Naujienos

✅ A.Brukas: Lietuviškos urėdijos išgyveno 99 metus

Pirmieji miškų administraciniai dariniai, panašūs į šiuolaikinius bent tuo, kad turėjo savo ribas ir apsaugos tarnybas, atsirado Sūduvoje 1464-1476 m, t. y . maždaug prieš 550 metų. Bet jie visi iki XVII a. sunyko.  1638 - 1640 m vėl buvo suformuota dar panašesnių į šiuolaikines urėdijas 11 karališkų girininkijų, iš kurių 4 buvo dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Jos prasilaikė apie pusantro šimtmečio. Po trečiojo ATR padalinimo XIX a. pabaigoje Sūduvoje buvo įkurtos prūsiško tipo urėdijos, o kiek vėliau Vilniaus ir Kauno gubernijose suformuotos carinės urėdijos. Tiek prūsiško , tiek carinio tipo urėdijos vadintos girininkijomis. Jos prasilaikė iki pirmojo pasaulinio karo.

1918 m pabaigoje buvo įkurtos pirmosios lietuviškos urėdijos su jų struktūrose suformuotomis girininkijom. Realiai jos funkcionavo nuo 1919 m pradžios iki 2017  m pabaigos, t. y. 99 metus.  Nuo 2018 įgyvendinta nauja radikali miškų valdymo reforma, apjungusi visas buvusias urėdijas į vieną įmonę. Dabar kalbėti apie reformos sėkmę ar nesėkmes dar anksti. Tad trumpai peržvelkime iki  šios paskutinės reformos nueitą kelią.

Senovinis LDK miškų ūkis ar teisingiau būtų sakyti miškų naudojimas vyko trimis pagrindinėmis kryptimis: 1). Kasdienių gyvybinių žmonių poreikių tenkinimui; 2). Miškų pavertimui žemė ūkio naudmenomis, užtikrinant gausėjančių gyventojų išmaitinimą, gyvenviečių ir miestų augimą; 3) Pajamų gavimui iš medienos pardavimo, atsiradus jos paklausai vietos ir užsienio rinkose. Visam savarankiškos LDK ir ATR laikotarpiui būdingas laipsniškas miškų kiekio mažėjimas juos nulydant ir verčiant dirbamomis žemėmis. Ilgą laiką tai buvo teigiamas, stiprinęs valstybę dalykas. Tačiau laiku nesustojus XIX a., valdant svetimšaliams, buvo peržengta riba. Beveik du trečdaliai miškų jau buvo susikaupę stambiose feodalinėse valdose. Dauguma dvarininkų kitatautaučiaai ar nutautėję lietuviai. Dėl ekonominių interesų jų miškų vertimas dirbamomis žemėmis darėsi masiškas, o pasekmės tragiškos. Tada daug kur  atsirado tas graudus mūsų kraštovaizdis, kurį XIX a viduryje nutapė savo poemoje apie Anykščių šilelį Antanas Baranauskas. Nepriklausomybės išvakarėse dabartinėje Lietuvos teritorijoje miškingumas dėl nulydymų sumažėjo iki 19-20 proc. O tarpukario Lietuvos miškingumas be miškingesnio Vilniaus krašto tesiekė 16,7 proc.

Itin sudėtingom sąlygom atkūrus nepriklausomybę, miškuose siautėjant visiškai anarchijai, 1918 m pabaigoje Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijoje pradėta kurti lietuviška miškų administracija. Nuo 1919 m sausio mėnesio pradėjo funkcionuoti 16 urėdijų su 66 girininkijomis valdančiomis 309 tūkst. ha miškų. 1919 m Miškų departamente su techniniais darbuotojais dirbo 6-8 žmonės  Kuriamųjų darbų priekyje stovėjo prof. Povilas Matulionis ir  pora dešimčių iš Rusijos sugrįžusių specialistų.

