Naujienos

Mokslininkai: Komandavimas valdyme- miškų ūkio lietuviškų bėdų šaltinis

Politikos moksluose komandavimo ir kontrolės (angl. command and control) terminu nusakomas griežtas visa ko reguliavimas, remiantis detaliais draudimais ir skrupulinga kontrole. Komandinėse valdymo sistemose sprendimus stengiamasi centralizuoti, remiamasi hierarchinėmis biurokratinėmis struktūromis ir visažiniais ekspertais.  Skaitytojui gali kilti mintis, jog žodis „komandinis“ reiškia didelės komandos, t.y. bendraminčių būrio, dalyvavimą valdymo procesuose, tačiau mūsų straipsnyje kalba eis apie kitokias „komandas“. Žodžiu „komandinis“ mes vadinsime stipriai centralizuotą valdymą, kurio metu aukščiausias pozicijas užimantys subjektai diktuoja savo valią per griežtus įsakymus, draudimus ir normas, t.y. komanduoja. 

Moksliškai įrodyta, kad komandinio valdymo efektyvumas dažniausiai būna žemas, nors atskirais atvejais tai yra vienintelė išgyvenimo sąlyga, tarkime, kariuomenėje socialistinėje planinėje ekonomikoje. Viena iš komandinio valdymo problemų – kai tik įgyvendinami privalomi reikalavimai, valdomiesiems subjektams nebelieka paskatų siekti geresnių rezultatų.

Pusę amžiaus trukusi socialistinė Lietuvos praeitis neišvengiamai suformavo mūsų gebėjimus „išgyventi“, tačiau kokios yra prielaidos žengti toliau? Perėjimas iš planinės prie rinkos ekonomikos, demokratija, šiuolaikinė aplinkosaugos ir miškų politika sudaro visas sąlygas modernizuoti miško ūkio valdymo principus. Tačiau objektyvus žvilgsnis į lietuvišką miškų ūkį leidžia įtarti, kad lietuviškasis miškininkavimas vis dar yra įklimpęs komandinėje ideologijoje. Stinga kritinio požiūrio, aklai remiamasi „klasikinėmis“ idėjomis, tokiomis kaip normalaus miško teorija. Esame linkę tikėti  įtakingų mokslo autoritetų ar valdininkų neklystamumu. Labai pravartu bent retkarčiais perkratyti savo įsitikinimus, panagrinėti kertines problemas giliau, iš sisteminės perspektyvos. Kviečiame pamąstyti apie tai, kiek Lietuvos miško ūkyje įsišaknijęs komandinis valdymas? Kiek mes norėtume ar galėtume, sporto terminais, šokti aukščiau ar bėgti greičiau nei „kvalifikacinis normatyvas“? Šiuos klausimus bandome nagrinėti analitiškai, pasitelkdami pastaruoju metu vykdytų ES bendrosios mokslinių tyrimų ir inovacijų programos „Horizontas 2020“ projektų INTEGRAL ir ALTERFOR rezultatus. Straipsnyje glausta forma pateiksime kai kuriuos svarbesnius rezultatus.

1.  Vertinimo principai

Miško ūkio valdymo modelių mokslinis tyrimas metodiniu požiūriu yra sudėtingas. Dažnai remiamasi atskirų šalių ar institucijų palyginamąja analize, sugretinant esminius vertinamų sistemų elementus. Mes bandėme panagrinėti, kiek Lietuvos miško ūkis yra pažengęs nuo komandinio valdymo link šiuolaikiško efektyvaus valdymo, pasinaudodami šiais kriterijais: efektyvumu, teisingumu, skaidrumu, dalyvavimu ir adaptyvumu. Kiekvienas iš kriterijų įvertintas pagal skalę „blogai“, „patenkinamai“, „gerai“.  Duomenys rinkti per pastarąjį penkmetį įgyvendinant INTEGRAL bei ALTERFOR projektus, taip pat tiriant galimos Nacionalinės miškų inventorizacijos informacinės sistemos potencialių vartotojų poreikius. Giluminių apklausų būdu apklausta beveik 80 informantų, atstovaujančių praktiškai visą šalies miškų sektorių, atlikta išsami įvairių šaltinių analizė. Norime pabrėžti, kad dauguma duomenų surinkti iki 2019-ų metų, t.y. prieš pradėtą šalies miško ūkio pertvarką ir viliamės, kad mūsų pastabos pasitarnaus formuojant strategines miško ūkio gaires.

2. Vertinimo kriterijai

2.1 Efektyvumas

Šiuo atveju siekėme atsakyti į du pagrindinius klausimus: (i) ar perėjimas prie rinkos ekonomikos padidino miškų sektoriaus indėlį į Lietuvos ekonomiką? (ii) ar šis perėjimas sumažino biurokratiją ir padidino administravimo efektyvumą miškų sektoriuje? Išanalizavome valstybinių miškų urėdijų pelningumo dinamiką per 2001-2016 metus, o gautus rezultatus palyginome su Latvija, kuri valstybinių miškų valdymo reformą atliko anksčiau. Taip pat palyginome tiesiogiai miške dirbančių darbuotojų ir administracinio personalo skaičius.

Dėl sovietinės ekonomikos ypatumų, ekonominiam efektyvumui valstybiniuose miškuose buvo teikiamas žemas prioritetas, labiau akcentuojant vietinių, karų laikotarpiais nualintų miško išteklių tausojimą ir gausinimą. Po nepriklausomybės atgavimo 1990 m., Lietuvos valstybinių miškų sistema faktiškai išliko nepakitusi, išlaikant 42 miškų urėdijas, (tik dvejomis mažiau nei sovietinės eros pabaigoje) su palyginus nedidele, vidutiniškai 25 tūkst. ha teritorija. Nors metams bėgant urėdijos neteko medienos apdirbimo padalinių ir miškų kontrolės, visos kitos funkcijos išliko. 1996 m. įsteigus Generalinę Miškų Urėdiją, atsirado papildomos darbų normos ir  atsiskaitymo prievolės, kas tik padidino biurokratinį krūvį. Nuo 1990, urėdijos buvo ekonomiškai savarankiškos ir turėjo pačios padengti veiklos išlaidas, o nuo 1994 – ir mokėti mokesčius, kurie buvo padidinti 2011 m., ekonominės krizės metu. Nuo 2015 urėdijos moka 50% pelno mokestį kaip ir visos valstybinės įmonės, be to, taikomas papildomas 15% mokestis už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką.

Keletas mokslininkų jau yra kritikavę nepakankamą Lietuvos valstybinių miškų ekonominį efektyvumą (pvz., Domarkas ir Varapnickas 2006; Dudutis ir Lazdinis 2008). Bet bene iškalbingiausias būtų Lietuvos ir mūsų kaimynės Latvijos palyginimas. Turėdama gerokai mažiau darbuotojų, Latvijos valstybinių miškų įmonė Latvijas Valsts Meži (LVM) pasiekė didesnį ekonominį efektyvumą (1 lentelė, 1 pav.). Praėjus 2-3 metams po 2000 m. įvykdytos reformos, Latvijos valstybinių miškų įmonės pelnas pradėjo sparčiai augti, pelno rodikliams svyruojant priklausomai nuo situacijos medienos rinkose.

1 lentelė. Lietuvos ir Latvijos valstybinių miškų sektoriaus įmonių efektyvumo rodikliai

Šaltinis: Lietuvos Generalinės Miškų Urėdijos ir LVM 2001 - 2016 finansinės ataskaitos

1 pav. Lietuvos ir Latvijos valstybinių miškų sektoriaus pelno (iki mokesčių) dinmika 2000-2016 metais

Šaltinis: Lietuvos Generalinės Miškų Urėdijos ir LVM 2001 - 2016 finansinės ataskaitos

Miškų valdymų sistema buvo ne kartą kritikuota dėl pernelyg didelio urėdijų skaičiaus (Deltuvas 1997; Deltuvas ir kt. 2006; Domarkas ir Varapnickas 2006; Dudutis ir Lazdinis 2008, Brukas 2011; Kavaliauskas ir Činga 2011), bet valstybinio miškų ūkio sistema kaip žinia daug metų išliko atspari bet kokioms reformoms. Galiausiai reforma įvyko ir naujoji valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija pradėjo savo darbą nuo 2018 m. sausio 1 d. Apie reformos efektą kalbėti dar per anksti, tačiau Lietuvos valstybinių miškų sektoriaus efektyvumas iki reformos įvertintinas kaip „blogas“. 

