Naujienos

✅ Rudīte Martišauska: „Duokite pinigų, tuomet mes tylėsime!“

Įdomus portalo zemeunvalsts.lv pokalbis su latvijos miškininke Rudīte Martišauska, turinčia tiek miškininkystės, tiek aplinkosaugos valdymo universitetinį išsilavinimą ir daugiametę praktinio darbo patirtį. Ilgus keturis dešimtmečius dirbusi valstybiniuose miškuose (Tukumo miškų ūkyje), miškininkė dalinasi pastebėjimais apie aplinkosauginių organizacijų veiklos užkulsius, motyvaciją, milijonines įsisavinamas sumas ir keletą kitų įdomių aspektų. Susipažinite su keletu autorės pateiktų pastebėjimų.

R.Martišauska konstatuoja: "Pinigų suma (matuojama daugeliu milijonų eurų), kurią vadinamosios žaliosios nevyriausybinės organizacijos nuo 1990 m. išleido gamtos apsaugai, yra labai, labai didelė. Milžiniška! Aš studijavau aplinkos vadybą Latvijos universitete, šios studijos padėjo man geriau pažinti, suprasti ir gilintis į šias problemas. Tai padėjo giliau suvokti vadinamąjį „žaliųjų“ judėjimą. Grynųjų pinigų srautai tokiuose projektuose yra didžiuliai, tai reketas prieš miškus: „Duokite pinigų, tuomet mes tylėsime!“

[...] Šios „žaliosios“ organizacijos labai glaudžiai bendradarbiauja ir yra tarpusavyje susijusios. NVO projektai, abipusis mokymas ir kt. Jei kalbėtume apie vadinamuosius „paukščių apsaugos projektus“: kur juose mokslas? Seminarai ir švietimas nėra mokslas! Politiškai, deja, tokie veiksmai yra priimami, o įvairius įvedamus draudimus motyvuoja kitoks suinteresuotumas. Tai yra didelė politika ir dideli pinigai. Šis „žaliųjų“ NVO „bendradarbiavimas“ koordinuotai formuoja išpuolius prieš miškų pramonę ir sėkmingai įgyvendinamas, o tai galima gerai pamatyti socialiniuose tinkluose. Jei jų atžvilgiu kyla „priekaištų“, įvairios „žaliosios“ NVO iškart „prisijungia“: „Mes mušami!“ [...] 

[...]  Kalbant apie politiką ... Plačioji visuomenė nenori nei įsitraukti, nei tuo užsiimti. Grynųjų pinigų srautų neskaidrumas, palyginti su reikalavimais miško savininkui ar ūkininkui, slegia.

Pavyzdžiui, kaip vyko Ķemeri nacionalinio parko kūrimas? Tai taip pat buvo galimybė įsisavinti daug pinigų ir sukurti projektą! Nemažai komercinių miškų buvo paversti nacionaliniais parkais - ar tai buvo pagrįsta, ar ne. Belieka tik pamatyti bebravietėmis, nendrių laukais ir uodų veisyklomis pavirtusius didžiulius plotus apleistų ir taip saugomų miškų .

Gamtos apsaugos valdyba tiek anksčiau, tiek ir dabar turėjo pareigūnus, gaunančius mažus atlyginimus, o projektuose dalyvaujantys žmonės yra patenkinti situacija. Pareigūnai deklaruoja pajamas SRS, tačiau projekto darbuotojai neprivalo to daryti. Tai yra valstybinė institucija, tai nėra UAB! Pvz., neseniai įgyvendintas projektas Ķemeri mieste (Ķemeri nacionalinis parkas), kuriame buvo iškirsta apie 300 ha plynais kirtimais, vadinant tai „apvalančiu pelkę nuo apaugimo“. Socialiniuose tinkluose nebuvo „žaliųjų“ NVO pasipiktinimo! Tyla! Nes tai buvo „savas projektas“, į kurį buvo investuota daug pinigų! Taigi - tinkamai apibūdinant ir vadinant viską, kas vertinga gamtai, kaip šiuo atveju, plynas kirtimas ir kirtimas yra „teisingas“!

Pasaulis nėra didelis. Bendraudami su kolegomis sužinojome, kad Gaujos nacionaliniame parke, netoli Cėsių, pakelėje vyksta „kažkokie įtartini kirtimai“. Socialiniuose tinkluose paklausiau: „Kas ten vyksta! Pasižiūrėkite! " Pasirodo, yra vykdomas „išmiškinimas“, nes tie plotai nebėra (neskaičiuojamas) miškas. Kadangi miškas „neskaičiuojamas“ Gaujos nacionaliniame parke, jokia veikla nėra ribojama. Gamtos apsaugos valdyba nesijaudina dėl čia buvusių bioįvairovės medžių ir jaunuolynų kirtimo paukščių perėjimo laikotarpiu. Štai! Kita vertus, kiekvieną pavasarį „ornitologai“ rašo ilgus apgailėtinus tekstus apie paukščius, kurie žūva miško kirtimo darbų metu ūkiniuose miškuose, nes miško savininkams tai turi būti ribojama!

Panašią situaciją prisimenu iš savo darbo patirties čia, Ķemeri nacionaliniame parke. Nei vienam savininkui nebuvo leista sutvarkyti savo atgautų žemių su išlyga, kad „krūmai neturėtų būti išpjaunami“. Laikas prabėgo ir Ķemeri nacionaliniame parke buvo nustatyta, kad natūralios pievos taip pat apaugo; tačiau tai leido pradėti krūmų kirtimus ir valymą. Bet! Jei vadinate tai „gamtotvarka“, galite padaryti daug ... Apskritai atrodo labai blogai ir negražu! [...] 

[...]  Gamtos apsauga nėra vienkartinė kampanija! Nuo 1990 m., kai prasidėjo gamtosaugos projektai, nepaisant bendros padėties, į gamtą buvo imamasi intensyvios (tačiau- fragmentiškos) intervencijos. Pavyzdžiui, aš nesuprantu, kodėl miško negalima tvarkyti 10 m atstumu nuo pelkės, bet 300 ha miško pelkynuose gali būti nušluojama plynai! Kur yra proporcingumas? Kiek mums reikia? [...] 

[...] Daug kas yra pritempiama prie norimo, gražiai surašant tai pinigingam projektui gauti. Pavyzdžiui, viename renginyje kalbėjome apie juodąjį gandrą. Beje, buvo sakoma, kad jo turime gana daug. Bet jį vis tiek reikia saugoti, nes apsaugant juodąjį gandrą, kaip ir mažąjį ereliuką, uždirbama duona tam tikriems „ornitologams“ ir tiems, kurie dalyvauja projektuose. Jie „maitinasi“ juoduoju gandru, pelėdomis, ereliais, kurapkomis ir žvirbliais.

Kuo mažiau logiškas draudimas, tuo didesnė našta komerciniams miškams! Iš kažkur kitus šios lėšos turi būti paimtos, jos mažėja vaikams, jų tėvams ir seneliams maitinti. [...] 

Straipsnis pirmą kart publikuotas 2020 05 29 portale  zemeunvalsts.lv 

Sekite naujienas LMSA paskyroje soc.tinkle Facebook: