Naujienos

Valerija Valančienė

„ŪP“ korespondentė

Privačių miškų savininkus iš Klaipėdos, Kretingos rajonų bei Rietavo savivaldybės į informacinį - konsultacinį renginį „ Miško atkūrimas – vien tik rūpestis ar ir džiaugsmas“ pakvietė Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) Kretingos skyriaus nariai. Renginio organizatorė miško savininkų kooperatyvo (MSK) „Žemaitijos miškas“ direktorė Palmira Lipskienė dalyviams aprodė miško savininkų valdas, kuriose buvo atlikti įvairūs kirtimai, o atsodinti medeliai jau ūgtelėję. „Labai noriu, kad savininkai susidomėtų šia tema, kad virptelėtų jų širdys žvelgiant į jau paūgėjusius sodinukus, kad prieš 10 – 15 m. sodintos ir jau gerokai išsišovusios aukštyn eglaitės įkvėptų miško atkūrimo darbams“, - kalbėjo P. Lipskienė. Atkūrus mišką, sunkiausi būna pirmieji 5 metai, paskui, kai jau būna matomas akivaizdesnis rezultatas, galima ir pasidžiaugti. „Materialinės naudos dar negrietai sulauksime, bet matyti savo darbo rezultatą yra gera. Miškininkai tie žmonės, kurie dirba ateinančioms kartoms. Noriu, kad privačių miškų savininkai būtų žmonės iš didžiosios raidės. Savininkai tikrai nėra tokie, kurie mišką nori tik iškirsti. Yra labai puikių pavyzdžių kaip jie savo mišką atkuria ir puoselėja“, - teigė ji.   

Lankėsi privačių miškų savininkų valdose

Ąžuolą lietuviai nuo seno laikė šventu medžiu ir tai įaugę į kraują. Savininkas, kad ir koks ąžuoliukas bebūtų, stengiasi jį palikti ir globoti. „Žinoma, ne kiekvienas ąžuoliukas užaugs galingu ąžuolu“, - sakė MSK „Žemaitijos miškas“ direktorė P. Lipskienė. Privačių miškų savininkai susipažino su Budriuose (Kretingos r.) esančiu 120 m. amžiaus brandžiu ąžuolynu, kur darbai buvo atlikti praėjusią žiemą. Kaip pasakojo direktorė, atlikus pirmo atvejo kirtimus pirmiausia buvo „išimti“ blogiausios kokybės medžiai, iškirsti krūmai. Toks kirtimas pasirinktas neatsitiktinai. Galvojama, kad tas miškas, kai po 6 metų bus atliekamas antro atvejo kirtimas, čia atsikurs ąžuolynas. „Čia tikrai tikimės savaiminio ąžuolo, liepos ir klevo atžėlimo“, - aiškino ji. Jos teigimu, Lietuvos Miškų įstatymas reikalauja iškirstus ąžuolynus, pušynus ar klevynus atkurti tos pačios rūšies medžiais. Ąžuolo medienos kokybė priklauso nuo to kiek yra „nusivalęs“ kamienas. Šakotas palaukės ąžuolas tikrai neturi tokios vertės kaip tiesus ir tik viršūnėje šakotas tarp kitų medžių augęs galiūnas. „Ąžuolas turi būti be kepurės, bet su kailiniais: Iš viršaus jo negali niekas temdyti, o iš apačios jis turi būti „spaudžiamas“. Šiuo atveju ąžuolai yra „spaudžiami“ skroblų, todėl jų kokybė tikrai nebloga“, - teigė renginio organizatorė.

Atkūrus ąžuolyną, ką tik pasodintus medelius būtina „apvilkti“ į apsaugą, nes juos labai mėgsta žvėrys. Po atlikto kirtimo, tuščiose vietose savaime atželia lazdynai, drebulės, beržiukai, liepaitės, skrobliukai, ąžuoliukai, kai kur matosi klevukai. Vieną medį nukirtus pasipila dešimtimis atžalų. Šešių drebulių pakanka, kad atžalomis būtų apleistas hektaras miško. Šio miško savininkas ąžuoliukus savaiminukus stengiasi išsaugoti, šalia jų subadyti kuoliukai. Kai kur nereikalingos kitų medžių atžalos atsargiai buvo nupurkštos raundapu (kuris geriau veikia pridėjus salietros), buvo pjautos krūmapjove. Vietomis savaime augantys ąžuoliukai palikti tarp drebulių atžalų, kad jos būtų priedanga nuo žvėrių.    

Buvo kalbama apie Lietuvoje siaučiantį ąžuolų džiūvimą. „Ne per seniausiai masiškai džiūvo uosiai, šis procesas tebesitęsia ir dabar. Ligos prasideda tose teritorijose, kur didžiausi šių medžių koncentracija. Ąžuolynai masiškiausiai džiūsta Vidurio Lietuvoje. Kėdainių urėdija rinkai artimiausiu metu pasiūlys 16 tūkst. kub. m. ąžuolo. Šita problema palietė jau ir Telšių apskritį. Šitą ąžuolyną stebiu jau senokai, bet kol kas atrodo viskas tvarkoje. Nukirtus pažeistus ąžuolus, jų medieną jau yra prasta ir kaina žymiai mažesnė.

Žvėrių „veikla“ kelia problemų

Į renginį susirinkę privačių miškų savininkai apsilankė Rubuliuose esančioje privačioje miško valdoje. Čia prieš trejetą metų atliktas plynas kirtimas, iškart pavasarį buvo atsodintas ir šį rudenį savininkas sulauks Kretingos r. agentūros valstybinių aplinkos apsaugos inspektorių, kurie tikrins, ar tinkamai atkurtas miškas. Nes po plyno kirtimo pagal įstatymą miškas turi būti atsodintas per 3 metus.

Šioje valdoje didelių problemų atkuriant mišką kelia žvėrys. Miškininkai stengiasi nuo to kaip įmanydami apsisaugoti: daigai tepami repelentais, dedamos individualios apsaugos, tveriamos tvoros. Miško savininkų kooperatyvo „Žemaitijos miškas“ direktorė sakė, jog tikrai labai daug nuostolių dėl žvėrių „veiklos“ patiria privačių miškų savininkai. „Savininkai mūsų šalyje savame miške neturi teisės medžioti ir taip reguliuoti žvėrių skaičiaus. Aš pati jau du pavasarius sodinu 2 ha savo miško, o pavasarį randu taip nuėstus sodinukus, kad iš jų jau negalima tikėtis gero medžio. Tikrai, mano manymu, yra žvėrių perteklius, kuriuo turėtų susirūpinti medžiotojai“, - apmaudavo Palmira Lipskienė.

„Žmonės stengiasi atsodinti, bet daug nervų prigadina ir pareikalauja nemažai lėšų bei darbo sąnaudų žvėrių nuėsti sodinukai. Labiausiai mėgsta pušies viršūninius ūglius, bet tenka matyti, kad ne tik pušies, bet ir eglės ne tik viršūniniai, bet ir šoniniai pumpurai būna nuskabyti. Iš eglutės lieka toks bumbuliukas, tai geros medienos neužaugins“, - „ŪP“ sakė Kretingos r. agentūros vyresnysis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius Ričardas Kašėta.

Apsilankė ir valstybiniame miške, kur miškas buvo atsodintas daugiau kaip prieš dešimtmetį. „Va, čia jau miško atkūrimo rezultatai akivaizdūs. Sulauksim ir mes, kai pačių sodinti medeliai ūgiu pralenks mus. Dar kol kas esame „jauni“ miško savininkai ir veiklą pradėjom tik prieš 3 -5 metus“, - kalbėjo miško savininkai.

Tokie renginiai naudingi

Renginyje dalyvavo ir svečių iš Rietavo savivaldybės. Julių Ambrazevičių domino, kaip sekasi LMSA Kretingos skyriui, norėjos pasisemti patirties, nes tokia veikla ketina užsiimti ir Rietave. Jis teigė, jog jau pradedant mišką kirsti, reikia galvoti apie jo atkūrimą. Būsimas miško atkūrimas turi nulemti ir pasirinktą kirtimo būdą. Iškirstų plotų atsodinimas – tai žaidimo taisyklės, kurių privalo laikytis privačių miškų savininkai. Pasak, jo daug kas priklauso ir nuo žmonių požiūrio ir tikslo. Vieni nori greito pelno, kiti nori tvariai ūkininkauti ir matyti savo darbo vaisius. Daugelis atkūrusių mišką galutinio rezultato nesulauks, bet galės pasigrožėti mažais, daug globos ir priežiūros reikalaujančiais daigeliais, ar jau juos praaugusiais medžiais. Galės išdidžiai pasakyti, kad jie pasodino šitą mišką. Jis pats miškininkystę studijavęs Danijoje, tai mielai su privačių miškų savininkais pasidalijo daniška patirtimi atkuriant miškus.

Dalyviai pripažino, kad tokių renginių privačių miškų savininkams labai reikia, nes tai puiki proga praturtėti teorinėmis žiniomis, pabendrauti su bendraminčiais. Pakalbintas čia dalyvavęs miško savininkas Albinas Šimkus iš Lazdininkų (Kretingos r.), valdąs 10 ha miško, teigė, jog tik taip savininkai išmoksta bent svarbiausių ūkininkavimo miške taisyklių, Prieš trejetą metų 3,5 ha miško atsodino, dabar jau į eglaites malonu pažiūrėti. Kaip pats prisipažino, tada labai pravertė kitų savininkų patirtis ir žinios. „Labai gerai, kad yra kieno paklausti, kad yra su kuo palyginti ir iš ko pasimokyti. Man miškas – ne verslas, tai vieta, kur atsigauna siela“, - kalbėjo A. Šimkus.

Antanas Daukša iš Padvarių kaimo (Kretingos r.) pats ilgus metus dirbęs urėdijoje, Palangos botanikos parke bei Kretingos medelyne. „Su medeliais teko nemažai reikalų turėti. Dabar tas žinias taikau savo privačiame 5 ha miške. Man tai labai įdomu. Truputį teko kirsti, paskui atsodinau mišraus miško plotą: ir spygliuočių, ir lapuočių, stengiuosi išlaikyti ir savaime išaugusius medelius, rudenį aprišu. Pats viską darau. Vis važiuoju pažiūrėti, o ir darbų netrūksta. Yra visokių negandų, tai neprižiūrėdamas greitai gali netekti naujai atsodintų augaliukų. Ir kas tik nepuola tų mažų medelių: stirnos nukanda, šernai išknisa, pelės nugraužia žievę, puola straubliukai“, - mintimis dalijosi Antanas. Jo manymu, miško atkūrimas tikrai sukelia problemų bei rūpesčių, bet paūgėję medeliai džiugina ir akis, ir sielą. Pabūti miške, pasidarbuoti malonu ir A. Daukšos vaikams.

Pranas Beniušis iš Klaipėdos šiemet atliko kirtimus, tai pažiūrėti, kaip atkuriamos iškirstos valdos jam buvę labai naudinga. „Atsodinimas sukelia tikrai daug problemų, nemažas vargas, o džiaugsmą apturės mūsų anūkai“, - mano jis.

Vėžaitiškiai Danguolė ir Rimas Lygučiai 14 ha miško paveldėjo iš tėvų. Tai gana jaunas miškas. Atlieka šviesinimus, valymus. Apgailestavo, kad vaikams darbai miške nepatinka, bet tikisi, kad paaugę pajus meilę savam miškui.

 Autorės nuotraukos

Miskas 1. Privačių miškų savininkai ieškojo savaime išsisėjusių lapuočių medelių.

Miskas 2. MSK „Žemaitijos miškas“ direktorė Palmira Lipskienė rodo savininkams repelentais apdorotus sodinukus.