Per nepilnus 3 metus atlikta žemės reforma nacionalizuojant perteklinius dvarininkų miškus ir 1924 m jau veikė 34 urėdijos su 270 girininkijų, valdžiusių 810 tūkst. ha plotą. Be naujų struktūrų kūrimo ir jų darbo organizavimo, svarbiausi uždaviniai buvo šie: 1) Savavališkų kirtimų, miškų vogimo ir vertimo dirbamomis žemėmis sustabdymas; 2) Galimai didesnių pajamų valstybės kūrimui davimas; 3) Karių-savanorių, karo padegėlių, kitų socialiai remtinų grupių, mokyklų bei ligoninių lengvatinis aprūpinimas kuru, pirmaeilis medienos tiekimas valstybės nustatyta tvarka vietos gyventojams; 4) Miškininkų - specialistų ruošimas; 5) Miškotvarkos tarnybos įsteigimas, 6) Miškų atkūrimo, jų ugdymo, sanitarinės ir priešgaisrinės apsaugos sistemų kūrimas bei vystymas. Visus šiuos uždavinius pavyko išspręsti. Ypač didelis buvo miškų ūkio indėlis į valstybės biudžetą. Nuo lito įvedimo 1922 m iki 1939 m vidutiniškai kasmet biudžetas gaudavo  po 25 mil. litų, o tuo laikotarpiu visas valstybės biudžetas tilpo tarp 180-370 mil. litų. Tai reiškia, kad biudžeto įplaukos iš miškų ūkio siekdavo 8-10 proc. Urėdijos didino biudžeto pajamas 1926 m pradėję miškų kirtimus ūkiniu būdu, o Miškų departamentas tapdamas akcininku ar net atskirų medžio pramonės bendrovių savininku. Kartu reikia pripažinti, kad valstybės grąža į miškų ūkį bent iki 1935 m buvo nepakankama. Trūko lėšų miškų atkūrimui, miškingumo didinimui, kitiems darbams bei investicijoms. Tačiau reikia suprasti valstybės kūrimo prioritetą, juolab, kad tada nebuvo tokios pagalbos kokia gaunama dabar iš ES. Galiausiai maždaug nuo 1936 grąža į miškų reikmes žymiai padidėjo. 1929 m įsisteigė Lietuvos miškininkų sąjunga ir pradėtas leisti „Mūsų girių“ žurnalas, išvystyta veikla grąžinant Lietuvą, t. y. apželdinant sodybas, kelius ir gatves.  Laukė dideli darbai, bet vietoje jų prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

Miškininkai, įskaitant ir galingą bei gausią eigulių tarnybą buvo svarbi ir patriotiška tuometinės kaimo šviesuomenės dalis, kurią kryptingai naikino okupaciniai režimai. Dėl dalyvavimo pokario rezistencinėje kovoje ar jos rėmimo nukentėjo didžiausias  darbuotojų kiekis - per 1100 žmonių iš jų 750 eigulių ir darbininkų, 350 specialistų ir kitų tarnautojų. Be to buvo represijų aukų iš pirmosios sovietinės bei vokiečių okupacijų, o taip pat kitaip įvairiomis aplinkybėmis nukentėjusių miško darbuotojų. Iš viso miškų žinyba pilnai ar dalinai prarado 3423 arba 76 proc. darbuotojų. Iš jų 364 darbuotojai arba maždaug kas dešimtas žuvo: buvo nuteisti mirties bausme, nukauti kovose, nusižudę, bet nepasidavę gyvi, nužudyti sovietinių kariškių, NKVD, stribų, išmirę dėl nepakeliamų sąlygų lageriuose ir tremtyje, nužudyti savų partizanų dėl realių išdavysčių ar melagingų apskundimų ir kt.

Antros okupacijos pradžioje 1945-jų viduryje sunaikinta ir buvusi tarpukario miškų administravimo struktūra: vietoje buvusių 63 urėdijų su 455 girininkijomis įkurti trys miškų ūkio ir gamybos trestai su miško pramonės ūkiais. Visa laimė, kad 1947 m Miškų ministru tapo Algirdas Matulionis. Jo dėka trestai buvo likviduoti. Bet 1948 m miškus valdė tik 23 miškų ūkiai su 180 girininkijų, t. y. girininkijų ir urėdijų plotai padidinti apie 3 kartus. Tokie dydžiai, kai pagrindinė transporto priemonė buvo arklys, o ryšių - laiškanešys, reiškė neišvengiamą miškų apsaugos ir miškininkystė reikalų blogėjimą. Maždaug per dešimtmetį ministras tyliai atkurdinėjo buvusią sistemą, tik vietoje urėdijų buvo suteikiami miškų ūkių ar miško pramonės ūkių vardai. 1959 m LTSR jau buvo 46 miškų ūkiai ir 405 girininkijos.