2.2. Teisingumas

Teisingumo įvertinimas aktualiausias privačiame miškų ūkyje. Restitucijos kaip tokios neužtenka pilnam Konstitucinio teisingumo atstatymui. Siekiant realaus teisingumo,  miškų savininkams turi būti suteikiama pakankama sprendimų priėmimo laisvė disponuoti savo turtu. O taip pat visiems miškų savininkams turi būti sudaromos panašios galimybės gauti pelną. Atlikome teisinių apribojimų privačiuose miškuose aprašomąją analizę. Taip pat, naudodami V. Bruko (2015) duomenis, įvertinome potencialiosios grynosios dabartinės vertės (naudojant 3% diskontavimo normą) skirtumus skirtingose miškų grupėse. Palyginome vidutinių rodiklių spygliuočių medynus, vertindami jų potencialų pelningumą su analogiškais medynais Švedijoje, kur miškų savininkai ribojami mažiau.

Natūralu, kad šimtų tūkstančių miško savininkų lūkesčiai ir veikla miškų atžvilgiu skiriasi. Patirties, tradicijų ir žinių stoka bei mažos valdos dažnai lemia didžiosios dalies privačių miško savininkų pasyvumą. Dalyje Lietuvos privačių miškų nėra vykdoma jokia ūkinė veikla. Iš kitos pusės, A. Stanislovaičio (2015) ir G. Mozgerio (2017) duomenimis, palaipsniui auga pelno siekiančių savininkų skaičius. Šis privataus miško ūkio intensyvėjimo procesas dalinai lemtas ir tarptautinių (ypač Skandinavijos) investicijų į miško žemę.

Kaip ir daugelyje posocialistinės erdvės šalių, Lietuvoje buvo sukurta griežta miško grupių sistema. Zonavimas įvyko 1990-jų viduryje, kai nuosavybės atstatymo procesas buvo tik prasidėjęs. Tokiu būdu skirtingose grupėse buvo įteisinti skirtingo masto aplinkosauginiai apribojimai,  būsimam miško savininkui nepaliekant pasirinkimo laisvės. V. Brukas ir kt. (2015) apskaičiavo miškų grupių įtaką miško ekonominei vertei (2 lentelė). Anot apklausto miškotvarkininko, rengiančio miškotvarkos projektus privačiose valdose: “Ši 6-7 ha miškų valda priskirta rekreaciniams miškams, didžioji dalis priklauso II grupei. Tai puikus pavyzdys, kaip valstybė kenkia žmogui [savininkui]. Neaišku, kodėl valda yra rekreacinė, jeigu būtų ūkinė, tai kainuotų apie 150000 litų. Bet kai miškotvarka  valdą priskyrė rekreaciniams miškams, ji verta tik apie 40000. Tam žmogui [savininkui] tikrai reikėjo pinigų tam, kad išmokėtų paskolą bankui. Kai atgavo šį mišką, jis tikriausiai nieko nežinojo apie grupes”. Pabrėžtina, kad miškų savininkai negauna kompensacijų už apribojimus, priklausomai  nuo miškų grupės. 

2 lentelė. Lietuvos miškų grupių charakteristikos ir vidutinė medynų grynoji dabartinė vertė (GDV), lyginant su analogiškais medynais Švedijoje (Brukas ir kt. 2013; Brukas ir kt. 2015; GMU 2016)

GDV skirtumus didžiąja dalimi nulemia dėl minimalūs leistini kirtimų amžiai (kurių racionalumas, beje, vertas atskiros studijos). Pavyzdžiui, vidutinio 61 metų amžiaus lietuviško pušyno atitikmuo Švedijoje (minimalus leistinas kirtimų amžius – 65 metai) yra vertas 5891 eurų; o toks pat pušynas Lietuvos IV grupės miškuose (minimalus leistinas kirtimų amžius – 101 metai) vertas tik 3147 eurų, t.y. tik sudaro 53% švediškosios GDV.

Dabartiniai miškininkavimo principai buvo prikergti privatiems miškams, tiesiog nukopijuojant įstatymines prievoles nuo valstybinio miškų ūkio. Neatsižvelgta į miškų savininkų tikslus, jų įvairovę ir į skirtingas miškininkavimo sąlygas. Valstybė požiūris į miško savininkus tebėra grindžiamas įtarumu, tai yra savininkas vertinamas kaip pavojingas subjektas. Negalima savininkui leisti priimti sprendimus savarankiškai, nes šis, dėl savo neišmanymo ar piktų kėslų, būtinai suniokos miškus. Dėl stiprių privačios nuosavybės teisių apribojimų ir kompensacijų už apribojimus nebuvimo, teisingumo požiūriu šalies miško ūkio valdymas įvertintas „blogai“.

