Naujienos

LR Seimo nutarimo dėl celiuliozės gamyklos statybos atšaukti nereikia

                      Kai 2002-siais metais LR Seimas priėmė nutarimą celiuliozės kombinato statybą Lietuvoje pripažinti strateginės svarbos objektu visuomenėje nekilo nei statybą karštai remiančių nei statybai kategoriškai prieštaraujančių diskusijų. Tylėjo ir tie, kurie suprato, kad pradėjusi veikti šiuolaikinė pelningiausiu pavidalu medieną perdirbanti įmonė gal būt medienos rinkoje kažkiek padidins konkurenciją, bet visaapimančio medienos deficito nesukels. Netriukšmavo ir baldus bei medienos plokštes gaminančių įmonių vadovai, tikėdamiesi, kad realus celiuliozės bei popieriaus gamyklos investuotojas neatsiras. Tuo galima paaiškinti tik dabar kilusią prieštaravimų bangą dėl Rusijos koncerno Deko konkretaus pasiūlymo – statyti Lietuvoje celiuliozės bei popieriaus gamyklą plyno lauko investicijų tvarka, nereikalaujant iš Lietuvos pusės jokių garantijų nei dėl medienos žaliavos išteklių nei kitokių išimčių.

                      Tiesiog nesuprantama, kad prieš strateginės svarbos objekto statybą, tiksliau neva prieš pasikėsinimą į Premjero išskirtinai globojamų medienos pramonės įmonių interesus išgalvoti įvairiausi gamtosauginiai ir net nacionalinės grėsmės argumentai. Jų tarpe teiginys, kad rusai nesugebės pastatyti šiuolaikinės gamyklos, veikiančios naujausių technologijų pagrindu ir neteršiančios aplinkos. Celiuliozės kombinato statybos priešininkai, pasitelkę prieš šimtą metų statytų ir nemodernizuotų gamyklų pavyzdžius (įskaitant buvusią Klaipėdoje ir dar tebeveikiančią Kaliningrado srityje) siekia įtikinti visuomenę, kad visas celiuliozės gamyklas lydi neišvengiama aplinkos tarša. Nesąžininga pirštais rodyti į kaizerio laikais pastatytą gamyklą bei joje paskutines dienas išgyvenančias technologijas, užsimerkiant prieš pas netolimus mūsų kaimynus tiesiog miestų ribose sėkmingai ir daug metų dirbančius didžiulius celiuliozės bei popieriaus kombinatus, nekeliančius  jokios grėsmės nei betarpiškai aplinkai nei žmonėms.

                      Negalima atlaidžiai nesiskaityti ir su kita akivaizdžia tiesa: nei vienas stambus pramonės objektas, koks jis bebūtų tobulas, Lietuvos gamtosauginės būklės nepagerino ir nepagerins. Tačiau Vyriausybinių institucijų, pirmoje eilėje Aplinkos ministerijos teisė ir pareiga tokioms statyboms pateikti privalomus maksimalius gamtosauginius reikalavimus, kurie kai kuriems investuotojams, gal būt, būtų ir nepakeliami. Kodėl dabar iš anksto turime klykti, kad jeigu bus pastatytas celiuliozės bei popieriaus kombinatas būtinai bus blogai? Šiuo požiūriu verti pagyrimo Lietuvos žalieji, kurie suprasdami didžiulę celiuliozės kombinato svarbą Lietuvos valstybės ekonomikai, kai buvo rengiama šio kombinato statybos studija kėlė didžiausius gamtosauginius reikalavimus, bet neprieštaravo objekto statybai apskritai.

                      Nereikia baimintis, kad japonų parengtame celiuliozės kombinato statybos projekte numatytas tik pirmasis, nešvariausias medienos perdirbimo procesas – tik celiuliozės gamyba. Būtent tik tokio produkto siekė japonai. Projekto realizacijos atveju jie planavo gaminti tik celiuliozę, ją išsivežti, o popierių gaminti kitur. Koncerno Deko vadovai tvirtina, kad jie yra pasirengę pastatyti ne tik japonų studijos parengtą celiuliozės kombinatą, bet ir komplekse veikiančią popieriaus gamyklą Lietuvoje.

                      Sunku patikėti, kad Rusijos investuotojų pastatyta gamykla tiesiogiai galėtų kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Griūvanti imperija neišdrįso grandiozine karine jėga sulaikyti Lietuvos valstybės atkūrimo proceso ir ne su džiaugsmu Lietuvoje paliko Mažeikių naftos perdirbimo įmonę bei kitus strateginius objektus. Mes tuo metu nebuvome nei Europos Sąjungos nei NATO narėmis. Kodėl dabar turime bijoti be jokių ypatingų sąlygų Rusijos verslininkų siūlomų 3-jų milijardų litų vertės plyno lauko investicijos?

                      Susidaro įspūdis, kad LR Vyriausybė nenori įsileisti į Lietuvą ne tik rusų, bet ir kitų, Lietuvos saugumui tikrai grėsmės nekeliančių investuotojų. Kodėl taip skubama nedelsiant atšaukti LR Seimo priimtą nutarimą? Kodėl nebenorima laukti ir nagrinėti galimų kitų valstybių verslininkų, pavyzdžiui šiuo metu mūsų projektu besidominčių šveicarų siūlymų? Tiesiog nesuprantamas dabartinės LR Vyriausybės noras, bet kokia kaina nedelsiant panaikinti LR Seimo nutarimą, gal būt, dėl to, kad ateityje niekam nekiltų ranka bent kiek sudrumsti Premjero išskirtinai globojamų baldų ir medienos plokščių gamintojų ramybę.