Dėl priverstinių karo ir pokario metų kirtimų dar sumažėjo brandžių medynų, krito leistina kirtimo norma, o medienos poreikiai išaugo. Vadinama planinė ekonomika iškraipė realią miško vertę ir aplamai ekonominius santykius. Valstybės turtas - status miškas tapo beveik beverčiu dalyku. Tačiau paruošus savus nacionalinius kadrus, o trūkstamą medieną įsivežant iš Rusijos, palaipsniui vystėsi teigiami pokyčiai sovietmečio miškų ūkyje. 1950 m Mokslų Akademijoje įkurtas Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo institutas, nuo 1956 tapo žinybiniu. Išplėtotos miškų aukštojo ir vidurinio mokymo įstaigos, suteiktos joms mokomosios bazės, užsakomi tiriamieji darbai ir kitaip remdamos mokslo ir mokymo institucijos. Lietuvos miškotvarkai nuo 1966 m leista vienintelei TSRS dirbti pagal savas taisykles, kurios rėmėsi pažangia vokiečių miškininkystės patirtimi. 1972 m reikalaujant miškininkams Žemės ūkio ministerijoje įkurta miškų tarnyba kolūkinių miškų priežiūrai. Ji užtikrino jų apsaugą ir racionalesnį naudojimą. Diegiant mechanizaciją, vykdant melioraciją, miško kelių statybą, vystant pirminį medienos perdirbimą, kuriant medienos apdirbimo cechus ir pagalbinius verslus, sistemos dirbančiųjų skaičius padidėjo apie 4 kartus ir viršijo 16 tūkstančių.

Ypatingai daug pasiekta apželdant miškais prie urėdijų prijungtas dirvonuojančias žemes, o taip pat želdant eroduojamas ir nederlingas kolūkių žemes. To pasėkoje nepriklausomybės atgavimo išvakarėse  Lietuvos miškingumas nuo buvusių 19-20 proc. pašoko virš 29 proc., brandžių medynų kiekis ženkliai padidėjo, medienos ištekliai ploto vienete padidėjo dvigubai. Sovietmečiu 1960 m pradėta kurti ir išplėtota saugomų teritorijų - rezervatų, draustinių, kitų saugomų objektų sistema, 1974 m įkurtas pirmasis nacionalinis parkas, kuris pradžioje ir funkcionavo miškų ūkio struktūroje. Iš pirmųjų primityvokų pavėsinių, vadintų „rūkymo aikštelėm“, atsirodo pirmosios miško poilsiavietės. Jų greitai daugėjo visoje respublikoje. 1980 m miškininko Algirdo Valavičiaus dėka Druskininkuose pastatytas įdomus „Girios aido“ muziejus. Tais pat metais atsirado ir pirmieji rekreaciniai takai.

Dėl jau suminėtos teigiamos miškų būklės, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos Miškų ministras Vaidotas Antanaitis, nesiėmė esamų miškų administracinių vienetų ardymo. Taip mūsų valstybinis miškų ūkis išvengė prichvatizacijos bėdų, mafijozų veržimosi į ūkinius objektus, valstybinio turto iššvaistymo. Priešingai, prasidėjus kolūkių demontavimui, visus jų miškus apsaugai perėmė urėdijos. Po to pradėti restitucijos procesai, grąžinant buvusiems savininkams ne tik išsaugotus kolūkinius bet ir pokariu iš ūkininkų urėdijoms perduotas žemes, kuriose jau augo miškininkų pasodinti našūs medynai. Taip Lietuvoje atsirado produktyvus privatus miškų ūkis. Dabar jau daugiau kaip ketvirtis milijono Lietuvos žmonių yra maždaug 3-3,5 milijardų vertės turto savininkais ir šis turtas kasmet duoda maždaug tiek pat produkcijos, darbo vietų ir pajamų, kaip ir valstybinis miškų ūkis.

Sutinkamai su ekonominių, socialinių ir ekologinių funkcijų derinimo principais pirmajame LR Miškų įstatyme buvo įteisintos skirtingos režiminės mūsų miškų kategorijos ir sudarytos visos prielaidos racionaliam diferencijuotam ūkininkavimui. Pirmuoju miškų įstatymu buvo įteisinta ir galimai griežčiausia miškų apskaita - nuo 0,1 ha miško ploto, kai pasaulinėje praktikoje dar vyravo - 0,5 ha, 1,0 ha ir dar didesni plotai. Šiandien Lietuvos miškingumas pasiekė trečdalį teritorijos, apie ką baigiantis sovietmečiui buvo tik nedrąsiai pasvajojama. Miško selekcijos, vietinių genetinių išteklių panaudojimo, medynų priežiūros bei ugdymo dėka pagerėjo kokybiniai  miško išteklių rodikliai, ūkinės paskirties miškuose pasiektas artimas optimaliam, užtikrinančiam tolygų miško naudojimą brandžių medynų kiekis. Faktiškai pagerėjo visi tiek ekologinio, tiek socioekonominio pobūdžio miškų rodikliai. Todėl žymiai pakilo miškų produktyvumas, kartu laikantis gan griežtų ekologinių apribojimų netgi ūkiniuose miškuose. Pas mus niekada nebuvo tiek rekreacijai skirtų teritorijų, visokios paskirties takų, kitokių rekreacijos objektų.

Bet neišvengta bėdų ir problemų. Jos daugiausia sietinos su miškų ūkio valdymu ir perėjimu į rinkos ekonomiką bei miškų mokslo vystymu, atsižvelgiant į realius iššūkius, kuriuos kelia su klimato kaita susiję klausimai, ekologinių ir ekonominių funkcijų derinimo problematika, o pastaraisiais metais ir melagingos informacijos apie miškus ir miškų ūkį sklaida. Tačiau vietoje realios kovos su rinkos ekonomikos „pamėtėtomis pagundomis“, dalykiško problemų nagrinėjimo, investicijų į mokslinius tyrimus didinimo, objektyvios kitų šalių patirties analizės, miškininkų „aukštuomenės“ pastangomis buvo brukama savigyra, problemų nutylėjimas, neskaidrus „flirtas“ su politikais. Perėmusi miškų sektorių Aplinkos ministerija per 20 metų vien miškų kontrolės aparatą nuo 13 žmonių padidino iki 130, bet nei vieno nespecializavo korupcijos prevencijai. Vietoj negatyvių reiškinių užkardymo ši armija nukreipta biurokratinių funkcijų vykdymui ir įvairiausių gamtosauginių reikalų tikrinimui, pradedant biologinės įvairovės medžių skaičiavimu, baigiant sliekų ir erkių gerbūvio apsauga, ieškant miško paklotės pažeidimų biržėse. Tuo tarpu atskiri ministerijai pavaldūs  pareigūnai skleidžia mitus, kad visi miškininkai organizuotai išvogė milijardą eurų...

Tačiau per šį šimtmetį Lietuvos miškų administracijai buvo ir daug sunkesnių laikų, tiek po 1918 m kuriant  galima sakyti iš nieko nacionalinį miškų ūkį, tiek okupacijų metais girias aplaistant krauju ar priverstinai jas paliekant. Dabar skleidžiama netiesa, neišmanėlių pamokymai kaip reikia dirbti, miškininko profesijos niekinimas mus žeidžia, bet nenuleiskime rankų. Turime išlikti tvirti, atviri dalykiškoms diskusijos, kritiški savo ydoms, bet nepakantūs nemokšiškumui ir melui. Miškams reikalingos ir mūsų žinios, ir konkretūs miškinikavimo darbai. Šimtmetines tradicijas turinti miškininko profesija išliks, o mes ir toliau vaisingai dirbsime mūsų miškų ir tėvynės labui.

Algirdas Antanas Brukas
2019 m. rugsėjis