Naujienos

K. Šiaulys: Apie virusus be koronos

Atėjo laikas, kada nebegaliu nerašyti. Tiek daug visko susikaupė. Paskutinis lašelis buvo žinia apie Albino Strelčiūno nelogišką ir ankstyvą mirtį su galimomis tokios baigties priežastimis. Prisiminiau dar tragiškesnę Algirdo Augūno lemtį. Labai panašios istorijos prie tos pačios Siesarties upės, labai panašūs likimai, panašaus amžiaus žmonėms, kurie galėjo dar ilgai ir produktyviai gyventi ir kurti sau, šeimai ir valstybei. Jie buvo Savininkai iš didžiosios raidės, norėję kurti grožį, gėrį, vertę. Vertę didelę, išliekamąją…

Prioritetai valstybėje- kokie jie?

Bet mūsų valstybei tokių kūrėjų nereikia. Reikia kuo daugiau prekybos tinklų, parduotuvių, pasilinksminimo įstaigų, kuo daugiau viešųjų įstaigų, maitinamų biudžeto pinigais, išpūsto valdininkų korpuso. Juos valdyti yra lengva, lengva paimti paramą prieš rinkimus, lengva paimti 1 milijardą eurų per viešuosius pirkimus. Tai ne mano išvada. Tai buvo paskelbta televizijos laidoje, skaičiuojant 20% nuo 5 milijardų eurų, perskirstomo per viešuosius pirkimus kasmet. Po šios laidos negirdėjau, kad vedantysis būtų patrauktas baudžiamajai atsakomybei už šmeižtą, arba kam nors būtų iškelta baudžiamoji byla už to milijardo pasisavinimą. Prieš keliolika metų tuometinis opozicijos lyderis iš konservatorių partijos taip pat televizijos laidoje paminėjo lygiai tą patį milijardą, tik tada litų, pavartodamas labai tikslų išsireiškimą „yra pavagiama iš biudžeto“ per metus! Tada taip pat niekas nebuvo pasodintas, arba kaip mūsų valstybėje įprasta, su antrankiais patampytas, parodytas visuomenei ir paleistas.

Požiūris į žmogų yra svarbus.

Grįžkime į pradžią, prie miškų ir žemių, upių ir ežerų, ten gyvenančių mūsų piliečių. Ypatingai tų piliečių, pas kuriuos nėra baudžiauninko geno, pas kuriuos yra savimonė, supratimas, kaip reikia gyventi savarankiškai, neperžengiant kaimynų ir valstybės interesų. Apie viešąjį interesą kalbėti nenoriu, nes šiandien yra neaišku, kas yra viešasis interesas, ar viešasis interesas yra tas įrankis, kuriuo galima kenkti atskiram piliečiui arba socialinei grupei, ar viešasis interesas yra tai, kas yra naudinga visiems, eliminuojant pavydą, konkurencinius, politinius – rinkiminius tikslus ir kitą bjaurastį.

Paminėjau baudžiauninką. Kaip žinia, baudžiava Lietuvoje pasibaigė daugiau kaip prieš 150 m. Viso labo tai tik 6 – 7 kartos. Tikėtis, kad mūsų tauta yra galutinai išsivadavusi iš baudžiauninko savimonės reliktų, naivu. Dėl to dauguma visuomenės dar netoleruoja laisvo mąstymo, savarankiškų savo narių. Viena iš emigracijos priežasčių – negalėjimas susitaikymas su valdininkų – šiuolaikinių dvarponių, tijūnų ir prievaizdų – požiūrio į žmogų ir tai suponuojančio elgesio.

