Naujienos

*Bebrų sukeliamos problemos. Kaip kovoti su graužikais?

Vytautas Ribikauskas, Tėviškės gamta

Pastaraisiais metais daug rūpesčių ūkininkams, miškų savininkams bei valdytojams sukelia bebrai. Smarkiai pagausėję didieji graužikai, įsisavindami naujas teritorijas, melioracijos kanalais plinta  į laukus. Tokiam plitimui labai padeda tai, kad daug kur apleistuose grioviuose želia ne tik  vešli žolinė augmenija, bet ir krūmai ar net stamboki medeliai, miškas želdosi pamiškių ar net gerokai nuo miškų nutolusiuose dirvonuose. Visa tai sudaro palankias sąlygas bebrams prasimaitinti. Vasarą šie graužikai gali misti ir žoline augmenija, žemės ūkio kultūromis, vandens augmenija.

Bebrai netolimoje praeityje

Bebrų populiacijos  pagausėjimą apsprendė keletas priežasčių. Pirmiausia, šie žvėreliai Lietuvoje gyvena nuo seno, nes mūsų šalies klimatinės sąlygos, vandens režimas palankus jų gausėjimui. Antra, bebrai Lietuvoje praktiškai neturi priešų. Didžiųjų graužikų gausą galėtų šiek tiek reguliuoti vilkai, bet kiek jų Lietuvoje belikę. Ūdros kruopščiai tėvų prižiūrimų mažų bebriukų taip pat neliečia, nors kai kur abu šie žvėreliai gyvena kaimynystėje tuose pačiuose vandens telkiniuose.
Taigi stambiųjų graužikų populiacijų gausą gali reguliuoti tik žmogus. Tačiau šį reguliavimą vėlgi apsprendžia tam tikros sąlygos. Tarybiniais metais bebrų kailius gana aukštomis kainomis (už stambaus bebro gerai paruoštą kailį galėjai gauti beveik mėnesinį inžinieriaus atlyginimą) supirkdavo  valstybė. Šiek tiek pasistengus Baltarusijoje ar Rusijoje galėjai gana brangiai parduoti ir bebrų sruoglius. Tuomet bebrų gaudymui medžioklės ūkiuose buvo sudaromos net bebrų gaudytojų brigados.

Prityrusiems bebrų medžiotojams grupėmis ar pavieniui  būdavo leidžiama šiuos žvėrelius gaudyti medžioklės plotuose. Vieni bebrų gaudytojai laikė urvinius šunis  ir jų pagalba sėkmingai  gaudė šiuos graužikus, kiti gi specializavosi bebrus gaudyti už galūnių žvėris sugriebiančiais spąstais, kurie yra pati efektyviausia vandenyje gyvenančių žvėrelių reguliavimo priemonė. Tokių spąstų labai pigiai galėjai įsigyti Latvijoje, Baltarusijoje ar Rusijoje, nedideliais kiekais bebrų gaudytojus spąstais aprūpindavo ir medžioklės ūkiai. Taigi tarybiniais metais daug bebrų buvo sumedžiojama oficialiai pagal nustatytus limitus ir išduotas licencijas. Tačiau niekam ne paslaptis, kad tais laikais klestėjo ir juodoji kailių rinka. Brakonieriai švelniakailių žvėrelių, tarp jų ir bebrų, sugaudavo daug daugiau nei licencijas gavusieji medžiotojai. Tačiau, nežiūrint viso to, bebrų populiacija nemažėjo.

