Naujienos

*Čepkeliai - ne tik Dzūkijos gamtos perlas

Šiandieninėje Lietuvos aplinkosaugoje, derinantis prie Europos Sąjungos reikalavimų, atliktas didžiulis darbas: atrinkti ir įkurti  Europos ekologinio tinklo “Natūra 2000” objektai. Tarp jų yra ir Čepkelių valstybinis rezervatas.

Čepkelių valstybinis rezervatas buvo įsteigtas 1975 metais, siekiant išsaugoti vieną seniausių ir unikaliausių Lietuvos miško pelkių, mišku apaugusias žemynines kopas, reliktinius ežerus, natūralų hidrologinį pelkės režimą, vertingą ir retą augaliją bei gyvūniją. Su rezervatu ir jo veikla mus supažindino rezervato direktorius Jonas Klimavičius.

Čepkeliai - tai unikalus, žmogaus veiklos mažai paliestas pelkynų kompleksas. Didžiausius plotus užima kimininė aukštapelkė, apaugusi retomis keružėmis pušaitėmis.

Rytinėje pelkės dalyje susitelkė daugiau kaip 20 ežerėlių. Pietinėje dalyje aukštapelkė pamažu pereina į žemapelkes, čia plyti viksvynai, nendrynai ir karklynai. Vakariniame rezervato pakraštyje šlapiuose juodalksnynuose ir viksvynuose prasideda Musteikos upelis. Apie jį susitelkė eglynai ir mišrūs, užmirkę miškai.

Didesnė rezervato miškų dalis - tai sausi kerpšiliai ir brukniašiliai, augantys ant pelkynus supančių kopų. Rezervatas pasižymi išskirtine buveinių ir rūšių įvairove, saugomų augalų ir gyvūnų rūšių gausa. Čia peri rezervato simboliu tapę kurtiniai, yra didžiausios Lietuvoje gervių peryklos.

Marcinkonių kaimas

Čepkelių valstybinio rezervato direkcija įsikūrusi Varėnos rajone Marcinkonių kaime.

Marcinkonių apylinkės jau buvo gyvenamos prieš keletą tūkstančių metų. Tai liudija gausūs archeologiniai radiniai. Istoriniuose šaltiniuose Marcinkonys minimi jau 1637 metais, Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės laikais.

Iš pradžių ši teritorija priklausė gretimai Poriečies parapijai. Dabar Poriečė Baltarusijos teritorijoje.

Į didelę gyvenvietę Marcinkonys išaugo XIX amžiaus antroje pusėje, kai buvo nutiestas geležinkelis Varšuva - Vilnius - Peterburgas.

Gana įdomi ir savita yra Marcinkonių parapijos istorija. Pirmieji dievo namai Marcinkonyse buvo suręsti 1770 metais, Trakų dekano J.Juozapavičiaus rūpesčiu. 1835 metais bažnyčia buvo pašventinta šv.apaštalų Judo ir Simo vardu. Kasmet spalio 28 dieną žmonės renkasi į atlaidus. Tačiau anai bažnyčiai nebuvo lemta iki mūsų dienų išstovėti. Praslinkus vos daugiau nei 100 metų, ji 1878 metais sudegė.

Ant išlikusių pamatų kunigo A.Dilkevičiaus paliepimu 1880 metais išaugo nauja irgi medinė bažnyčia, tebestovinti ir šiandien.

Dabar Marcinkonys yra vienas didžiausių Lietuvos kaimų. Unikali gamta, senoji kaimo architektūra, turtinga istorija ir iki šių dienų išlikęs tradicinis gyvenimo būdas, papročiai bei amatai kasmet pritraukia vis daugiau lankytojų.

Todėl Marcinkonis noriai lanko turistai, žygeiviai, įvairios ekskursijos. Žmonės lanko ir prie Čepkelių valstybinio rezervato direkcijos įrengtą muziejų, kuriame gali susipažinti su Čepkelių pelkėse gyvenančiais žvėrimis, paukščiais, vabzdžiais, unikalia augmenija. Pati rezervato teritorija, suprantama, masiniam turizmui yra uždrausta.

Fizinės geografinės ypatybės

Pagrindinę rezervato dalį užima Čepkelių raistas - didžiausia (5858 ha) šalies aukštapelkė. Raistas šiaurryčių-pietvakarių kryptimi tęsiasi net 14 kilometrų.

Iš šiaurės ir vakarų pelkės guolį supa pušynais apaugusios žemyninės kopos. Čia rezervatas ribojasi su Dzūkijos nacionaliniu parku.

Čepkelių pelkė ėmė formuotis baigiantis apledėjimui, maždaug prieš 11 tūkstančių metų. Raistas plyti senovinių marių guolyje. Prieš devynis tūkstančius metų sauso klimato sąlygomis vėjas supustė prieledyninių marių pakrančių smėlynus į žemynines kopas, kurios atitvėrė žemesnę prieledyninių marių lygumą.

Pakilęs gruntinio vandens lygis bei vėlesnis drėgno klimato laikotarpis ypač paskatino pelkėjimo procesus.

Durpių klodo storis pelkės gūbryje siekia 5 - 6 m. Šiaurrytiniai ir rytiniai pelkės pakraščiai labai vingiuoti. Pelkės centre ir pietiniame pakraštyje gausu įvairaus didumo senais medynais apaugusių mineralinio grunto salų. Vietinai gyventojai jas vadina grendais. Tai kyšančios žemyninių kopų keteros.

Vandens perteklius iš Čepkelių raisto nuteka Peklos upeliu į Ūlą, Musteikos upeliu - į Grūdą, ir kanalu - į Katrą.

Raisto rytinėje dalyje susitelkė ežerėliai, iš jų didžiausias ežeras - Ešerinis užima 14,9 ha. Kai kurių ežerėlių lygis truputi pažemėjo XIX amžiaus pabaigoje, raisto pietiniame pakraštyje iškasus kanalą į Katrą.

Biologinė Čepkelių įvairovė

“Čepkelių rezervatas išsiskiria greta aptinkamomis stepėms bei tundrai būdingomis augalų bendrijomis”, -  teigia rezervato direktorius Jonas Klimavičius.

Jonas Klimavičius kartu su rezervato vyr.specialiste informacijai Jurga Labanauskiene pakvietė visus seminaro dalyvius patiems įsitikinti Čepkelių pelkių unikalumu.

Po pelkes toli nepabraidysi. Jos klampios, daug vandens, be to - čia rezervatas, pašaliniai nepageidaujami. Tačiau rezervato darbuotojai supranta, kad reikia ir žmonėms sudaryti bent nedidelę galimybę savo akimis pasigrožėti šia reta gamta. Todėl rezervato prieigose yra pastatytas gan aukštas apžvalgos bokštas, nuo kurio atsiveria pelkių platybė ir didybė.

Be to, šiaurvakariniame raisto pakraštyje keturis kilometrus piečiau nuo Marcinkonių įrengtas pažintinis 1,5 km ilgio takas. Jis padarytas iš medinių lentų ir leidžia iš arti pasigrožėti reta pelkių augmenija.

Aukštapelkė

Aukštapelkėje vyrauja ištisinį kilimą sudarančios samanos - kiminai, gausūs krūmokšniai: gailiai, viržiai, spanguolės.

Medžių ardą sudaro skurdžios pušaitės, plaukuotasis ir karpotasis beržai, kai kur išlikusios didelės atviros plynės.

Aukštapelkę juosiančiose žemyninėse kopose vyrauja brandūs pušynai, kurių paklotėje gausiausios kerpės.

Salose, kopų šiauriniuose šlaituose, lygumose ir daubose vyrauja pušynai su žaliųjų samanų danga ir krūmokšniais: viržiais, mėlynėmis, bruknėmis.

Specifinės gamtinės sąlygos nulėmė didelę retųjų augalų rūšių įvairovę. Čia randamos pelkėms būdingos augalų rūšys: patvankinis pataisiukas, dėmėtoji gegūnė, laplandinis karklas ir daug kitų rūšių.

Plačialapiams miškams būdingos: plačialapė klumpaitė, virgininis varpenis, smėlynams: kalninė arnika, lietuvinė naktižiedė, vėjalandė šilagėlė.

Gyvūnija

Rezervate taip pat aptinkama nemažai retųjų vabzdžių, varliagyvių bei roplių rūšių.

Čia gana įprasta vienintelė nuodinga šalyje gyvatė - paprastoji angis bei paprastasis žaltys.

Taip pat čia yra viena iš dviejų šalyje lygiažvynio žalčio radimviečių.

Čepkeliuose didelė paukščių įvairovė. Čia išlikusios stambiausios kurtinių, gervių, stulgių populiacijos Lietuvoje, gyvena kitur beveik išnykę gyvatėdžiai, didieji apuokai.

Rezervate įprasti kitose šalies vietose reti paukščiai: tetervinas, griežlė, juodasis gandras, lututė, tripirštis genys, baltnugaris genys ir dar daugelis kitų rūšių, kurioms Čepkeliai vis dar yra saugiu prieglobsčiu.

Miškuose paskendęs ir nuo dažno trikdymo apsaugotas rezervatas - viena iš pagrindinių briedžių žiemos ganyklų šalyje.

“Taip pat čia nuolat gyvena vilkai, lūšys, ūdros, barsukai, gausu bebrų”, -  sako rezervato darbuotoja Jurga Labanauskienė.

Pripažinta tarptautiniu mastu

1993 metais Čepkelių pelkė buvo priskirta tarptautiniu požiūriu svarbioms pelkėms, ją Lietuva įsipareigojo saugoti prisijungdama prie Ramsaro konvencijos.

Tuo siekta apsaugoti vieną seniausių ir unikaliausių Lietuvos miško pelkių, mišku apaugusias žemynines kopas, reliktinius ežerus, natūralų hidrologinį pelkių režimą, vertingą ir retą gyvūniją bei augaliją.

Raiste iš pelkių klodų kyšo daug mišku apaugusių mineralinių salų, dar grandais vadinamų. Daugelis iš jų turi vardus: Varnų, Ūžuolų, Jezvynų, Tirštukės, Eglynaičio, Ilgo šilo ir panašiai.

Pelkyne priskaičiuojama per 20 ežerų ir ežerėlių, iš kurių didžiausias Ešerinis (14,4 ha). Pietinėje raisto dalyje lėtai srūva Katros upė, o vakaruose viksvynų kirbėlynuose užgimsta Musteikos upelis.

Dideliuose plotuose plytinčios aukštapelkės, vandeningos ir sunkiai praeinamos tarpinio tipo pelkės bei žemapelkės, įvairiarūšiai medynai, ežerai, upių ir upelių slėniai, pievos bei laukymės sudarė sąlygas susiformuoti ir išlikti labai įvairioms augalų ir gyvūnų rūšims.

Palinkėkime Čepkelių valstybinio rezervato, dabar pažyminčio savo trisdešimtmetį, darbuotojams ir toliau akylai sergėti šį nuostabų Lietuvos kampelį - tikrą Dzūkijos perlą.

Autoriaus nuotraukose: Pažintinis takas ir apžvalgos bokštas.

Informacijos šaltinis: www.klajoklis.lt/teviskesgamta