Naujienos

✅ Jānis Knipšis: Per didelis miškų sektoriaus reguliavimas stabdo ekonomikos augimą

Taiklus Latvijos mažųjų miško savininkų asociacijos [https://www.mmib.lv/] valdybos pirmininko Jānis Knipšis straipsnis "Per didelis miškų sektoriaus reguliavimas stabdo ekonomikos augimą" portale Forbes.lv. Publikuojame suderinę su autoriumi, nes verta susipažinti ir mūsų auditorijai. Labai susišaukia su Lietuvos aktualijomis. 

Miškų sektorius yra vienas iš svarbiausių Latvijos ekonomikoje, tai patvirtina, pavyzdžiui, faktas, kad 2018 m. jo eksportuotų produktų vertė viršijo 2,5 milijardo eurų. Be to, pasak Žemės ūkio ministerijos [Latvijoje miškus kuruoja ši ministerija], Latvija yra trečia pagal dydį medienos granulių eksportuotoja, ketvirta pagal dydį beržo faneros ir 9 pagal dydį pjautinės medienos eksportuotoja. Šaliai, kurios teritorija ir gyventojų skaičius yra mažas, ir ekonomiškai vidutiniškai išsivysčiusiai šaliai, pavyzdžiui, Latvijai, šie rodikliai yra daugiau nei pastebimi. Todėl manau, kad Nacionaliniame plėtros plane 2021–2027 m (NPP) miškų sektorius turėtų būti skatinamas kaip nacionalinės ekonomikos prioritetas.

Deja, gražių šūkių, apibrėžtų nacionaliniuose dokumentuose, nepakanka, kad miškų sektorius įneš svarų ekonominį indėlį mums visiems! Nors pramonės potencialas yra diidelis, netgi didžiulis, jis dar nėra iki galo išnaudotas. Dėl to yra keletas išankstinių sąlygų, kurias turėtų įgyvendinti tiek valstybė, tiek visa visuomenė, kad galėtų daugiau prisidėti prie miškų sektoriaus įtakos BVP.

Pirmiausia reikėtų rasti pusiausvyrą tarp ekologiško mąstymo ir tvaraus bei produktyvaus ūkininkavimo. Kaip žinoma, miškas turi keletą funkcijų - ekologinę, rekreacinę ir ekonominę. Šiuo metu matau didelę problemą dėl to, kad visuomenėje svoriai linkę palaikyti vadinamąsias „ypač žaliąsias“ idėjas, nes esant vienokiam ar kitokiam motyvui yra daug lengviau „parduoti“ žalią idėją. Pvz., Parodykite simpatiško saugomos rūšies gyvūno, kuris po miškų kirtimo neturės kur gyventi, nuotrauką. Dažnai toks miško tvarkymas baigiasi dar neprasidėjus.

Vis dar gausu mitų, kad „mišką kirsti yra blogai“, „žudoma gamta“ ir panašiai. Nors gamtos apsauga ir biologinė įvairovė yra neabejotinai tai, ko niekada nereikėtų pamiršti, dabar yra situacija, kai visuomenei apšviečiama (parodoma) tik viena medalio pusė įvairiais tendencingais būdais. Važiuodamas per Latvijos kaimą ir džiaugdamasis sutvarkytais laukais, retai susimąstai, kad gamtos apsaugos požiūriu yra lygiavertis ženklas tarp monokultūrų auginimo ir visiško biologinės įvairovės sunaikinimo. Bet jei kas nors leidžia iškirsti ūkinį mišką, jis iškart pasmerkiamas kaip gamtos naikintojas. Psichologiškai žmonės gali suprasti: „Taigi, iškirto mano mėgstamą grybavimo vietą!“ Atmetus emocijas, medžiapjūtė turi būti suprantama kaip natūralus procesas [viena neatsiejama ūkininkavimo miškuose ciklo dalis],

Kartais gamtos gynėjai savo argumentuose linkę nepaisyti pačios gamtos dėsnių. Pavyzdžiui, pušis geriausiai gali natūraliai atsinaujinti po kirtimo, nes jos mėgsta saulę ir auga palyginti lėtai, palyginti su lapuočių ar kitomis pionierinėmis mesžių rūšimis. Tai lai kam gal skambės atšiauriai, tačiau pušynai geriausiai atsikuria po natūralių miškų gaisrų ar plynųjų kirtimų.

Antra, laisvosios rinkos ekonomikoje, kuri (tarsi) galioja ir mums, valdžios institucijos per daug kišasi į privačių miškų valdymą. Kitaip tariant, šiuo metu yra „per didelis“ įstatymų reglamentavimas. Pagal kirtimo taisykles miško savininko galimybės tvarkyti savo mišką šiuo metu yra gana ribotos. Svarbu būtų supaprastinti šias taisykles atsižvelgiant į kirtimo amžių ir skersmenį, nes dabartinis reglamentas numato, kad medžiai gali būti kertami pagal du kriterijus: miško amžių ir tikslinį medžių skersmenį. Palyginimui, Suomijoje miškų savininkams šiuo atžvilgiu nėra taikomi jokie apribojimai. Jie patys turi nuspręsti, kurią akimirką jiems yra naudingiau imtis medžiapjūtės. Žinoma, nesako, kad dabar turime visapusiškai laikytis Suomijos praktikos, nes tikriausiai dar nesame tokie turtingi ir samoningi,

Esu įsitikinęs, kad per didelis miškų sektoriaus reguliavimas stabdo ekonomikos augimą. Dėl šių griežtų sąlygų kiekvienais metais miškuose sutrūnija milijonai kubinių metrų medienos, o tai ne tik neatneša ekonominės naudos plėtojant miškų sektorių ir parduodant medieną, bet ir padaro žalos pūvančiai medienai išmetant didelius kiekius CO2. Pavyzdys: eglių kirtimo amžius yra 91 metai, tačiau daugelis eglių medynų miršta dar nepasiekusios šios amžiaus ribos. Šiuo metu galima iškirsti tik pažeistus medžius, kurių ekonominė nauda yra ribota. Be abejo, „žali draugai“ sakys, kad negyvoje medienoje veisiasi šimtą kartų daugiau gyvybių nei sveikoje gyvo medžio medienoje, ir taip tikrai yra! Bet: kiek mes paliekame gamtai ir kiek mums rūpi miškų ekonominis indėlis? Tai labai subtili ir diskutuotina riba, į kurią reikėtų atsižvelgti platesniu nacionaliniu lygiu. Žmonės taip pat turi pagaliau tai suprasti, nepagrįstai griežtų gamtosaugos taisyklių pasirinkimas lemia mažiau pinigų į valstybės biudžetą. Dėl to bus mažiau lėšų sveikatos sistemai, kuri taip „skauda“, švietimui ir kitoms sritims, kurios reilakingos mums visiems.

Miškų tvarkymas yra ūkinė veikla. Didesnis lankstumas privačių miškų savininkams padidintų investicijas į šį sektorių ir pritrauktų daugiau verslininkų, kurie mato tvarias verslo galimybes miške. Trumpai tariant, savininkų turimy miškų ištekiiai būtų vertingesni, nes jų kapitalizacija vyktų per trumpesnį laikotarpį. Tai suteiktų daugiau pinigų visai šalies ekonomikai kartu su atitinkamais įstatymų pakeitimais, nes miško savininkams priklausantis turtas „automatiškai“ taptų vertingesnis.

Kitas dalykas, kurį neabejotinai reikėtų tęsti nacionaliniu lygiu, yra palengvinti Europos Sąjungos struktūrinių fondų bendro finansavimo miškų tvarkymui galimybes, kurį šiuo metu sėkmingai tvarko Kaimo paramos tarnyba. Viena iš geidžiamiausių paramos programų yra susijusi su jaunuolymų retinimu. Jaunuolynai yra iki 20 metų amžiaus – tai medynai, iš kurių dar negalima gauti jokios ekonominės naudos, tačiau pagalvojus apie ateitį ir juos retinant, ateities derlius gali būti greitesnis ir didesnis. Šis miškų tvarkymo modelis naudingas tiek miško savininkui, tiek visai šalies ekonomikai.

Vadinasi, dirbant prie naujos NDP turėtų būti sukurtos liberalesnės sąlygos miško sektoriui, labiau orientuotam į privačių miškų savininkus, o tai miško valdymą pavers patraukliu investiciniu objektu. Žiūrint iš nacionalinio tvarumo perspektyvos, reikėtų suprasti, kad miškai, užimantys 52% Latvijos teritorijos, yra riboti ištekliai ir mes turėtume veiksmingiau naudotis šia gamtos privilegija. Be to, miškas vienija kartas, nes auga labai lėtai: „Pasodini dabar, o senatvėje parodyk savo anūkui, kaip medis užaugo“. Taigi miškas turi ir emociškai vienijančią vertę kartoms, tačiau norint jį išsaugoti, reikia tvarkyti racionaliai! Vargu ar kas norės paveldėti šimtamečius medžius, kurie jau seniai nugrimzdę į įstatymų numatytos užtvaros šydą.

➡Nuoroda į orginalų straipsnį čia...>>>

Sekite naujienas mūsų asociacijos paskyroje soc.tinkle Facebook: