Naujienos

✅ Svarbesniųjų, Lietuvos miškų našumą lemiančių, veiksnių kaita per pastaruosius 20 metų

Išauginti ir sukaupti  miškuose medienos ištekliai priklauso nuo daugelio veiksnių: gamtinių, natūralių, amžiaus, miškininkų ūkinės veiklos. Šiame straipsnyje prof. Andrius Kuliešis su kolega Gintaru Kulboku analizuoja augaviečių našumo bei amžiaus struktūros pokyčius per pastaruosius 20 metų. Tad susipažinkite su vienu iš Lietuvos miškų dinamikos aspektų pagal Nacionalinės miškų inventorizacijos 1998 – 2017 m. rezultatus.

Natūralių veiksnių, pirmiausia augavietės, įtaka našumui yra vertinama augaviečių našumo indeksais pagal medžių augimą į aukštį (HAB, 1a pav.) ir skersmenį (DAB, 1b pav.). Didžiausiu gamtiniu našumu Lietuvos miškuose pasižymi eglynų ir drebulynų augavietės (HAB = 28-30 m). Brandžių drebulynų augaviečių našumo indeksai pagal aukštį netgi lenkia brandžių eglynų augaviečių našumą.

Lietuvos miškų augaviečių našumo pagal aukštį indeksų kaitoje per pastaruosius du dešimtmečius galima išskirti dvi tendencijas. Visuose ir atskirai brandžiuose medynuose yra stebima augaviečių našumo indeksų pagal aukštį didėjimo tendencija (1a pav.). Tai dalinai galima paaiškinti gerėjančiomis augimo sąlygomis klimato kaitos poveikyje. Ryškėja ir antra tendencija. Brandžių spygliuočių medynų aukščio indeksai yra 2 – 3 m mažesni lyginant su visų medynų aukščio indeksais. Beržo, drebulės ir baltalksnio brandžių ir visų medynų augaviečių aukščio indeksai tarpusavyje mažai skiriasi ir tik juodalksnynuose stebimas brandžių medynų aukščio indeksų sumažėjimas vidutiniškai 1 m. Žemesnius brandžių spygliuočių medynų augaviečių našumo indeksus lėmė du veiksniai. Pirmas - dalis brandžių medynų yra perbrendę, išretėję, praradę dalį geriausių vyraujančio ardo medžių.

 1 pav. Augaviečių našumo indeksų pokyčiai pagal medžių augimą į aukštį (H_AB-a) ir skersmenį (D_AB-b).

Antras - didesni pušies ir eglės augaviečių našumo pagal aukštį skirtumai tarp brandžių ir likusių medynų galėjo susidaryti dėl besikeičiančios spygliuočių medynų įveisimo ar  atkūrimo praktikos šalyje. Praeityje, prieš 80 metų, tik retais atvejais ariamos žemės buvo užsodinamos miškais. Dažniau besiformuojančių sąžalynų sąskaita buvo plečiami žemės ūkiui skirti žemių plotai. 1939 metais Lietuvoje buvo pasiektas didžiausias dirbamos žemės plotas šalies istorijoje. Pokario metais prasidėjo masinis apleistų dirbamų žemių želdymas pirmiausia pušimi, o vėliau ir egle. Dirbamose žemėse įveisti miškai keletą dešimtmečių pasižymi ypač sparčiu augimu, pasiekdami 2-3 m didesnį vidutinį aukštį ir atitinkamai didesnį našumo indeksą. Minkštųjų lapuočių medynai didžiąja dalimi savaime atsikuria savo pagrindinėse augavietėse, neišskiriant ir didesnio našumo spygliuočių augaviečių, dėl ko minkštųjų lapuočių augaviečių našumo pokyčiai, keičiantis medynų amžiui nėra ženklūs.

Augaviečių našumo pagal medžių augimą į skersmenį indeksai indikuoja vidutinį skersmenį, kurį medynai pasieks brandos ar jam artimame amžiuje. Didžiausias vidutinis  skersmuo yra pasiekiamas eglynų (DAB = 37 – 38 cm), pušynų (36 cm) ir drebulynų (35-36 cm) augavietėse, vidutinis skersmuo (26 – 28 cm) – beržynų ir juodalksnynų augavietėse ir mažiausias  (17 cm) – baltalksnynų augavietėse (1b      pav.). Skersmens augimo indeksų didėjimas yra labiau išreikštas pradedant antru penkmečiu, nuo 2003 m (1b pav.), pokyčiai yra panašiai išreikšti visų NMI apskaitos ciklų medynuose, labiausiai drebulynuose ir juodalksnynuose (+ 1.5 - 1.7 cm)

Skersmens augimas ir atitinkamas augimo indeksas labiau priklauso nuo medynų tankumo ar skalsumo. Medynų skalsumas Lietuvos miškuose per 20 metų išliko gana stabilus (2 pav.).

Tiek VRM, tiek visuose miškuose skalsumas amžiaus bėgyje kito labai nežymiai (±0,01 ribose). Mažesnis 0,02 – 0,04 vnt. VRM medynų skalsumas, lyginant su visos šalies medynų skalsumu, paaiškinamas didesniu medynų vidutiniu amžiumi ir aukštesniu ugdomųjų kirtimų intensyvumu.

Medynų amžiaus, miškų struktūros pagal amžių kaita per ilgesnį laiko tarpą yra labai svarbūs, tiek medienos prieaugiui, našumui,  tiek sukauptam medyne tūriui ir galimam medienos naudojimui. Ūkininkavimu ir miško naudojimu paprastai yra siekiama, kad per visą medyno rotacijos (auginimo ir atkūrimo) periodą (kirtimo amžius plius medyno atkūrimui skirtas laikotarpis) visose amžiaus klasėse turėtume vienodą plotą. Įgyvendinus tokį siekį būtų užtikrintas  tolygus miško naudojimas.

Vidutinis medynų amžius tokiame ūkyje būtų lygus pusei rotacijos periodo (pavyzdžiui IV grupės pušynuose - 55 metai, eglynuose 40, beržynuose ir juodalksnynuose – 35, drebulynuose – 25 ir baltalksnynuose – 20 metų. III ir IV grupės miškuose su maždaug  vienodu spygliuočių apyvartos periodu ir pilnai vienodu minkštųjų lapuočių apyvartos periodu, vidutinis medynų amžius gerokai skiriasi nuo teorinio vidurkio (3 pav.) III-IV grupės pušynų vidutinis amžius  per 15 m padidėjo  8 metais ir dabar siekia 73 m., baltalksnynų padidėjo 3 metais iki 27 metų, visų kitų medynų vidutiniai amžiai per 15 metų mažėjo 3-5 metais, drebulynų nesikeitė.

Ženkliai didesnis vidutinis pušynų ir drebulynų amžius už teorinį rodo sukauptus ar besikaupiančius didelius brandžių medynų plotus lyginant su tolygaus pasiskirstymo pagal amžių plotu. Nežiūrint to, jog III-IV miško grupių VRM minkštųjų lapuočių vidutiniai amžiai reikšmingai mažėjo, jie išliko didesni už teorinius iki 7 -18 m. (išskyrus juodalksnį) ir užtikrina tolygų naudojimą. Juodalksnio vidutinio amžiaus sumažėjimui daug įtakos turėjo juodalksnio jaunuolynų plėtra apleistose žemėse, pievose.

Geriausia nagrinėjamos medžių rūšies medynų amžiaus charakteristika yra medynų plotų pasiskirstymas pagal amžiaus klases (4 pav.). Lietuvos miškuose galima išskirti keletą medžių rūšių plotų pasiskirstymo pagal amžių būdingų tipų:  1) medynai su stipriai išreikštu vidutinio amžiaus medynų ploto maksimumu (4.P pav.), 2) medynai su dviem plotų pasiskirstymo maksimumais (4.B, D pav),  3) stipriai mažėjančiais plotais, amžiui didėjant (4.E pav.), 4) tolygaus pasiskirstymo, kai jaunuolynų - brandžių medynų diapazone medynų plotai, didėjant amžiui kinta mažai (4.J pav.). Tipingų pasiskirstymą gali būti ir daugiau. Kiekvienas iš išvardintų plotų pasiskirstymo tipų atspindi tam tikras medynų formavimosi aplinkybes ir lemia daugelį bendro našumo bei su juo susijusių medynų naudojimo parametrų.

Vieno maksimumo plotų pasiskirstymas būdingas VRM pušynams, susiformavęs, apželdžius penktame - septintame praeito amžiaus dešimtmečiuose apleistas žemės ūkio paskirties žemes (3.P pav.). Vidutinio ir vyresnio amžiaus pušynų vyravimas jau keletą dešimtmečių lemia didelius prieaugius, ženklų vidutinių visų ir brandžių pušynų tūrių didėjimą bei palyginti mažą naudojimą.

