktūrose. Privačiuose miškuose proporcingai valdomam plotui legaliai kertama intensyviau ir dešimteriopai daugiau esama savavališkų kirtimų bei nukirstų miškų savalaikio neatkūrimo atvejų, nekalbant jau apie priklausančių valstybinių mokesčių iš privačių valdų painų surinkimą.
Trečia, miškų privatizavimo atvejai naujųjų amžių istorijoje mums nežinomi. Yra žinomi valstybės miškų pardavimai viešose varžytinėse. Taip neparankūs ūkininkavimui miškeliai mažoje apimtyje ūkininkams buvo pardavinėjami tarpukario Lietuvoje. Šiuo metu valstybinės reikšmės miškų pardavimui Lietuvoje nėra ekonominių sąlygų, nes valstybės biudžetas subalansuotas ir šaliai bankrotas negresia. Natūralių ilgos apyvartos, miškų pirkimas popieriaus-celiuliozės kompanijų ar kitam verslui plėsti, kaip rodo Skandinavijos šalių praktika, taip pat neturi perspektyvos. Kai kurios kompanijos (Stora, Korstias, SCA) praėjusiame dešimtmetyje intensyviai pardavinėjo savo turimus miškus, kaip ekonomiškai nepateisinamą verslą, nors buvo atvejų, kai šios kompanijos pusvelčiui įsigijo miškus Pabaltijyje, tame tarpe ir Lietuvos nacionaliniuose parkuose. Taigi dirbtinai ardyti susiklosčiusi valstybinės reikšmės miškų ūkį šiuo metu Lietuvoje nėra nei poreikio nei sąlygų: vidaus kapitalo įdėjimas miškų išpirkimui būtų, palyginti su kitomis ūkio šakomis, nepelningas. Pusvelčiui miškų pardavimas užsienio piliečiams ar kompanijoms būtų nusikalstamas tautos savitumo ir nepriklausomybės praradimo procesas.
Pagaliau, didėjant miškų apsauginių sanitarinių-higieninių,, rekreacinių kraštovaizdžio tvarumo ir puošmenos funkcijų svarbai ir miškų vaidmeniui bio įvairovės išsaugojime, o taip pat augant miškų vaidmeniui šiltnamio efekto negeistinų padarinių sušvelninime, pasaulyje juntama valstybių vaidmens miškų politikoje didinimo tendencija. Nykstant pasaulio miškų ištekliams (9,2 mln. ha kasmet) Maisto ir Žemės ūkio organizacija (FAO), įvertinusi miško sektoriaus ekonominį pažeidžiamumą bei realias šiam sektoriui paramos galimybes, tame tarpe ir privačių organizacijų bei asmenį indėli XXI amžiaus miškininkystei kelia užduoti ir primygtinai ragina valstybes išlaikyti aplinkosaugines, socialines ir kultūrines miškų funkcijas. Praktika rodo, kad kaip tik šių funkcijų stiprinimui efektyviausiai pritaikomi ir tarnauja valstybinės reikšmės miškai. Taigi, diskutuojamas plataus masto miškų privatizavimas ar pardavimas Lietuvoje neturi pagrindo, nes tokie siūlymai neturi perspektyvos. Tuo tarpu tobulinimas miškų valdymo administracinių formų, racionalizavimas ūkinės veiklos, didesnio rentabilumo paieškos valstybinės reikšmės miško ūkyje, kaip ir privataus miško sektoriuje, išlieka svarbia ne tik mokslo, bet ir miškų žinybos bei Respublikos vadovybės ir nekomercinės žiniasklaidos užduotimi.
Siekdami išvengti klaidingų interpretacijų dėl esamo miškų statuso norime atsakingai pareikšti, kad dvidešimto amžiaus bėgyje nusistovėjusi proporcija, kai vyrauja valstybinės reikšmės miškai, o privataus ūkininkavimo miškai sudaro 30-40% iš esmės atitinka dabartinės ir ateities kartų Lietuvos žmonių poreikius. Tokia nuostata 1994 m. Lietuvos Respublikos Seimo įvirtinta „Miškų įstatyme“
Tą aplinkybę, kad Lietuvoje išliko žymiai didesnis nei Vakarų Europoje valstybinės reikšmės miškų procentas lėmė praeityje mažiau intensyvi nei Vakarų kraštuose miškų kolonizacija ir praėjusio mažiaus trečiame dešimtmetyje atlikta drastiška žemės reforma (vadovaujama M.Krupavičiaus). Reformos metu valstybės žinion buvo perimti (nacionalizuoti) didesni nei 27 ha dvarininką ir stambių žemvaldžių miškai. Taigi tarpukario Lietuvoje 84;6% visų miškų buvo valstybiniai.