Dabar apie mus, kurių gyvenimo būdas, veikla, verslai yra susiję su mišku, žeme ir kitais poveikiais aplinkai. Labiausiai mumis bent pastaruoju metu rūpinasi mergaitės – Gretos Tumberg – pasekėjos, kurių pasisakymus teko neseniai girdėti vienoje apvalaus stalo diskusijoje. Įspūdis: sunkiai orientuojasi medžių veislėse, kirtimų rūšyse, nekalbant apie supratimą miške vykstančių procesų. Visos žinios iš interneto platybių, cituojant sunkiai patikrinamus šaltinius tyrimų, kurie atlikti kažkur priešingoje Žemės pusėje. Mūsų miškų mokslininkai turi neginčijamų įrodymų, kad miškus kirsti reikia tam, kad būtų galima sodinti ir auginti. Yra seniai žinomas tvaraus miško dėsnis, kad našiausi ir daugiausiai CO² kaupiantys yra pusamžiai ir pribręstantys miškai, bet ne sengirės, tik gaila, kad garbūs mokslo vyrai turi susigūžę tylėti, kai niektauzos paima viršų. Esu naujagimis senjoras, tad nesunkiai pamenu savo jaunystės laikus, kai išpūtę krūtines komjaunuoliai ir komjaunuolės kvietė visus žengti į šviesų komunizmo rytojų, patys nesuvokdami, ką ten ras. Vakarų pasaulio žmonės tuo metu sunkiai ir įtemptai dirbo, iš tikrųjų kurdami šviesią savo valstybėms ateitį ir sukiojo pirštą prie smilkinio, girdėdami sovietinius kliedesius.

Moralė, sąžinė, žmoniškumas yra svarbios vertybės visais laikais.

Prisiminiau savo amžinatilsį Tėvą. Prieš dešimtmetį išėjęs anapilin 94 – metų, tėvas paliko parašytą ir mano su seserimi išleistą prisiminimų knygą. Šeima, kalvė, bažnyčia – trys pagrindinės linijos, susipinančios knygoje. Santuokoje 70 – metų, kalviu ir bažnyčioje zakristijonu – apie 50 metų. Gyveno ir prie ruso, ir prie vokiečio. Vienodai nekentė ir smerkė praradusius moralę, sąžinę, žmoniškumą visais laikais. Knygoje aprašo epizodą, kaip karo metais prie vokiečių vietinis žydšaudys po egzekucijos atėjo atlikti išpažinties, tuometis klebonas jį išvijo, išvadinęs žmogžudžiu. Po karo, grįžus sovietams, su pasibjaurėjimu tėvas aprašo stribus, kurie „girti šautuvus žeme velka ir ateina stalčiuose „banditų”(partizanų) ieškoti. Tėvas po karo atsisakė stoti į kolchozą, tai naujoji sovietinė valdžia reikalavo sumokėti 30 tūkstančių rublių mokesčių už 2 ha nuosavos žemės. Aprašo ir kolchozų valdžios savivalę ir patyčias iš žmonių. Pateiksiu dvi citatas apie tų laikų esmę:

„ - Taip ir gyvenome tokiais juokingais pro ašaras laikais. Viršiausi buvo tie, kas buvo niekas. Vertybės buvo sujauktos. Doras žmogus buvo žeminamas ir niekinamas“. Pokario laikotarpį iki 1953 m. tėvas apibūdina: „Gyvenome nemokšų laikais. Kodėl vadinu nemokšomis? Vadovavo visi nemokyti žmonės, kurie mokėjo vogti, samagoną gerti ir ant dorų žmonių puldinėti“. Nukrypau į pokario laikus tam, kad tėvo prisiminimų pagalba galėčiau sugretinti tam tikras situacijas dabar. Panašią situaciją kaip pokaryje asmeniškai patyriau kai į vieną rajoninį skyrių buvo atkeltas naujas privačių miškų inspektorius. Pirmas susipažinimas su juo įvyko, kai inspektorius atvažiavo tikrinti vykdomų kirtimų, kuriems buvo išrašyti visi reikalingi leidimai. Antras sakinys po pasisveikinimo buvo, ar man kaip savininkui, negaila paukštelių ir žvėrelių dėl kertamo miško. Iškart prisiminiau 1995 – 2000 m. kai treninguoti berniukai atvažiuodavo į mano lentpjūvę pirkti medienos ir pradėdavo mane gėdinti, kad labai brangiai noriu. Pamatę prie šono savigynai legaliai turimą pistoletą, palikdavo ramybėje, supratę, kad neišmokys manęs kainodaros. Vėliau minėtas inspektorius pasiguosdavo, kad stato pirtį ir reikia medienos, kad nori statyti namą ir reikia sklypo, kad nori įsigyti sklypą, kurį aš buvau nusprendęs pirkti iš kaimyno. Mano nereagavimai į nuolatines inspektoriaus „problemas“ ir jo nervingą elgesį, atvažiavus išrašyti kirtimų leidimų, baigėsi tuo, kad man buvo suorganizuota provokacija dėl papirkimo, teko padaryti vienos nakties ekskursiją į laikino sulaikymo įstaigą, buvo iškelta baudžiamoji byla, kuri vėliau buvo nutraukta. Tyrimo metu buvo aiškiai įrodyta, kad aš neturėjau jokio kontakto su pakištu įkalčiu – piniginiu banknotu ,- tačiau kas yra provokacijos užsakovas – protingi ir sistemą pažįstantys žmonės patarė neieškoti, tuo pačiu neieškoti ir teisybės. Šis inspektorius neužilgo buvo iš rajono patrauktas ir perkeltas į pareigas, nesusietas su privačiais miškais, nors dirbti miškų sistemoje liko!

Valstybė – dvaras, pareigūnas – tijūnas, pilietis - baudžiauninkas!

Tokias schemas mūsų gyvenime kartais galima apčiuopti, ypač teritorijų planavimo, gamtinių išteklių, miško ir žemės naudojimo srityse.

Apie du dešimtmečius jaučiame nuolatinį didėjantį spaudimą žemės ir miškų savininkams mokesčiais, apribojimais naudotis savo nuosavybe, naujų saugomų teritorijų steigimais, aplinkosaugininkų nesveikų fantazijų įgyvendinimais. Visais įmanomais ir neįmanomais būdais yra stabdomas, privatizuojamų miškų grąžinimas, pardavimas aukcionuose pagal restitucijos įstatymą. Bandoma įtikinti visuomenę, kad tų neproduktyvių miškų labai reikia urėdijoms. Elgiamasi priešingai ekonominei logikai. Iki miškų įstatymo pataisos dėl 1500 ha apribojamo miško su žeme kaina buvo pakilusi į neregėtas aukštumas. Ta pati ekonominė logika sako, kad reikėjo kuo skubiau organizuoti aukcionus, surinkti į biudžetą solidžias lėšas, o vėliau privatus savininkas už naudojamą medieną nuolat mokėtų mokesčius, miškų priežiūrai steigtų naujas darbo vietas. Ne sovietinio bloko Europos valstybėse niekur nėra valstybinių miškų dominavimo, ten seniai suprasta, kad ši ūkinė veikla turi būti privačiose rankose. Niekur negirdėjau siūlymų sumažinti valstybinių miškų nuosavybės plotus, bet plėsti juos neprotinga ir ekonomiškai nenaudinga. Užtenka prisiminti restitucijos įstatymą. Taigi užduodu retorinį klausymą: ar mūsų valstybę tikrai valdo mokyti vyrai ir moterys, ar politikai, siekiantys įsiteikti ekonomiškai nelabai raštingiems rinkėjams? Ar politikai sprendžia savo politinės vegetacijos laikotarpio problemas, ar galvoja apie valstybės ateitį bent 20 – 30 m. į ateitį. Su nostalgija prisimenu taip vadinamus profesoriaus V. Landsbergio laikus iki 2000 m. kai žemės grąžinimo procedūra tęsdavosi 3 – 6 m., bet vėliau šis laikotarpis ilgėjo, kol pabaigoje galutinai užstrigo. Matyt dėl to, kad vėlesnės valdžios „pamiršo“ pagrindinį tikslą – grąžinti žemę į privačias rankas. Bandoma perduoti valstybei, savivaldybėms, arba išnuomoti didelių pinigų valdytojams už didelius pinigus, didingiems statybų ir kitų veiklų projektams. Kaip iliustracija šito proceso yra šiuo metu savaime apaugusios mišku valstybinės žemės sklypų išnuomavimas savaiminio miško išvalymui. Nukertami plynai neriboto dydžio sklypai, iš hektaro prikertant iki 200 m³ stiebų tūrio, tame tarpe kai kurie medžiai siekia 30 ir daugiau cm skersmens. Vėliau, tikriausiai, kokiam nors savininkui už turėtą žemę mieste bus pasiūlyta paimti žemę su kelmais, kurių sutvarkymas padarys atgautą nuosavybę niekine. Savininkas, norėdamas nusikirsti nereikalingą medį, turi gauti popierių vos ne kiekvienu atveju ir įsitikinti, ar jo žemės statusas nėra pakeistas.

