Naujienos

XXV IUFRO pasaulinis kongresas "Miškų tyrimai ir bendradarbiavimas darniam vystymuisi“

IUFRO yra pasaulinis miškotyros mokslininkų bendradarbiavimo tinklas, jungiantis daugiau kaip 15000 mokslininkų, atstovaujančių beveik 700 organizacijų iš daugiau kaip 110-ies pasaulio šalių. Kas penkeri metai yra rengiamas IUFRO pasaulinis kongresas, kuriame viso pasaulio vedantys miškininkystės mokslininkai pristato pasiektus rezultatus bei numato mokslinių tyrimų gaires ateinantiems metams. 2019 metų rugsėjo 29 – spalio 5 dienomis Brazilijoje, Curitiba mieste įvyko XXV IUFRO Pasaulinis kongresas "Miškų tyrimai ir bendradarbiavimas darniam vystymuisi“ (http://iufro2019.com/).

Kongreso metu buvo padaryti 2648 moksliniai pranešimai (https://app.oxfordabstracts.com/events/691/program-app/program-codes/submissions/1), kurie pristatyti 4-ose plenarinių, 17-oje sub-plenarinių, 196-ose žodinių pranešimų ir apie 130 stendinių pranešimų sesijose. IUFRO pasauliniai kongresai organizuojami kaip daugybė mokslinių konferencijų vienoje vietoje ir vienu metu, teminiu požiūriu aprėpiančių visus miškotyros mokslo aspektus. Įvykusio kongreso tematika apėmė aktualiausius šiuo metu miškotyros klausimus – miškas ir žmogus, miškas ir klimato kaita, miškas ir miško produktai žalesnei ateičiai, biologinė įvairovė, ekosisteminės paslaugos ir biologinė invazija, miško, dirvos ir vandens sąveika.

Kongrese dalyvavo 10 mokslininkų iš Lietuvos, atstovaujančių Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų institutą bei Vytauto Didžiojo universitetą. Čia trumpai pristatysime Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto mokslininkų padarytus pranešimus XXV IUFRO pasauliniame kongrese bei juose pristatytus atliktų tyrimų rezultatus.

Miško biologijos ir miškininkystės instituto profesorius Gediminas Brazaitis padarė žodinį pranešimą „Plynų kirtaviečių dydžio modeliavimas remiantis ankstyvų sukcesinių stadijų paukščių bendrijomis“, kuriame buvo pristatyti daugiamečiai atželiančių kirtaviečių paukščių bendrijų tyrimai, bandoma atsakyti įklausimą „koks yra optimalus plynos kirtavietės dydis?“. Paukščiai naudojami kaip modelinė gyvūnų grupė, puikiai atspindinti daugelio kitų rūšių poreikius. Pastebėta, kad kirtavietės plotui didėjant daugėja rūšių, kurios čia aptinkamos, tačiau mažėja paukščių bendrijos tankumas. Dėl šios priežasties negalima teigti, jog vienas ar kitas konkretus kirtavietės dydis yra optimalus, tačiau reikėtų kalbėti apie optimalų kirtaviečių dydžių pasiskirstymą miško kraštovaizdyje. G.Brazaitis taip pat padarė stendinį pranešimą „Kaip medžių rūšių skaičius įtakoja medyno tūrį ir stabilumą hemiborealiniuose Lietuvos miškuose?“, kuriame pristatė su kolegomis pietvakarių Lietuvoje atliktų tyrimų rezultatus. Buvo analizuojami brandžių medynų tyrimo barelius, kuriuose pateko 1-10 medžių rūšių tyrimo barelyje. Pastebėta, kad medyno tūris labiau priklausė nuo medyno tankumo, medyno amžiaus, bet ne nuo medyno mišrumo laipsnio. Didėjant medžių rūšių skaičiui didėjo medžių mirtingumas, kita vertus, medžių išlikimui didelę teigiamą įtaką turėjo unksminių medžių proporcija medyne. Analizuojant atskiras medžių rūšis nustatyta, jog juodalksnis – labiausiai mėgstanti formuoti grynus medynus rūšis. Uosis, klevas, blindė dažniausiai aptinkami mišriausiuose medynuose. Pušis tyrimų regione tipiškiau aptinkama 2-3 rūšių medynuose, liepa – 3-7, eglė, ąžuolas – 4-6, vinkšna 7-8, drebulė 7-9 medžių rūšių medynuose. Galiausiai beržai (karpotasis ir plaukuotasis) mažiausiai mėgo 4-6 medžių rūšių medynus. Didžiausiais mirtingumas buvo nustatytas: pušies – grynuose medynuose, uosio, drebulės, juodalksnio, vinkšnos – mišriausiuose medynuose; ąžuolo, beržo, liepos, skroblo – medynuose, kuriuose aptinkamos 6-9 medžių rūšys. Eglės mirtingumas buvo panašus, nepriklausomai nuo medyno mišrumo.

To paties instituto docentės Linos Straigytės pranešime „Lapų nuokritų irimo intensyvumo palyginimas: priemiestiniai miškai ir miestų žaliosios erdvės“ buvo analizuojama pagrindinių keturių medžių rūšių (paprastojo ąžuolo, paprastojo klevo, karpotojo beržo ir mažalapės liepos) lapų nuokritų irimo intensyvumas, priklausomai nuo miesto želdynų tipo. Pažymėta, kad mažiausiai irimas susijęs su želdynų tipu nagrinėjant ąžuolo ir liepos lapų nuokritas, o jautriausios miesto aplinkai – klevo nuokritos. Ji taip pat buvo pranešimo „Europos miestų žaliosios infrastruktūros naudojimas turizmui: skirtingų kultūrų tyrimas“ bendraautorė. Šiame pranešime analizuojama kaip skiriasi turistų požiūris į esamus miesto želdynus 7-ose Europos šalyse.

Aplinkos ir ekologijos instituto profesorius Vitas Marozas skaitė žodinį pranešimą „Dominuojančių medžių rūšių fotosintezės ir chlorofilo fluorescencijos pokyčiai vegetacijos sezono metu Europos hemiborealinių miškų zonoje, Lietuvoje“. Atlikus karpotojo beržo, paprastosios eglės ir paprastosios pušies medžių fotosintezės tyrimus vegetacijos sezono metu skirtingomis meteorologinėmis sąlygomis nustatyta, kad visų tirtų medžių rūšių fotosintezės intensyvumas sumažėjo vidutinės sausros metu. Jautriausiai į aplinkos sąlygas reagavo paprastoji eglė, o mažiausiai – karpotasis beržas. Chlorofilo fluorescencijos tyrimai parodė, kad viso vegetacijos sezono metu tiriami medžiai nepatyrė gilios sausros stresinių sąlygų.

Miškotvarkos ir medienotyros instituto lektorė Ekaterina Makrickienė kongrese pristatė žodinį pranešimą „Viso gero komandavimu ir kontrole grindžiamam miškų valdymui? Kritinė dviejų šalių, vykdančių socialinę-ekonominę pertvarką, analizė“, kuriame palygino Lietuvos ir Slovakijos miško ūkio valdymą, bandydama pagrįsti, kad socialistinės praeities paveldas yra, galbūt, daugelio dabarties problemų priežastis. Beje, šio tyrimo kai kurie rezultatai buvo trumpai pristatyti /go.php/lit/-Mokslininkai-Komandavimas-valdyme--misku-ukio-lietuvisku-bedu-saltinis/6258/1 ir plačiau - žurnale Forest Policy and Economics (https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S1389934119300255). Ji taip pat padarė stendinį pranešimą „Paprastosios pušies (Pinus sylvestris L.) medžių „vilkų“ morfologinių tipų morfologinės, aplinkos ir genetinės charakteristikos“ bei papildomame kongreso renginyje „ALTERFOR – Alternatyvūs miškininkavimo modeliai ateities miškams“, kur kartu su G. Mozgeriu pristatė alternatyvaus miškininkavimo Lietuvoje prielaidas ir galimas pasekmes.

Miškotvarkos ir medienotyros instituto docentas Donatas Jonikavičius pranešime „Nuotoliniai žievėgraužio pažeidimų eglynuose tyrimai medžio lygmeniu, naudojant naujos kartos hiperspektrinę kamerą“ pristatė pastaraisiais metais atliktus tyrimus, kur nagrinėjo galimybes nuotoliniu būdu aptikti žievėgraužio tipografo užpultus eglės medžius ankstyvoje pažeidimo stadijoje, naudojant hiperspektrinius ir artimųjų infraraudonųjų spindulių zonoje fiksuotus daugiaspektrius vaizdus. Pranešime buvo aptartos šio sprendimo naudojimo praktikoje galimybės ir sunkumai.

Miškotvarkos ir medienotyros instituto profesoriaus Gintauto Mozgerio pranešimas „Klimato kaitos įtakos Lietuvos miškininkystei erdviniai ypatumai“ pristatė institute išvystytą lietuvišką miškininkavimo sprendimų priėmimų paramos sistemą Kupolis, kuri adaptuota naudoti esant skirtingoms miškų augimo ir miškininkavimo sąlygoms keičiantis klimatui bei žmonijai stengiantis šią kaitą sušvelninti. Pranešime buvo pademonstruota galima klimato kaitos įtaka Lietuvos miškams ir miškininkystei, kuri trumpai gali būti apibendrinta didesniu miškų produktyvumu bei pajamomis iš su miškininkyste susijusios veiklos esant mažesnėms klimato kaitos švelninimo pastangomis, tačiau mažėjančia Lietuvos miškų biologine įvairove. Taip pat pažymėta, kad klimato kaitos ir jos švelninimo priemonių poveikis priklauso nuo miško augimo sąlygų, nepaisant santykinai mažo Lietuvos teritorijos ploto. Pastarieji rezultatai apibendrinti nesenai žurnale Forests publikuotame moksliniame straipsnyje: https://www.mdpi.com/1999-4907/10/9/809. Pranešimo pagrindinis akcentas buvo miškų ir miškininkystės galimos raidos Lietuvoje iki 2060-ų metų modeliavimo rezultatai, atskleidę, kad žmogaus ir jo pasirinkto ūkininkavimo modelio miškuose įtaka yra didesnė, nei sąlygojama klimato kaitos ir žmonijos pastangų šią kaitą sušvelninti.

Konferecncijos metu taip pat vyko IUFRO darbo grupių susirinkimai. G. Brazaitis dalyvavo „Mišrių miškų ekologija ir miškininkystė“ bei „Miškininkystė ir kanopiniai žvėrys“ darbo grupių susitikimuose. Beje, pastarojoje jis buvo išrinktas darbo grupės pavaduotoju. Ekaterina Makrickienė dalyvavo miškų politikos Baltijos bei Centrinės Europos šalyse tyrimų grupės susitikime, kur buvo išrinkta kaip nauja grupės vice-koordinatore.

Kitas IUFRO kongresas, vyksiantis 2024 m. Stokholmo mieste, bus rengiamas Švedijos kartu su kaimyninėmis šalimis, įskaitant ir Lietuvą. Viena iš po kongreso organizuojamų pažintinių-mokomųjų kelionių vyks Baltijos šalyse, jos metu bus rodomi ir Lietuvos miškininkavimo bei gamtos ypatumai.

Autorius: prof.dr. Gintautas Mozgeris
2019 m. spalio 27 d.