Naujienos

Lietuvos miškingumo didinimo programa sukompromituota, bet unikali galimybė padidinti šalies miškingumą galutinai dar neprarasta

Lietuvos teritorijos miškingumas (31,2%) yra vienas žemiausių ne tik Baltijos, bet ir Centrinės bei Rytų Europos šalyse. Šalies miškingumo didinimo nuostatos per pastaruosius du dešimtmečius keitėsi keletą kartų: Lietuvos gamtos apsaugos kompleksinėje schemoje (1986 m.) optimalus ekologinis miškingumas buvo nustatytas 33-35%, Lietuvos Respublikos bendrajame plane numatyta, kad šalies miškingumas turėtų padidėti iki 38%. Lietuvos miškingumo didinimo programoje (2002 m.) teigiama, kad šalies miškingumą iki 2020 m. būtina padidinti 3%. Visose programose bei planuose užsibrėžtas vienas tikslas – didinti šalies miškingumą, apželdant žemės ūkiui nenaudojamas ir netinkamas žemes, kartu užtikrinant teritorijų ekologinį stabilumą.

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir patvirtinus Kaimo plėtros planą 2004-2006 m., atsirado unikali galimybė paspartinti šalies miškingumo didinimo procesą, tam panaudojant Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo lėšas – įveisti ypač vertingų medžių rūšių želdinius. Tuo tikslu kaimo plėtros priemonei „Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ 2004-2006 m. yra skirta 92 mln. Lt. Juos panaudojus būtų galima įveisti apie 12000 ha naujų, geros kokybės miškų.

Deja, artėja paskutinieji Lietuvos miškingumo didinimo programos vykdymo metai, o su didžiausiu liūdesiu tenka pripažinti, kad nuveikta labai nedaug. Iš 92-jų milijonų šiam kilniam tikslui skirtų lėšų, kol kas įsavinta vos keli (3-4 mln.) milijonai litų ir įveista tik keli šimtai hektarų naujų miškų. Nedaug vilčių, kad žymiai daugiau naujų miško želdinių bus pasodinta ir paskutiniais (2006 m.) Lietuvos miškingumo didinimo programos vykdymo metais.

Dėl susiklosčiusios akivaizdžiai nepatenkinamos situacijos stebina programos vykdytojų akademinė ramybė. Lietuvos miškingumo didinimo programa buvo patvirtinta žemės ūkio ir aplinkos ministrų parašais. Programą patvirtinusių ministerijų atstovai masinės informacijos priemonėse įvairiais būdais pranašavo apie jos didelę reikšmę ir didingą ateitį. Kai kas drįso ją pavadinti net labai ambicingu planu. Kas gi atsitiko, kad taip išgarsinta priemonė tapo Lietuvos žmonių pajuokos objektu?

Priežasčių kol kas niekas neieško ir tikriausiai kaltų asmenų nebus. Viena iš priežasčių, gal būt, yra ta, kad programa gimė aplinkos ministerijos iniciatyva ir reikia pripažinti, kad jau pirmomis dienomis, programos vykdymo partnerių – žemės ūkio ministerijos kai kurių padalinių vadovų be jokio entuziazmo buvo sutikta. Netgi tie, 92 mln. litų skirti naujų miškų įveisimui bei priežiūrai buvo išprašyti vos ne malonės tvarka. Kas galėtų paneigti, kad jau tuo metu žemės ūkio ministerijos klerkai, gal būt rezgė planus, kad šios lėšos nebūtų įsavintos pagal paskirtį ir anksčiau ar vėliau sugrįžtų tik į savos ministerijos vykdomas programas. Kitaip sunku suprasti tą žemės ūkio ministerijos žemėtvarkos padalinių vadovų poziciją, pagal kurią buvo parengti visi teisiniai aktai, kartais iki absurdo ribojantys ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimą miškui veisti privačiose žemėse.

Sunku suskaičiuoti gausybę posėdžių bei pasitarimų, kurių metu aplinkos ministerijos atsakingi darbuotojai, Lietuvos privačių miškų savininkų asociacijos atstovai ir privačių žemių savininkai įtikinėjo žemės ūkio ministerijos žemėtvarkos tarnybos vadovus atsižvelgti į nepatenkinamą situaciją ir pakoreguoti teisinių aktų nuostatas, ribojančias piliečių teises pasinaudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis. Nesulaukė teigiamo atgarsio nei aplinkos ministro raštai, nei žemės ūkio ministerijos sekretorės Dalios Miniataitės ir pagaliau net žemės ūkio ministrės raginimai savo pavaldinius atidžiau spręsti privačių žemių savininkų, norinčių savo žemę paversti miško želdiniais, interesus.

Be reikiamo dėmesio liko Lietuvos nederlingų žemių naudotojų asociacijos tarybos pirmininko S. Jankeliūno 2005.03.18 d. pareiškimas adresuotas LR Seimo kaimo reikalų komiteto pirmininkui J. Jagminui, LR Ministrui Pirmininkui A. Brazauskui, žemės ūkio ministrei K. Prunskienei, aplinkos ministrui A. Kundrotui ir Europarlamentarui G. Didžiokui, kuriame Tarybos narių vardu buvo išreikštas susirūpinimas dėl nepatenkinamai įsavinamų Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų. Lietuvos miškininkų sąjungos prezidento prof. E. Riepšo 2004 m. rugpjūčio 26 d. raštą Nr. 5, perduotą LR Vyriausybei dėl prašymo panaikinti nepagrįstus biurokratinius apribojimus, išduodant leidimus miškui veisti bei kitas teisinių aktų nelogiškas nuostatas, Vyriausybė nukreipė nagrinėti aplinkos ir žemės ūkio ministerijai, lyg nežinodama, kad visiškai analogiški aplinkos ministerijos vadovybės prašymai žemės ūkio ministerijoje daug kartų buvo svarstyti ir į juos nebuvo atsižvelgta. Nenuostabu, kad ir po visų paminėtų ir nepaminėtų aplinkos ministerijos bei kitų institucijų ir piliečių pastabų, visi tais aktais (neskaitant keletos kosmetinio pobūdžio pataisų), reglamentuojantys Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų panaudojimą miškams veisti, iki šiol iš esmės nepakeisti.

Tai rodo, kad piliečiai žinodami tebegaliojančias biurokratines, beje, mūsų pačių, ne Briuselio sukurtas Europos Sąjungos struktūrinių fondų miškams veisti panaudojimo nuostatas, savo žemės apželdinti mišku neskubės ir paskutiniais Lietuvos miškingumo didinimo programos vykdymo metais. Akivaizdu, kad mes visi – Lietuvos miškingumo didinimo programos iniciatoriai ir vykdytojai esame atsidūrę prie suskilusios geldos.

Paprasti kaimo žmonės (ir ne tik jie!) negali suprasti, kodėl atsakingų tarnybų darbuotojai jau antri metai juos juokina (tiksliau kalbant piktina) masiškai skelbdami informaciją apie galimybes struktūrinių fondų sąskaita žemę apsodinti mišku, patys puikiai žinodami, kad jų pačių parengti reikalavimai, norint gauti tas lėšas, beveik neįveikiami. Žmonės nesupranta kaip galinti būti labai paprasta struktūrinių fondų mokėjimo procedūra dabar yra prifarširuota daugybe įvairių, sveiku protu nesuvokiamų apribojimų, beje, kai kurių besiribojančių su elementarių privačios nuosavybės teisių pažeidimu.

Negali būti, kad valstybė neturėtų teisės, esant reikalui, kažkiek reglamentuoti ir privačios žemės naudojimo pobūdį, ypač riboti ūkinius veiksmus, galinčius pažeisti kitų piliečių arba visos visuomenės interesus apskritai. Yra visiškai suprantami gamtosauginio pobūdžio apribojimai, draudžiantys mišką veisti unikaliose vietose, kurios išskirtos specialiais teisės aktais arba kitokia galiojančia tvarka. Tačiau žmonės labiausiai piktinasi valdininkų argumentais, vadinamais poreikiu valstybei išsaugoti neapželdintas derlingiausias ir nusausintas (melioruotas) žemes, lyg patys privačių žemių savininkai tos elementarios tiesos nesuprastų ir kaip rodo dabartinė situacija, jie patys visiškai nenori derlingiausiose žemėse veisti miško želdinių.

Kyla klausimas kam reikalinga, ta skrupulingai sugriežtinta ir iki nesuvokiamų ribų subiurokratinta derlingiausių (ir ne tik jų!) žemių naudojimo apsauga? Kodėl tai apsaugai vykdyti sutelkta valstybės lėšomis išlaikomos didžiulės tarnybos, kam sukurta tiek daug abejotinų teisinių dokumentų, tiesiog specialiai ribojančių privačių žemių savininkų norą pasinaudoti Europos Sąjungos teikiama struktūrinių fondų parama?

Didžiausi miško želdinių priešininkai, besivadiną save vieninteliais derlingiausių žemių (į kurias, beje, niekas nesikėsina!) ir begriūvančių melioracijos sistemų saugotojais, dar neturėtų triumfuoti. Nors jų parengtų teisės aktų dėka Lietuvos miškingumo didinimo programa iš esmės jau sukompromituota, tačiau unikali galimybė, palankiausiomis sąlygomis padidinti Lietuvos miškingumą, dar nėra galutinai prarasta. Ar atsiras mūsų žemės ūkio ministrei, noro ir ryžto priversti jai pavaldžias tarnybas atsižvelgti į aplinkos ministerijos specialistų daugkartinius konkrečius siūlymus pakeisti iš principo ydingą už žemės naudmenas kompensacijų mokėjimo tvarką ir teisės aktų nuostatas, ribojančias piliečių galimybes miškams veisti panaudojant Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas, parodys artimiausia ateitis.

Prof. Albertas Vasiliauskas

2005.11.04.