 Plotų pasiskirstymas su dviem maksimumais susiformavo VRM beržynuose ir drebulynuose, gana skirtingomis aplinkybėmis.  30-50 metų atgal porą dešimtmečių beržas tik išimtinai mažoje dalyje augaviečių buvo pripažįstamas tiksline medžių rūšimi, kitur jis buvo „vejamas“ iš miško (3.B pav.). Tai neišvengiamai atsilieps beržynų pagrindinio naudojimo mažėjimui VRM jau artimiausiais dešimtmečiais. Reguliarios, pagal unifikuotą metodiką atliekamos inventorizacijos, yra savotiškas metraštis, ilgam fiksuojantis pavykusius ir mažiau pavykusius miškininkų sprendimus.

Beveik visų NMI metu VRM IV amžiaus klasės drebulynuose buvo fiksuojamas mažiausiais plotas (3.D pav.). Tai specifinio drebulynų formavimosi ne tik iš jaunuolynų, bet ir iš vyresnio amžiaus mišrių su drebule medynų išdava. Drebulynų iki 31-40 metų amžiaus plotų sumažėjimas pasiekiamas retinimais. Vėliau drebulynų plotai didėja kitų medžių rūšių medynų sąskaita, kuriuose dėl nepakankamo ugdomųjų kirtimų intensyvumo ir labai intensyvaus drebulės augimo, ji tampa vyraujančia. Neadekvačiai padidėja brandžių ir perbrendusių drebulynų plotas. Dėl šių priežasčių sudėtingėja drebulynų pagrindino naudojimo planavimas. Aštuntos amžiaus klasės ir vyresnių drebulynų, t.y. du kartus vyresnių nei brandūs, plotas VRM per 20 metų padidėjo nuo 4.5 iki 10.6 tūkst. ha.

4 pav. Medynų ploto pasiskirstymas pagal amžiaus klases: pušynuose (P), eglynuose (E), beržynuose (B), drebulynuose (D), juodalksnynuose (J).

Ženkliai mažėjančių plotų, didėjant amžiui, pasiskirstymas yra būdingas VRM eglynams (3.E pav.). Toks eglynų pasiskirstymas susiformavo XX amžiaus pabaigoje, kai masiškai, dėl vėjovartų, sausrų ir žievėgraužio tipografo žuvus 40 metų ir vyresniems eglynams, jie buvo atkurti egle. Dabartiniai I -III amžiaus klasės eglynai iki dviejų kartų viršija tolygų eglynų plotą. Prie padidinto dabartinių I-II amžiaus klasių eglynų plotų prisideda ir tai, jog pušis yra keičiama egle dėl intensyvėjančių pušies jaunuolynų žvėrių pažeidimų.

Plotų pasiskirstymas pagal amžiaus klases, artimas tolygiam, formuojasi juodalksnynuose, augančiuose tik jiems būdingose augavietėse (3.J pav.). Esant naudojimui, artimam tolygiam ir nesant labiau tinkamos toms augimo sąlygoms medžių rūšies, juodalksnynų plotai atskirose amžiaus klasėse išlieka gana stabilūs. Tokį, sąlyginai tolygų, amžiaus klasių pasiskirstymą 2017 metais keičia 5,3 tūkst. ha naujai susiformavusių 2amžiaus klasės juodalksnynų, kurie daugiausiai „atėjo“ iš neišugdytų eglės želdinių (2,1 tūkst. ha) ir beržynų (2,3 tūkst. ha), augančių šlapiose augavietėse.

Medynų plotų pasiskirstymas pagal amžių ir jų kaita 20 m. laikotarpyje, susiformavę tiek natūraliai, tiek dėl ūkinės veiklos,  yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių pagrindinių miško išteklių ir jų naudojimo šalyje dinamiką.

Santrauka. Miškų augavietės Lietuvoje gerėjo, įveisus miškus apleistose žemės ūkio paskirties žemėse. Tai rodo augaviečių našumo indeksų skirtumai dabartiniuose brandžiuose ir visuose likusiuose medynuose. Augavietės taip pat gerėjo dėl klimato kaitos, tai rodo didėjantys nuo 2003 m. augaviečių našumo indeksai visuose medynuose. Lietuvos miškų amžiaus struktūrą pastaruosius 70 metų įtakojo specifinė žmogaus ūkinė veikla: apleistų žemių apželdinimas, beržo toleravimas tik ribotose augavietėse, nepakankamas medynų iki 30 metų ugdymas, taip pat klimatiniai veiksniai, kenkėjai.