                      Negalima sutikti ir su mūsų Premjero teigimu, išsakytu šalies miškininkams šiais metais jų šventės metu, kad baldai ir medienos plokštės yra vienintelė ir pati vertingiausia produkcija, kurią galima pagaminti iš medienos. Tai rodo, kad Premjeras nuoširdžiai tiki baldų ir medienos plokščių gamintojų prisiskirta sau išskirtine reikšme Lietuvos ekonomikai bei nuolatinėmis aimanomis dėl riboto žaliavinės medienos kiekio ir ypač dėl jos būsimo trūkumo, jeigu bus pastatyta celiuliozės bei popieriaus gamykla.

                      Celiuliozės gamyklos statybos priešininkai nesuvokia, arba nenori suprasti, kad visais atvejais, t.y. ir pastačius, kaip ir neturint savos celiuliozės gamyklos, Lietuvoje žaliavinės medienos kiekis, tinkančios baldų pramonei, o taip pat ir medienos plokščių gamybai iš esmės nei padidės nei sumažės. Tas milijonas kubinių metrų medienos, kurį dabar popiermalkių pavidale eksportuojame pusvelčiui į užsienio valstybes niekada netiko ir netiks baldų gamybai, o popiermalkes drožti į skiedras plokščių gamybai kaip ir naudoti kurui yra ir bus per didelė prabanga. Tai reiškia, kad minėtas milijonas medienos, jei neturėsime savo celiuliozės fabriko kaip dabar, taip ir ateityje plauks į kitas valstybes ir laisvos rinkos sąlygomis to proceso niekas nesuvaldys.

                      Labai tiksliai ir argumentuotai žaliavinės medienos trūkumo problemą apibūdino įžymus ekonomistas ir, beje, gerai žinantis Lietuvos medienos pramonės specifiką profesorius Antanas Morkevičius (Baltijos miškai ir mediena, 2005 birželis-liepa). Jis teigia, kad apie medienos trūkumą kalba ir rašo, šaukiasi Vyriausybės pagalbos ne tik kai kurie (ne visi) solidūs jos vartotojai ir eksportuotojai, jų asociacijos, bet ir patys miškininkai. Profesoriaus nuomone tokios kalbos yra ne tik keistos, bet ir sunkiai suvokiamos. Jos pirmiausia primena socializmo laikus, kada valstybė rūpinosi kiekvienos įmonės veikla, privalėjo visiems visko duoti.

                      Beje, Profesorius taip pat pažymi, kad apvaliosios medienos iš tiesų stinga, ir kad ši problema atsirado ne dėl vietinės pasiūlos trūkumo bei kasmet augančios jos paklausos, bet dėl sunykusio ir vis dar neatsigaunančio importo, dėl labai padidėjusio ir anaiptol nemažėjančio eksporto. Trumpai tariant, dabar juntamas medienos nepriteklius yra Lietuvos užsienio prekybos veiklos nesklandumų pasekmė. Tai pagrindinė priežastis, kodėl didėja medienos kainos ir pirkimų konkurencija. Profesoriaus duomenimis, mūsų kaimynai latviai apvaliosios medienos dabar importuoja tris kartus, o estai – net devynis kartus daugiau nei mes.

                      Kyla klausimas kas draudžia mūsų baldų ir medienos plokščių įmonių vadovams eiti latvių bei estų pramintu keliu?

                      Štai kodėl Rusijos koncernas Deko, siekdamas celiuliozės ir popieriaus kombinatą statyti Lietuvoje neprašo jokių išankstinių garantijų dėl gamyklai reikalingos medienos žaliavos. Jis pasitiki rinkos ekonomika, kuri ne tik medienos išteklių pasiskirstymą, bet ir jos kainas neišvengiamai sureguliuos. Kodėl mūsų Vyriausybė galvoja kitaip? Negi galima dėl rinkos ekonomikos sąlygomis nesugebančių pelningai dirbti įmonių vadovų verkšlenimo atsisakyti istorinio šanso – leisti užsienio kapitalui pastatyti šiuolaikinę, visais požiūriais tobulą celiuliozės ir popieriaus gamyklą Lietuvoje?

                      Dėl tokio, tiesiog nesuprantamo Vyriausybės požiūrio miškų žinybos padalinių vadovai neišdrįso viešai prieštarauti žinodami išankstinę kitokią Premjero nuomonę. Aš, kaip tuo metu buvęs politinio pasitikėjimo pareigūnas – aplinkos viceministras, o vėliau ministro patarėjas, savo nuomonę oficialiai skelbti neturėjau teisės taip pat. Visų kitų Lietuvos miškininkų vieningas balsas, išreikštas įtakingiausios miškininkų visuomeninės organizacijos – Lietuvos miškininkų sąjungos prezidento prof. habil. dr. Edvardo Riepšo 2005.04.22 rašte Nr. 28, be diskusijų nuskendo LRV klerkų stalčiuose.

                      Lietuvos miškininkų visuomenė tikisi, kad LR Seimas nepritars LRV parengtam nutarimo projektui, kuriuo siekiama panaikinti Seimo nutarimą, nustačiusį celiuliozės kombinato statybai valstybinės svarbos projekto statusą, o atvirkščiai – priims nutarimą, įpareigojantį Vyriausybę aktyviau ieškoti tinkamiausio investuotojo, pasiryžusio mūsų valstybei neeilinės svarbos celiuliozės bei popieriaus gamyklos statybos projektą realizuoti artimiausiu metu.

Prof. habil. dr. Albertas Vasiliauskas

2005.11.02.