Naujienos
✅ Algirdas Augūnas: “Kad būtum stiprus – turi įleisti šaknis”
Augūnų Audronės ir Algirdo šeimai priklauso 12 ha žemės, o ąžuolynui skirta ta dalis, kurią Augūnai įsigijo gimus anūkui Danieliui – ten jo garbei pasodino ir pirmąjį ąžuoliuką. Po to šalia šaknis įleido visas šimtas… Augūnai primena, kad kai Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacija (LMSA), kurios nariai yra ir jie, per Generalinę asamblėją paskelbė akciją „Pasodinkime po 100 ąžuolų 100-ui Lietuvos valstybingumo metų“, jie neabejojo nė sekundės – iškart pasiūlė ąžuolynui kadaise Felinkos palivarkui priklausiusią žemę.
Įdomų ir gerai šiuos aktyvius miškų savininkus apibūdinantį straipsnį portale miskininkas.eu paskelbė žurnalistė Rasa Liškauskaitė, pristatydama žmones, kurių valdose jau greitai vyks didelis viešas renginys – miškininkystės paroda-festivalis “Miškai: inovacijos ir tradicijos 2019”. Jis rengiamas š.m. rugsėjo 6-7 dienomis Augūnų šeimai priklausančiuose miškuose Ukmergės rajone, prie Lyduokių, Slabados kaime, šalia valstybės saugomo Felinkos ąžuolo. Gal būtų taip ir augęs Felinkos ąžuolas vienišas, jei ne ukmergiškiai Algirdas ir Audronė Augūnai. Čia esančioje jų žemėje dabar žaliuoja ir stiebiasi į viršų Lietuvos atkūrimo šimtmečiui įamžinti pasodintas ąžuolynas.
<...> Čia, kairiajame Siesarties krante, auga ne tik garsusis Felinkos ąžuolas – vietiniai sako, kad ir aukštesnis, ir storesnis tas jų ąžuolas, bet jis ne vienas čia toks. Felinkos miške yra ir daugiau įspūdingų bei saugomų medžių: trys šimtamečiai uosiai ir tokio pat amžiaus maumedis, septyni šimto ir daugiau metų sulaukę ąžuolai. Respublikinės reikšmės paminklų sąraše ir Lentvorų ąžuolas, augantis šio kaimo kultūrinėje pievoje, taip pat garsus ir solidaus amžiaus Viškonių ąžuolas, augantis ties Baleliais. Iš šių girios galiūnų gilių išauginti sodinukai stiebiasi ir Lietuvos šimtmečio ąžuolyne. Juos Kėdainių urėdijos medelyne išaugino buvęs Kėdainių urėdas, VDU Žemės ūkio akademijos arboretumo vadovas Juozas Girinas. A. Augūnas sako, kad šiuo ąžuolynu nesidžiaugtume ir be buvusio ilgamečio Ukmergės miškų urėdo, Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos Ukmergės skyriaus pirmininko Antano Hofmano indėlio. Šiandien Antano ir Algirdo, abiejų mišką mylinčių žmonių, keliai neišskiriami. Jų abiejų šeimų protėviai iš tų pačių žemių. <...>
<...>
Pareiga – prosenelių palikimą perduoti vaikams
Algirdas Augūnas prisipažįsta, kad metams bėgant jam vis svarbesni tampa emociniai dalykai – senelių, prosenelių žemė, ąžuolynas, dvaras, palivarkas. Miškas Audronės ir Algirdo gyvenime atsirado lyg iš dangaus. Algirdas prisimena, kad kai šiame krašte savininkams buvo grąžintos žemės, mama sakė: „Nieko čia nedarysiu“, teta – irgi, tuomet atvažiavo jis ir pasodino mišką. “Dabar į visus miške ir Siesarties pakrantėje vykdomus darbus žiūriu kaip į sentimentus, – prisipažįsta ukmergiškis. – Tai, ką puoselėjo mano seneliai, mano pareiga perduoti vaikams ir anūkams, miške ūkininkauti taip, kad jis išliktų sveikas ir tvirtas, kad prieš protėvius nebūtų gėda”.
Algirdo šeimos pagal mamos liniją istorija tikrai tiktų ne vienam filmo scenarijui ar įdomių pasakojimų rašytojui. Vargstantys lietuviai, meilė, Amerika, pinigai, valdžia… “Buvo sutarta, kad mano prosenelė tekės už vieno žmogaus, tačiau ji su kitu pabėgo į Peterburgą ir ten susilaukė keturių vaikų. Vienas iš jų buvo mano močiutė Sofija. Šeima grįžo į Lietuvą, o prosenelis išvažiavo į Ameriką uždarbiauti ir dvidešimt metų ten gyveno. Grįžęs iš Amerikos prosenelis Simonas Gumbaragis nupirko Lyduokių dvaro Felinkos palivarko žemę, paskui ją išnuomojo vokiečiui, kuris čia pastatė malūną. To malūno sąmata buvo 20 tūkstančių litų. Ant Siesarties žemiau jau dirbo žydams priklausantis Valtūnų malūnas. Žmonės kalbėjo, kad buvo siūlyta dešimt tūkstančių litų, kad vokietis nestatytų naujo malūno, bet tas nesutiko. Močiutė pasakojo, kad pavasarį per potvynius viršutiniai paleisdavo vandenį ir srovė nunešdavo konkurentą. Kai žemutinį upės malūną remontuodavo, viršutinio savininkas gerai uždirbdavo“, – rodydamas nuotraukas ir senus planus močiutės prisiminimais dalijasi A. Augūnas. 1946 m. fotografijose aiškiai matyti, kur stovėjo malūnas, kur dėdės sodyba, kur prosenelio namai.
Algirdas įsitikinęs, kad gyventi turime čia, kur gimėme, ir po savęs palikti ne plynus laukus ar šabakštynus. “Šitame krašte labai gerai jaučiuosi, nors teko daug kur būti, po pasaulį pakeliauti. Nieko nėra geriau ir brangiau, kaip grįžti ten, kur tavo šaknys. Daug kartų čia gyveno ir saugojo, sodino, augino ir paliko mums neįkainuojamą vertybę – mišką, – tikina jis. – Visada prisimenu vieno ministro žodžius, kad “mes tris šimtus metų čia gyvenome ir neiškirtome miško. Žinojome, iš kurio medžio trobą statyti, iš kurio lopšį, iš kurio karstą daryti, ką sukūrenti, ką saugoti. Dabar atsirado daug protingų žmonių, kurie sėdi Vilniuj, nebuvę miške, ir moko mus gyventi”.
<...>
Išsamiau skaitykite portale miskininkas.eu čia...>>>