Kokiu tikslu vyksta puolimas prieš ritmingą, nuoseklų, produktyvų darbą miškuose?

Kam reikalingos nuolatinės miškų įstatymo pataisos, jaukiančios nusistovėjusią tvarką, nenešančios nieko pozityvaus, su nesuprantamais tikslais. Kyla įtarimas, kad Lietuvos miškų savininkai tiek privatūs, tiek valstybė yra parduoti Europai už milijonus eurų su įsipareigojimu įsteigti tam tikrą saugomų teritorijų plotą, įvesti eilę apribojimų miškininkystėje. Lėšos, kaip galima įtarti, buvo gautos. Tai lūšių, miegapelių, meldinių nendrinukių veisimo projektai, medžiojamųjų žvėrių skaičiavimas pagal metodiką su sniegu (nors skaičiuoti galima daugeliu kitų būdų), o pastarąjį projektą kažkodėl administruoja Saugomų teritorijų tarnyba. Ko gero, visuomenė žino tik mažą dalį projektų, kurie vykdomi aplinkosaugos srityje. Man atrodo, kad Briuselyje net nenutuokia, kad miškų savininkai už įvestus apribojimus arba visiškai negauna kompensacijų, arba jie tik numatyti teoriškai be jokių garantijų gauti. Apie kompensacijų adekvatumą pinigine išraiška neverta net kalbėti. Tikėtina, kad ministro, kuris dėjo parašą po tokiais įsipareigojimais, jau nebėra valdžioje, ir dabartinė Aplinkos ministerijos vadovybė turi suktis iš padėties. Ne taip seniai vienas Aplinkos ministerijos pareigūnas prasitarė, kad pakeitimai miškų įstatyme atliekami siekiant daryti kuo mažesnę žalą tiek privatiems, tiek valstybiniams miškams. Tikiu, kad tai tiesa. Bet įsiklausykite – pakeitimai neša ne naudą, ne pozityvą, ne gerina emocinę miškų sektoriaus žmonių, kurių daugiau kaip pusė milijono, būseną, bet yra žalingi. Tai gal laikas pasakyti tautai, kas, už kokius pinigus, su kokiais įsipareigojimais įkeitė Lietuvos miškus su visais savininkais, kaip 19 amžiuje kaimą su visais baudžiauninkais?

Tikiu ateitimi.

Šiandien valstybėje sprendimų priėmėjų visuose lygmenyse korpuso daugumą sudaro žmonės, kurie nėra gimę po 1990 m. Įvertinus auklėjimą šeimoje, galima teigti, kad vakarietiško mąstymo valstybės valdymo darbuotojai šiuo metu yra mokiniai arba studentai. Tad prošvaisčių yra, kad po 15 – 20 metų apie dabartinį laikotarpį kalbėsime taip, kaip mes dabar kalbame apie pokarį.

Kazimieras Šiaulys,
Lietuvos miško ir žemės savininkų asocacijos (LMSA) pirmininko pirmasis pavaduotojas
2020-04-14