Naujienos

✅ dr. N.Kupstaitis: Dar kartą (ir paprastai) apie miško naudojimą Lietuvoje

Eilinį kartą atsakinėdamas į žurnalistų klausimus iš serijos „Ar išsaugosim miškus Lietuvoje taip beatodairiškai juos kirsdami?“ arba reaguodamas į tokius absurdiškus teiginius kaip „Lietuvoje įsivyrauja nesuvaldoma tendencija miškus naikinti“ mąstau, jog šiandieniniame informacijos sraute ir jos prieinamume mes nesunkiai leidžiamės paklaidinami. Nenuostabu, informacinis triukšmas didelis, o atsirinkti teisingus teiginius ne taip paprasta. Todėl ir vėl rašau apie miškų naudojimą Lietuvoje (ir garantuotai ne paskutinį kartą). 

Pirmiausia, norint suvokti situaciją Lietuvos miškuose reikia matyti visą paveikslą, o ne vien vertinti kirtimą viename ar kitame miškelyje. Kadangi miškas dažniausiai auga ilgiau nei žmogus, tai su gamta draugaujantys asmenys dažniausiai prisiriša prie konkretaus miško ploto augdami su juo ir natūralu, jog tokiam žmogui sunku suvokti, jog atėjo laikas nukirsti jo mėgstamą mišką. Tai suprantama. Tačiau dažniausiai toks žmogus nemato ar nenori matyti, kad per tą patį laiką nauji miškai užaugo ar kiti esami miškai paaugo kitose Lietuvos vietose ir vertina viską tik per savo asmeninį potyrį. 

Jei žiūrėti objektyviai, Lietuvoje jau daugiau kaip 50 metų laikomasi nuosaikaus ir tausojančio miško naudojimo krypties. Tai reiškia, kad iškertama gerokai mažiau nei priauga per tą patį laiko tarpą. Tokiu būdu mūsų miškuose didėja sukauptos medienos kiekiai, taip pat didėja vidutinis medžių amžius. Jei vertinti visos Lietuvos mastu, tai pastaraisiais metais nepadaugėjo nei plynų miško kirtimų, nei kitokių. Jei šiek tiek padaugėjo iškertamos medienos kiekis, tai tik dėl to, kad jos prikaupėme daug dėl mano jau minėtos tausojančio naudojimo politikos. Tinkamai nepanaudoti mūsų tėvų ir senelių mums užaugintos medienos būtų ne tik kad neatsakinga, bet ir nesąžininga. 

Galiu nebent sutikti su tuo, kad besikeičiant situacijai dėl klimato kaitos, poreikių geresnei biologinės įvairovės apsaugai, galiausiai dėl besikeičiančių visuomenės poreikių, atėjo laikas keisti kai kurias įprastas miškininkavimo praktikas, pirmiausia mažinti plynųjų miško kirtimų, ypač saugomose teritorijose. Bet tai savaime nereiškia, kad reikia kirsti mažiau. Tiesiog, reikia labiau atsižvelgti į konkrečioje teritorijoje esančio miško paskirtį ir miškininkavimo praktiką labiau pritaikyti konkrečiai situacijai – kai kur kirsti mažiau plynai, o kai kur, pirmiausia ūkiniuose miškuose, priešingai, racionaliau panaudoti sukauptą medieną, kad būtų galima iš jos pagaminti daugiau ilgaamžių, aplinkai draugiškų produktų, kurie mūsų gyvenime dažniau galėtų pakeisti plastiką, betoną, metalą ar kitas neatsinaujinančias medžiagas. 

Kaip jau užsiminiau, Lietuvoje jau daugiau 50 metų vykdoma tausojančio miškų naudojimo politika, kuomet iškertama mažiau nei priauga per tą patį laikotarpį. Tokiu būdu yra užtikrinamas visuotinai pripažintų darnaus miškų ūkio principų laikymasis, kai suderinant socialinius, ekologinius ir ekonominius visuomenės poreikius miškams ir jų ištekliams, kartu užtikrinamas ne prastesnių miškų formavimas ateities kartoms. Tai visa mūsų įstatyminė bazė ir nukreipta ta linkme ir yra pakankama tikslams pasiekti. O žiūrint į detales, taip, tikrai yra ką tobulinti, neabejotinai ir pačios miškininkavimo praktikos bei technologijos gali ir turi keistis ta linkme, kad geriau būtų atliepiami subalansuoti visuomenės poreikiai miškui. O tai suprantama sąlygoja pakeitimus ir tam tikrų poįstatyminių teisės aktų, reglamentuojančių miško kirtimus, atkūrimą, priežiūrą ir apsaugą. 

Lietuvoje yra apie 2,2 mln. ha miškų (trečdalis Lietuvos ploto), kuriuose sukaupta ir auga apie 550 mln. m³ medienos. Kasmet visuose Lietuvos miškuose papildomai priauga maždaug po 20 mln. m³ medienos. Šie skaičiai svarbūs, kad teisingai suprastume kirtimų apimtis. Taigi, iškertama plynai kasmet apie 20 tūkst. ha arba tik apie 1 proc. visų miškų ploto. Jei imti medienos kiekį, tai absoliučiai visais kirtimais kasmet Lietuvoje iškertama apie 10-11 mln. m³ stiebų medienos, o tai yra apie 2 proc. visos sukauptos miškuose medienos tik šiek tiek daugiau nei 50 proc. to kas per metus papildomai priauga. Tokios kirtimų apimtys laikosi jau eilę metų ir nėra jokio reikšmingesnio padidėjimo, dėl kurio reikėtų sunerimti. Priešingai, toliau laikantis tokių kirtimų apimčių ir jų nedidinant, medynuose kaupiamos medienos kiekiai dar labiau didės, taip pat didės savaime atkrentančios ir supūvančios medienos kiekiai. 

