Naujienos

✅ dr. Kazimieras Sventickas. Punios šilas turi išlikti amžiams

Teisingos idėjos labai sutelkia žmones. Ypač vieningi tampame,  kai nurodoma, jog valdžia joms priešinasi. Kas atsisakys pasirašyti, kai pasakoma, jog sustabdytas projektas išsaugoti vertingiausią Lietuvoje sengirę?  Tačiau laiško iniciatorių tikslas akivaizdžiai kitas.  Prisidengiant labai patrauklia  ir reikalinga idėja,  visuomenei primetama nuomonė  tarsi galimas tik vienintelis sprendimas  – gamtinis rezervatas. Kodėl rengiant rezervato plėtros projektą visai Punios šilo teritorijai pabijota nepriklausomų ekspertų vertinimo,  nebuvo nagrinėti alternatyvūs pasiūlymai, nėra grėsmių analizės, taikyta supaprastinta viešinimo tvarka ?  Juk tai valstybinės svarbos didelio mąsto projektas, o ne koks smulkus  „ribų koregavimas“? 

Komentarai 2019 08 29  atviram laiškui valdžiai  ir visuomenei dėl Punios šilo.

Keista, kad tokiais svarbiais klausimais  nesimokome iš kaimynų patirties ir klaidų. Štai demagogiškais išvedžiojimais tebedangstomos akivaizdžios grėsmės dėl iš rezervatų ir netvarkomų išvartų labai sparčiai plintančių pavojingų medžių liemenų kenkėjų. Kodėl ignoruojama  situaciją Belovežo girioje: https://www.youtube.com/watch?v=sJd7d3Z37ck)? Ir Punios šilo draustiniuose pristabdžius  sanitarinės apsaugos priemones,  per pastaruosius du  metus kinivarpų  nugraužtų eglių rasta jau apie  100 ha plote, kenkėjai paplito visuose 39 kvartaluose ir gretimuose privačiuose miškuose.

Nutylimi ir labai svarbūs Lenkijos mokslininkų tyrimų rezultatai,   kad Beloveže nepasiteisino viltys dėl daugelio  retų augalų ir gyvių rūšių išsaugojimo rezervatuose. Netgi atvirkščiai – dalis rūšių rezervatuose nunyko. Pasirodo, kur kas saugesnė jų plėtrai aplinka yra draustiniuose (žr. mokslinių tyrimų išvadas adresu: http://bit.ly/2kq8Tal)

Viešumoje aktyviai skleidžiant vienpusišką nuomonę, jau turime bręstančio socialinio konflikto  situaciją, visiškai identišką, kaip dėl  Belovežo girios Lenkijoje (http://www.llti.lt/failai/TD-56-11-30.pdf).  

Pilietinės iniciatyvos draugija „Mūsų Dzūkija“ gavo laišką su konkrečiomis kritinėmis pastabomis mokslininkams, rezervato idėjos rėmėjams. Atidžiai susipažinome su teikiamais argumentais, laikome juos pagrįstais ir visiškai pritariame šiems teiginiams: 

„Atsakydamas į atvirą laišką valdžiai ir visuomenei[1], noriu jo autoriams priminti Mokslininkų sąžiningumo principą[2] : „sąžiningai pateikite duomenis, rezultatus, metodus ir procedūras bei paskelbimo būklę. Nefabrikuokite, nefalsifikuokite ir neteisingai nepateikite duomenų. Neapgaudinėkite kolegų, tyrimų rėmėjų ar visuomenės“. Šių nuostatų laiško autoriai nesilaiko:

1. Rašoma:  „stebėsenos duomenys aiškiai liudija, kad dabartinė miškų ūkinė veikla Punios šilo botaninio-zoologinio draustinio zonoje naikina buveines arba prastina jų būklę, užkerta kelią nykstančių rūšių išlikimui ir plitimui, todėl neužtikrina tinkamos biologinės įvairovės išsaugojimo“. Kas ir kuriuos parametrus matuodamas tai nustatė, kur ir kada publikuoti tyrimų duomenys ? Nuo kada ir kokiu laipsniu  suprastėjo buveinių būklė? Galiu daryti prielaidą, jog netgi  rudimentinių nuorodų į tyrimų rezultatus (publikacijas) nebuvimas reiškia, jog patikimų, publikuotų referuojamuose moksliniuose žurnaluose, duomenų iš viso nėra. Tai greičiausiais daroma specialiai tam, kad visuomenei ar valdžiai nekiltų bereikalingas noras pasitikrinti. Nes gali paaiškėti, jog vertingiausios buveinės ir saugomų rūšių radimvietės yra ne rezervacinėje zonoje, kaip, prof. dr. . Mierausko teigimu[3], nustatė Lietuvos gamtos fondas. O tai jau sudarytų prielaidas rimtai suabejoti, ar iš tikrųjų rezervato plėtimas toks būtinas.

2. Žievėgraužio tipografo protrūkiai neva nepadaro daug žalos ir kelia tik nepagrįstą rūpestį. Tačiau  kartu pripažįstama, jog „Centrinėje ir Šiaurės Europoje šio kenkėjo židiniai yra katastrofinio pobūdžio“, ir siejami su miškininkavimo klaidomis. Visuotinai žinoma, jog žievėgraužio tipografo masinio dauginimosi židiniai susidaro po didelių audrų atsiradus gausioms vėjovartoms ir esant palankioms klimatinėms sąlygoms[4], taigi, siejami su gamtinėmis sąlygomis. Židiniai Punios šile, susidarė dėl laiku nesu­tvarkytų vėjovartų ir dėl  2017 metų rudenį Aplinkos ministerijos valdžios valia pristabdytų privalomų sanitarinių kirtimų. Jeigu Europoje tai įvyko dėl techninių priežasčių (didelis mastas, neužteko pajėgumų), tai Punios šile – dėl aršaus pasipriešinimo ir miško inspektorių nuolaidžiavimo. Nurodoma ir priešinimosi priežastis. Esą „pagal esamas sanitarinių kirtimų taisykles tokia (negyva) eglės mediena iš botani­nio zoologinio draustinio privalo būti pašalinta“. Tuo tarpu Miško sanitarinės apsaugos taisyklės (29 ir 30 p.) reikalauja iškirsti tik žalias eglės vėjovartas, vėjolaužas, sniegolaužas iki kenkėjų apsigyvenimo jose ir šviežiai apniktus medžius iki kenkėjų lėliukių atsiradimo[5]. Lietuvoje iš viso nei vienas įstatymas, nei koks kitas teisės aktas nenustato prievolės šalinti negyvą medieną, nei iš draustinio, nei jokio kito miško, ir nenumatyta atsakomybė už sausuolių palikimą.  Žievėgraužio tipografo per pastaruosius metus eglių apniktų Punios šile rasta pavojingai daug. Vis tiek – gamta pati susitvarkys su kenkėjais! Ar taip, kaip susitvarkė 1994 -1997 metais, kai tuo laikotarpiu žuvo 9 mln. m³ eglių[6] ?

3. Dar vienas laiško nepagrįstas teiginys, jog Punios šile esantys „genetiniai draustiniai iš esmės yra nesuderinami su biologinės įvairovės tikslais“. Tačiau Biologinės įvairovės konvencijoje (1992) viskas atvirkščiai. Ten apibrėž­ta, jog „biologinė įvairovė (arba bioįvairovė) – genetinė rūšies vidaus, rūšių bei ekosistemų įvairo­vė“[7]. Todėl genetiniai draustiniai yra pušies ir eglės genetinės įvairovės, pirmos iš trijų biologinės įvairovės rūšių, išsaugojimo būdas. Nuosekliai vadovaujantis konvencija, reikėtų pripa­žinti net ir plynų kirtaviečių, atskiros, tiesa nenatūralios, miško ekosistemos, indėlį į trečios rūšies biologinės įvairovės didinimą Punios šile.

4. Labai prieštaringa  laiško autorių logika ir  žvėrių skaičiaus šile reguliavimo  klausimu. Teigiama, jog Punios šile dabar esantis stambiųjų kanopinių žinduolių tankumas gerokai viršija natūralius ekosistemos pajėgumus juos išmaitinti, populiacija yra žalinga natūralioms ekosiste­moms, todėl „konstatuo­jame, kad medžioklės vykdymas Punios šilo natūralios ekosistemos gerai būklei palaikyti yra žalingas“. Taigi, žvėrių per daug, tai kenkia natūralioms ekosistemoms, dėl to kanopinių skaičiaus mažinimas turi būti uždraustas?

Mokslinio objektyvumo principas skelbia : „venkite šališkumo ar apgaulės arba ją sumažinkite iki minimumo. Atskleiskite asmeninius ar finansinius interesus, kurie gali turėti įtakos tyrimams“. Laiško autorių  šališkumu net abejoti nepavyktų – jis skirtas paremti tik vienos pusės nuomonę.  Vienintelis požiūris, kurio nuosekliai laikosi rezervato išplėtimo šalininkai: „tikslas pateisina priemones“. Ar niekas iš „iškiliųjų“ mokslininkų nedalyvauja (nedalyvavo) laišką inicijavusio piliečio vadovaujamos įstaigos vykdomuose projektuose, ar nei vienas neturi interesų iš veiklos Punios šile?“

Pakartotinai primygtinai kviečiame Seimo Aplinkos komiteto narius, Aplinkos ministerijos  vadovus ir specialistus, mokslininkus -  nuvykite pasižiūrėti kaip atrodo kinivarpų nusiaubtas garsiausias Europoje miškas, kokių ir kiek retųjų rūšių neišsaugota arba išnyko Belovežo rezervate, kiek atsirado naujų miško plotų, kur kažkada būtų tikimybė rasti tokią gražią sengirę, kokia dabar vaizduojama  meninėse nuotraukose. Būtinai išklausykite ir  aplinkosaugininkų,  ir miškininkų argumentus.  Įsitikinkime, ar Belovežo rezervate formuojasi tai, ko tikėjo mūsų kaimynai, dėl to jau turintys labai rimtų problemų su Europos Komisija? 

Vietos bendruomenės pritaria mokslininkams, teigiantiems,  kad reikalingas patikimais argumentais,  faktais, patirtimi  ir toliarege išmintimi  pagrįstas darnus gamtotvarkos projektas.

Pilietinės iniciatyvos draugijos „Mūsų Dzūkija“ pirmininkas

Dr. Kazimieras Sventickas