Naujienos

✅ Algirdas Brukas: MEDŽIOKLĖ IR ANTIMEDŽIOKLĖ

Kaip visuomet- taikliai ir šmaikščiai- nusipelnęs Lietuvos miškininkas, patyręs medžiotojas Algirdas Antanas Brukas tęsia rašinių ciklą apie medžioklę. Šį kartą išsamiau analizuoja prieš medžioklę nukreipto judėjimo ištakas bei dabartį. Autorius pastebi, kad visuomenei atkakliai brukama, kad santykiuose su gyvąja gamta žmogus turi nesikišti ar nors kuo mažiau kištis į jos savaiminius procesus, kuo mažiau ar visai nenaudoti net ir savaime atsikuriančių jos išteklių, visur pasitikėti gamtos savireguliacija. Todėl reik uždraust tokias žmogaus veiklas kaip medžioklė, žūklė ar miškininkavimas, sumažinti naminių galvijų laikymą atsisakant mėsos valgymo, o dar geriau pereiti prie veganinio gyvenimo būdo ir apskritai – radikaliai sumažinti vartojimą. Pilnas straipsnis publikuojamas portale Miske.lt ...>>>

 Pateikiame keletą ištraukų iš straipsnio:

[...] Medžioklė tiesiogiai siejosi ir su senojo žmogaus dvasiniu pasauliu, pirmykštėmis religijomis, o galiausiai ji davė pradžią laukinių gyvūnų domestikavimui ir žemės ūkio atsiradimui. Galima diskutuoti ar potraukis medžioti, kaip ir potraukis kovoti, užsikodavo ar neužsikodavo žmogaus genuose, bet tai reikalo esmės nekeičia.

Geriau panagrinėkime, kodėl ir kada atsirado judėjimas prieš medžioklę. Probleminių dalykų atsiradimas medžioklėje siejasi su feodalizmo laikais, kai teisę medžioti vertingiausius stambiuosius gyvūnus uzurpavo valstybių valdovai, didikai, bajorai. Netgi daugelio šalių teisės aktuose medžioklė buvo skirstoma į didžiąją ir mažąją.

Dauguma gyventojų į didžiąją medžioklę teisės neturėjo. Bet neatsispirdami genetiniam šauksmui daugelis nekilmingų medžiodavo neteisėtai, t. y. tapdavo brakonieriais. Be to, paprasti žemdirbiai ne tik neturėjo medžioklės  teisių, bet patirdavo nuostolių nuo medžiojančių ir pasėlius nutrempiančių raitų ponų su tuntais šunų. Teisėtomis aristokratijos ir neteisėtomis varguolių luomų pastangomis daugelyje šalių išnyko stambiausi medžiojamieji gyvūnai ar katastrofiškai sumažėjo jų populiacijos.

Lietuvoje XVIII a. jau neturėjome taurų, stumbrų, tarpanų, XIX a pribaigėme meškas, bebrus, gulbes, artėjo prie išnykimo, o nemažoje dalyje miškų jau buvo išnykę, briedžiai, elniai, netgi šernai. [...]

Autorius straipsnyje analizuoja, kaip vystėsi judėjimas prieš medžioklę- antimedžioklė.

[...] Tada ir prasidėjo ne tik netaisyklingos medžioklės smerkimas, bet medžiojimo, kaip reiškinio smerkimas.

Visuomenei atkakliai brukama, kad santykiuose su gyvąja gamta žmogus turi nesikišti ar nors kuo mažiau kištis į jos savaiminius procesus, kuo mažiau ar visai nenaudoti net ir savaime atsikuriančių jos išteklių, visur pasitikėti gamtos savireguliacija. Todėl reik uždraust tokias žmogaus veiklas kaip medžioklė, žūklė ar miškininkavimas, sumažinti naminių galvijų laikymą atsisakant mėsos valgymo, o dar geriau pereiti prie veganinio gyvenimo būdo ir apskritai – radikaliai sumažinti vartojimą.

Žmonės tiek išsigalvojo, kad kokios nors kinivarpos ar amarai yra augalų, o erkės ir kitokie kraujasiurbiai žmogaus kenkėjai.  Kenkėjų nėra, jie mūsų sugalvoti. Kuo miške daugiau mirusios ir pūvančios medienos ir ja mintančių kirminų, tuo miškas gražesnis ir turtingesnis.

Dėl žmonių bendruomenės dar šitaip atvirai nemeluojama. Bet jau nemažam natūralios gamtos mylėtojų kiekiui įteigta, kad visi gydytojai ir vaistininkai dirba vaistų pramonės mafijai, kad jie  gydo taip, kad žmogus nepasveiktų, o kad vegetuotų ir jam reiktų vis daugiau vaistų.

Dabartinės kartos žmonės sugadinti skiepų. Kai visi nesiskiepysime ir neleisim skiepyt vaikų, tapsime vegetarais, o dar geriau veganais, sumažinsime visokį vartojimą, laiką leisime medituodami, tada gyvensime apimti saldžios nirvanos. O jei pilnos laimės pojūtį sutrikdys valgyti prašančio vaiko verksmas, nubėgsim padirbėt į artimiausią naujų šeimininkų – kinų sodą, gausim už tai kelis šaukštus  sveikiausių pasaulyje ryžių ir maitindami tą rėksnį dėkosime naujai valdžiai parūpinusiai tokią piliulę, kurią išgėrus  daugiau jokių rėksnių neatsiras… [...]

Panagrinėjęs pasaulines tendencijas, autorius aptaria ir vykstančius mūsų šalyje procesus:

[...]

Lietuviškos antimedžioklės ypatumai

Nors mes, kaip ir dera paskutiniams Europos pagonims, saugomas teritorijas pradėjome kurti dešimtmečiais, o gal ir kokiu šimtmečiu vėliau nei kiti, negalime nepripažinti, kad prie jų lopšio pats pirmasis stovėjo medžiojantis gamtininkas – prof. Tadas Ivanauskas.

Ne tik pirmąsias saugomas teritorijas, bet ir anksčiau išnaikintas ar bebaigiančias išnykti gyvūnų rūšis stumbrus, elnius, bebrus, gulbes ir kt. sėkmingai atkūrė medžiojantys gamtininkai.

Pirmoji valstybinė gamtosaugos institucija – Gamtos apsaugos komitetas buvo suformuota iš buvusios Medžioklės valdybos darbuotojų. Gal būt tai nebuvo labai gerai, juolab, kad šios institucijos funkcijos nepalyginamai platesnės nei medžioklė ir apima visą žmogaus gyvenamą aplinką. Tačiau ar tobulinant reikalus švytuoklė nebus įstrigus kitoje pusėje?

Atsivertę internete dabartinę Aplinkos ministerijos struktūrą, joje nerasite jokio menkučio medžioklės skyriaus, nei užuominos apie tai, kur sprendžiami laukinių gyvūnų naudojimo klausimai ir tik gerai pasirausę Gamtos apsaugos politikos grupėje gal būt aptiksite kokį „užkištą“ medžioklės specialistą.

Žiniasklaidoje jau suformuota nuomonė, kad medžiojantys Aplinkos ministerijos pareigūnai, būdami medžiotojais ir priimdami sprendimus medžioklės klausimais, painioja privačius ir viešuosius interesus. Tad jei ministras medžiotojas, tai didieji gamtos mylėtojai, jį tuoj pat įvardina medžiotojų ministru, tarnaujančiu gyvūnų žudikų interesams ir reikalauja vyti iš Aplinkos ministerijos.

Bet koks išėjęs pamedžioti gamtosaugos darbuotojas ar politikas šiandien rizikuoja, kad bus apkaltintas, jei ne brakonieriavimu, tai bent slaptų sandorių rezgimu ar kokiais kitokiais nešvariais darbais. Visuomenei stengiamasi įteigti, kad medžioklė nešvarus dalykas, geriausiu atveju sovietinės nomenklatūros palikimas, o politikai ir gamtosaugininkai tokiu būdu spaudžiami priimti vien ekokratinei ideologijai naudingus teisės aktus.

Jeigu jau medžiojantys Aplinkosaugos biurokratinio aparato darbuotojai gėdinasi savo hobio, tai turime pripažinti aiškiai didėjančią antimedžiotojiškų jėgų įtaką. Todėl mes – medžiotojų bendruomenė neturėtume snūduriuoti ant buvusių laurų. Juolab, kad ir pas mus iš 30 tūkst. medžiotojų tikrai yra vienas, kuris šerno nuo stumbro neskiria ir dar kažkiek kitų, kurie, priešingai nei niekada nieko nepažeidžiantys antimedžiotojai, retsykiais pažeidžia ne tik Dešimt Dievo įsakymų, bet ir valdiškų kanceliarijų gausių nurodymų atskirus punktus.

Galim tik padėkoti Dievui, kad gamtininkų tarpe vis dar yra skirtingai mąstančių.

Pavyzdžiui, šiais laikais drįstantis medžioti gamtininkas Salemonas Paltanavičius tvirtina, kad dabartiniame pasaulyje „medžioklė yra vienų rūšių gausos reguliavimo, kitų rūšių apsaugos priemonė“ ir ją „nėra kuo pakeisti“. Tačiau antimedžiotojai turi receptą ir šios problemos sprendimui. Jau ne kartą girdėjau pasiūlymus, kad galima būtų sudaryti specialias profesionalų komandas, kurios ne medžiotų, o tik atsakingai išžudytų nereikalingus žvėris.

Tiesa, siūlymų autoriai nežino, kiek į tokias „zonderkommando“ (ar gal lietuviškai vadintume budelių komandas) atsirastų savanorių…  Taigi, mūsų antimedžiotojai išmoningų pasiūlymų turi visiems gyvenimo atvejams ir į jokius kompromisus nesiruošia eiti. Jų šventas tikslas ne medžioklės reikalų racionalesnis tvarkymas ir tobulinimas, bet jos kaip reiškinio sunaikinimas.

[...]

Pilnas straipsnis publikuojamas portale Miske.lt ...>>>