Nepaisant mano minėtų skaičių, vis dažniau Lietuvoje susiduriame su reikalavimu mažinti miško kirtimų apimtis, o plynųjų kirtimų visai atsisakyti. Iš tikrųjų, tai vertinant šalies mastu mažinti miško kirtimų nėra nei poreikio, nei būtinybės. Priešingai, klimato kaitos kontekste reikia siekti, kad miškai kauptų kuo daugiau anglies, o daugiau anglies per gyvavimo ciklą sukaupia tinkamai prižiūrimi ir laiku kertami bei atkuriami miškai. Tai šiuo požiūriu reikia auginti kuo produktyvesnius medynus, o produktyvumą pasiekti galima tik intensyviai formuojant miškus (tiek ugdymo kirtimais, tiek ir laiku pakeičiant medynų kartas po pagrindinių miško kirtimų). Tam reikėtų nemažinti, o didinti miško kirtimų apimtis ūkiniuose miškuose. 

Tačiau sutinku, kad keičiant jau mano minėtas miškininkystės praktikas saugomose teritorijose, ypač gamtiškai vertingiausiuose mūsų miškuose, reikia mažinti miško kirtimų intensyvumą, pirmiausia mažinti plynųjų miško kirtimų ir būtent ta linkme šiuo metu ir dirbama – Aplinkos ministerija po ilgų derinimų ir diskusijų su visuomene ir institucijomis yra pateikusi Vyriausybei atitinkamą Miškų įstatymo pakeitimų projektą. Tai jei Vyriausybė ministerijos siūlymams pritars, Seime šis projektas turėtų būti svarstomas dar šiais metais. 

Atsakydamas į klausimą, ką daryti, kad išsaugotume Lietuvos miškus galiu tik dar kartą pakartoti: jei vykdysime tokią miškų politiką, kokią vykdėme iki šiol ir kokią vykdome šiuo metu – miškai tikrai bus išsaugoti. Ir nereikia jokių čia radikalesnių pokyčių nei į vieną pusę. Visos Europos šalys, įskaitant Lietuvą, laikosi tų pačių mano jau minėtų darnaus miškų ūkio principų, tai čia ieškoti kažkokių užsienio pavyzdžių nėra prasmės. O skirtingos gamtinės ir klimatinės sąlygos dažnai lemia tuos miškininkavimo skirtumus, kuriuos būtina įvertinti ir negalima aklai kopijuoti kitų šalių elgesio. Pavyzdžiui, būdami lygumų kraštu, mes negalime aklai kopijuoti kalnų šalių miškininkystės. Tai kai sakome, kad Šveicarijoje nevykdomi plyni miško kirtimai, tai jie ir nevykdomi pirmiausia todėl, kad tai yra kalnų kraštas ir visiškai kitos gamtinės sąlygos. Šiaip pagal daugumą parametrų mums artimesni yra Vokietijos ar Lenkijos miškininkavimo pavyzdžiai, bet daugiausia iš tų šių šalių dalių, kuriose vyrauja lygumos ar lengvai kalvotas reljefas. 

Dabar tampa madinga pulti „gelbėti“ miškus nuo kirtimo, ypač kai pašalinio nuomone „medžiai dar galėjo gyventi“. Tačiau pamačius kertamus medžius miške nereikėtų kiekvieną kartą skelbti aliarmo. Kaip jau minėjau, miško kirtimai yra būtina sudėtinė miškininkavimo dalis. Medžiai kertami ne tada, kai jie jau nebegali gyventi, o tada, kai tai būtina dėl naujos miško kartos suformavimo arba kai jų nukirtimas gali duoti didžiausią naudą visuomenei (pvz., mediena iš ūkinių miškų). Taigi, dažniausiai nespecialistas ir negalės vizualiai įvertinti, ar tas kirtimas čia tinkamu laiku ir vietoje, ar ne. Jei vis dėlto kyla abejonių, visuomet geriausia pranešti specialistams, šiuo atveju kreiptis į Valstybinę miškų tarnybą ir jos regioninius miškų priežiūros padalinius. 

Ir galiausiai, prie gamtos ir miškų išsaugojimo geriausiai galime prisidėti kiekvienas savo tinkamu elgesiu. Ir čia kalbu ne vien apie tai, jog nešiukšlinti miške ar nelaužyti medelių – tai jau savaime suprantama. Ne mažiau svarbus yra ir atsakingas vartojimas – rinkimės medinį produktą vietoj plastikinio. Tai ne tik nekenkia miškui, bet ir padeda švelninti klimato kaitą, skatina atsinaujinančiais ištekliais grįstą ekonomiką, kuri ir bus mūsų ateities pagrindas. 

Dr. Nerijus Kupstaitis, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyr. patarėjas