Bebrų populiacija gausėja

Nepriklausomybės metais, žlugus švelniakailių žvėrelių kailių rinkai su Rusija ir uždraudus žvėris gaudyti už galūnių sugriebiančiais spąstais bei medžioklėje su šautuvais naudoti prožektorius, pastebime žymų bebrų populiacijos pagausėjimą. Tenka pripažinti, kad švelniakailių žvėrelių gausai visiškai neturi įtakos medžioklės  sezono trukmės keitimas, licencijų įvedimas ar panaikinimas. Kiaunes dabar galima medžioti be licencijų nuo liepos 1 iki balandžio 1d., kanadines audines raginama naikinti ištisus metus, bet šių žvėrelių sumedžiojimas palyginus su tais laikais, kai net audinėms sumedžioti reikėjo licencijų, nepadaugėjo. Žinoma, lyginti reikėtų ne vien tik su tada užpildytų licencijų skaičiumi, o pridedant ir turguose parduotus išdirbtų kailių glėbius. Tad ir bebrų medžioklės sezono prailginimas, leidžiant šiuos žvėris medžioti nuo rugpjūčio 1 iki balandžio 15d. apčiuopiamų rezultatų tikrai neduos. Nors bebro mėsa tinkama maistui, lietuvės šeimininkės sunkiai peržengia tokio maisto vartojimo psichologinį barjerą. Taigi medžiotojų, bebrus medžiojančių maistui, skaičius auga pamažu. Beje, netgi medžiojant graužiką maistui daug geriau tai daryti tuo metu, kai ir jo kailis būna tinkamas. Tinkamu laiku sumedžiotų bebrų kailius galima parduoti, kad ir pigiai, pastaruoju metu jau atsirandantiems bebrų kailių supirkėjams arba panaudoti juos savo šeimos poreikiams.

Šaudyti ar gaudyti

Bebrus medžiojant spalio-balandžio mėnesiais, pilnai pakaktų laiko jų populiacijų gausos reguliavimui, tačiau tam trukdo kai kurie Europos Sąjungos nustatyti šių žvėrelių medžioklės apribojimai.  Nuo tarybinių laikų pas medžiotojus dar yra išlikę nemažai bebrams gaudyti tinkamų spąstų, žvėrelius sugriebiančių už galūnių, tačiau jų naudoti jau nebegalima. Aplinkos ministerijos specialistų duomenimis spąstus, užtikrinančius staigią į juos papuolusių bebrų žūtį, jau gamina ir palyginus nebrangiai parduoda estai. Tačiau kas norės, išmetus senuosius įrankius, pirkti naujus, kai bebrų gaudymas yra nuostolingas. Be to, graužikų gaudymas selektyviniais spąstais mažiau efektyvus ir reikalauja senaisiais spąstais gaudžiusių medžiotojų persikvalifikavimo. Draudimas medžioklėje naudoti prožektorius labai apsunkino bebrų medžioklę su šautuvais. Bebrai - naktiniai žvėreliai. Norint nušauti vandeninį žvėrelį, reikia paleisti mirtiną šūvį, nes antraip jis spės murktelti į vandenį, o tada retai kada pavyksta surasti sužeistą žvėrelį.  Paleisti mirtiną šūvį tamsoje be medžioklinio prožektoriaus yra labai sudėtinga. Gana efektyvus bebrų medžioklės būdas su urviniais šunimis, naudojant įvairių konstrukcijų gaudykles ar graibštus. Tačiau tokį medžioklės būdą praktikuoja nedaug medžiotojų, nes tam reikia specialiai laikyti šunis, o pati medžioklė reikalauja gana daug juodo darbo. Taigi tokiomis sąlygomis 2003-2004 metų sezone sumedžiota 5890, 2004-2005 metų - 4713 bebrų. Tai tik lašas jūroje. Jeigu tikėti kai kurių teriologų paskaičiavimais, 2000 metais šalyje galėjo gyventi apie 50 tūkst.didžiųjų graužikų, vadinasi,  praėjusį sezoną sumedžiota mažiau nei 10 proc. šių žvėrelių. Taigi bebrų populiacija vis gausėja.

Kas atlygins nuostolius?

Didėjant bebrų daromai žalai į Medžioklės įstatymą buvo įrašyta nuostata, kad šių graužikų padarytus nuostolius turi atlyginti medžiotojai. Tačiau, jeigu žemės ūkio kultūroms ar miškui bebrų padarytus nuostolius galėtume paskaičiuoti pagal kanopinių žvėrių padarytų nuostolių skaičiavimo metodiką, tai hidrotechnikos įrenginiams padarytos žalos skaičiavimo metodikos iki šiol neturime. Visiškai neaišku, kaip turėtų būti nustatoma žalos piniginė išraiška, kai bebrai sugadina melioracijos griovius, užkemša drenažą ir pan.  Be to, melioracijos įrenginiai, kad ir privačiose žemėse, yra valstybės nuosavybė, tad kas turėtų ieškoti žvėrių padarytų nuostolių atlyginimo? Gal melioratoriai? Bet tokiu atveju  komisijos žalai nustatyti sudėtyje turėtų būti bent vienas melioratorius, galintis įvertinti hidrotechniniams įrenginiams bebrų padarytus nuostolius. Antra vertus, ūkininkai valstybės nuosavybėje esančiais melioracijos įrenginiais  naudojasi nemokamai, todėl privalo juos prižiūrėti. Jeigu žemės savininkai sąžiningai prižiūrėtų melioracijos griovius, bebrams nepavyktų juose apsigyventi. Kad bebrai negalėtų įsirengti užtvankų, reikia grioviuose laiku iškirsti medžius, krūmus, nušienauti žolę bei pravalyti griovių dugną. 

2003m. gegužės 29d. aplinkos ministras išleido įsakymą "Dėl bebrų populiacijos gausos reguliavimo". Pagal šį įsakymą visos bebravietės skirstomos į perspektyvias ir neperspektyvias. Šį skirstymą atlieka medžiotojų  kolektyvai ir rezultatus pateikia aplinkos apsaugos agentūroms. Neperspektyvias bebravietes (kur graužikų veikla kelia grėsmę automobilių kelių, geležinkelio, vandens saugyklų pylimų, pastatų ar kitų ūkinės veiklos objektų saugumui, dėl patvankos semiami žemės ūkio pasėliai ar miškas ir t.t.) galima likviduoti ir bebrų medžioklei uždraustu laiku (nuo balandžio 16 iki liepos 31d.), tačiau tik išardant bebrų užtvankas, bet nemedžiojant pačių žvėrelių. Tačiau, koks tai varginantis ir atkaklumo reikalaujantis darbas iškraustyti su mažais jaunikliais bebrus iš senos bebravietės, gali pasakyti tik tie piliečiai, kurie tai bandė atlikti. Kiek lengviau būtų neleisti bebrams įsikurti naujose vietose, bet tam reikalinga nuolatos  stebėti visą žemės  ar miško valdoje esamą melioracijos griovių tinklą, ko padaryti žemės ūkio veikla užsiimantiems žmonėms ne visada užtenka laiko ir jėgų. O aptikę tinkamą gyvenimui vietą, bebrai užtvankas surenčia labai greitai. Be to, ūkininkas savo nuožiūra  bet kada ardyti bebravietės statinių ir negali. Pagal minėto įsakymo nuostatas neperspektyvias bebravietes likviduoti galima tik gavus Regiono aplinkos apsaugos departamento leidimą.

Pažvelkime kitu kampu

Mano galva, jeigu niekas nenori atlyginti žemių ir miškų savininkams bebrų daromos žalos, o hidrotechnikos įrenginiams padarytos žalos atlyginimui netgi nėra sudarytos metodikos, esant didelei  Lietuvos bebrų populiacijos gausai, privačiose valdose reikia taikyti Medžioklės įstatymo 4 straipsnio 3 punktą, kuriame teigiama, kad sodybose, negyvenamuose pastatuose bei jų priklausiniuose (reikėtų pridėti, kad bebrams ir visuose melioraciniuose bei hidrotechniniuose įrenginiuose) šių objektų savininkai, valdytojai ir naudotojai turi teisę nepaisyti Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse nustatytų medžioklės terminų, naudodami šiose taisyklėse numatytas leistinas gaudymo priemones, gaudyti bei pasiimti tų rūšių plėšriuosius medžiojamuosius žvėris (pridėti - ir bebrus) bei varninius paukščius, kuriems minėtose taisyklėse yra nustatytas leistinas jų medžioklės terminas, ir ši veikla nelaikoma medžiojimu, ją vykdantis asmuo neprivalo būti medžiotojas.

Priėmus tokią nuostatą, valstiečių karas su bebrais būtų jų pačių rūpestis. Ir nemanau, kad dėl tokio sprendimo bebrai Lietuvoje išnyktų. Yra ežerai, upės, pelkės, kur bebrai ženklesnės žalos nedaro ir ramiai gali gyventi. Be to, ir ūkininkai nedaug jų teišnaikintų - ne taip paprasta kariauti su darbščiais ir atkakliais žvėriūkščiais. Tačiau žemių savininkai  turėtų bent moralinę teisę gintis nuo valstybės nuosavybe laikomų laukinių padarų, kai pati valstybė jų apginti nesugeba.