Esminiai nepakito valstybinių miškų statusas ir pokaryje, atlikus žemės ūkio kolektyvizaciją. Kolūkių ir tarybinių ūkių (nevalstybiniai) miškai, įskaitant ir miestų savivaldybių bei kitų smulkių organizacijų miškus tesudarė 32,9% (1990). Valstybės valdomų miškų ūkio politika pilnai save pateisino. Per pusę amžiaus 12% 'padidėjo krašto miškingumas, 2,7 karto padidėjo medienos tūris miškuose.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (1997 07 0l) suteikė galimybę atsiimti miškus arba buvusias dirbamas žemes, apsodintas miškais iki 150 ha dydžio. Pagal šį restitucijos įstatymą miškai grąžinti 232 tūkst. privačių savininkų 684,5 tūkst. ha ir jie sudaro 32,7% visą Lietuvos miškų (2005 m.). Panaudojus rezervuotus 365 tūkst. ha nuosavybės teisių atkūrimui skirtus miškus ir baigus restituciją bei žemės reformą nusistovės optimali, tradiciškai buvusi miško valdų proporcija. Privačių miškų valdos Telšių, Panevėžio ir kai kuriose kitose apskrityse sudarys apie 40%, kitose; pav., Marijampolės, Vilniaus apskrityse j o s sudarys gerokai mažesnį procentą.
Šiuo metu keisti nusistovėjusią šimtmečiais privačių miško valdų ir valstybinės reikšmės miškų proporciją, nėra nei teorinių nei praktinių-politinių prielaidų. Ir štai dėl ko.
Pirma, susiklosčiusi kompleksinio ūkininkavimo kultūra Lietuvos miškuose (miškų atkūrimas genetiniu-selekciniu pagrindu, ugdymas, apsauga ir naudojimas) užtikrina pažangesnį ūkininkavimo lygį valstybinės reikšmės miškuose nei smulkiose privačiose valdose.
Antra, galiojanti Lietuvoje ūkio įstatyminė bazė miškų apsaugai, išteklių naudojimo ir atkūrimo kontrolei, įskaitant ir valstybinius mokesčius, pakenčiamai funkcionuoja tik valstybinės reikšmės miškų valdymo struktūrose. Privačiuose miškuose proporcingai valdomam plotui legaliai kertama intensyviau ir dešimteriopai daugiau esama savavališkų kirtimų bei nukirstų miškų savalaikio neatkūrimo atvejų, nekalbant jau apie priklausančių valstybinių mokesčių iš privačių valdų painų surinkimą.
Trečia, miškų privatizavimo atvejai naujųjų amžių istorijoje mums nežinomi. Yra žinomi valstybės miškų pardavimai viešose varžytinėse. Taip neparankūs ūkininkavimui miškeliai mažoje apimtyje ūkininkams buvo pardavinėjami tarpukario Lietuvoje. Šiuo metu valstybinės reikšmės miškų pardavimui Lietuvoje nėra ekonominių sąlygų, nes valstybės biudžetas subalansuotas ir šaliai bankrotas negresia. Natūralių ilgos apyvartos, miškų pirkimas popieriaus-celiuliozės kompanijų ar kitam verslui plėsti, kaip rodo Skandinavijos šalių praktika, taip pat neturi perspektyvos. Kai kurios kompanijos (Stora, Korstias, SCA) praėjusiame dešimtmetyje intensyviai pardavinėjo savo turimus miškus, kaip ekonomiškai nepateisinamą verslą, nors buvo atvejų, kai šios kompanijos pusvelčiui įsigijo miškus Pabaltijyje, tame tarpe ir Lietuvos nacionaliniuose parkuose. Taigi dirbtinai ardyti susiklosčiusi valstybinės reikšmės miškų ūkį šiuo metu Lietuvoje nėra nei poreikio nei sąlygų: vidaus kapitalo įdėjimas miškų išpirkimui būtų, palyginti su kitomis ūkio šakomis, nepelningas. Pusvelčiui miškų pardavimas užsienio piliečiams ar kompanijoms būtų nusikalstamas tautos savitumo ir nepriklausomybės praradimo procesas.
Pagaliau, didėjant miškų apsauginių sanitarinių-higieninių,, rekreacinių kraštovaizdžio tvarumo ir puošmenos funkcijų svarbai ir miškų vaidmeniui bio įvairovės išsaugojime, o taip pat augant miškų vaidmeniui šiltnamio efekto negeistinų padarinių sušvelninime, pasaulyje juntama valstybių vaidmens miškų politikoje didinimo tendencija. Nykstant pasaulio miškų ištekliams (9,2 mln. ha kasmet) Maisto ir Žemės ūkio organizacija (FAO), įvertinusi miško sektoriaus ekonominį pažeidžiamumą bei realias šiam sektoriui paramos galimybes, tame tarpe ir privačių organizacijų bei asmenį indėli XXI amžiaus miškininkystei kelia užduoti ir primygtinai ragina valstybes išlaikyti aplinkosaugines, socialines ir kultūrines miškų funkcijas. Praktika rodo, kad kaip tik šių funkcijų stiprinimui efektyviausiai pritaikomi ir tarnauja valstybinės reikšmės miškai. Taigi, diskutuojamas plataus masto miškų privatizavimas ar pardavimas Lietuvoje neturi pagrindo, nes tokie siūlymai neturi perspektyvos. Tuo tarpu tobulinimas miškų valdymo administracinių formų, racionalizavimas ūkinės veiklos, didesnio rentabilumo paieškos valstybinės reikšmės miško ūkyje, kaip ir privataus miško sektoriuje, išlieka svarbia ne tik mokslo, bet ir miškų žinybos bei Respublikos vadovybės ir nekomercinės žiniasklaidos užduotimi.
Šaltinis: www.gmu.lt