2.3. Skaidrumas

Skaidrumą vertinome pagal informaciją apie šalies miško išteklius bei valstybinių miško įmonių veiklą. Atsižvelgėme ne tik į informacijos turinį, tačiau ir į jos prieinamumą. Informaciją apie šalies miško išteklius vertinome kritiškai analizuodami šalies miškų inventorizacijas, tuo tarpu duomenys apie valstybinių miško įmonių veiklos rodiklius įvertinti vadovaujantis A. Liubachynos (2017) metodika. Įmonių metinėse ataskaitose pateikta informacija vertinta balais (0-1-2) vadovaujantis Visuotinės atskaitingumo iniciatyvos (https://www.globalreporting.org) principais.

Lietuvoje sukurta funkcionali miško išteklių apskaitos, veiklos planavimo ir stebėsenos sistema, grindžiama sklypine miškų inventorizacija (SMI) bei Nacionaline miškų inventorizacija atrankos metodais (NMI). SMI paprastai (buvo) vykdoma visoje šalies teritorijoje dešimties metų ciklais, pasitelkus antžeminę taksaciją, aeronuotraukas ir geografines informacines sistemas. Kadangi pirminė SMI paskirtis yra miškų valstybės kadastro duomenų atnaujinimas, informacija kaupiama unifikuotose duomenų bazėse ir yra nesunkiai prieinama, prisilaikant nesudėtingų procedūrų. Tačiau pažymėtina keletas problemų. Pirmiausia, informacija apie tą patį objektą dažnai nesutampa, pateikiama skirtingų inventorizacijos sistemų. Šalia SMI yra vykdoma NMI, brandžių medynų inventorizacija ir, de-facto, papildoma inventorizacija privačiuose miškuose vidinės miškotvarkos projektams parengti. SMI kokybė diskutuotina, nes ji pirmiausia grindžiama vizualiais vertinimais. Bandymai įdiegti pigius ir objektyvius lazeriniu skenavimu iš orlaivių grindžiamus matavimus per pastarąjį dešimtmetį buvo sėkmingai blokuojami tokią galią turinčių institucijų. Kitą vertus, SMI, kaip ir miškų valstybės kadastro duomenų kokybė prastėja laikui bėgant dėl natūralių bei žmogaus sukeltų pokyčių miške, nes nenutrūkstamos miško sklypų lygmens duomenų atnaujinimo procedūros dar tik pradėtos kurti.

NMI duomenys naudojami miškų apskaitose, įskaitant ir tarptautinių ataskaitų rengimą, miškų naudojimo lygiui kontroliuoti bei miškų politikai formuoti. Nors apibendrintos šalies miško išteklių statistikos yra viešos, jos perkrautos sunkiai nespecialistams suprantama informacija, dalies visuomenės jos yra suvokiamos kaip neteisingos ar net suklastotos. NMI pirminiai duomenys yra prieinami tik nedidelei ekspertų grupei.

Jei miško išteklių informacija apibūdina visus šalies miškus, miško ūkinės veiklos rodikliai paprastai pateikiami tik valstybiniams miškams. Miškų urėdijos savo veiklos ir finansines ataskaitas pradėjo publikuoti internete nuo 2012 metų. Generalinė miškų urėdija finansines ataskaitas publikuoja nuo 2011 metų, tačiau jose buvo pateikta informacija tik apie išlaidas, susijusius su vidaus valdymu. Pagrindiniai ekonominiai urėdijų išlaidų ir pajamų rodikliai nesunkiai randami specialiuose Lietuvos miškų ūkio statistikos leidiniuose. Tačiau svarbiausia informacija apie valstybinių miškų urėdijų ekonominį efektyvumą buvo traktuojama kaip konfidenciali ir jos prieinamumas, tarkime, moksliniams tyrimams, buvo ribojamas. Įvertinę Generalinės miškų urėdijos veiklos ataskaitas pagal A.Liubachynos metodiką gavome 12,7 balo. Tuo tarpu devynių Liubachynos (2017) įvertintų Europos šalių vidurkis sudaro 19,4 balo, taigi daugelyje šalių įmonių veiklos ataskaitos yra išsamesnės, kokybiškesnės ir lengviau prieinamos.

Apibendrintai skaidrumą įvertinome „patenkinamai“. Šį rezultatą apsprendžia viena vertus, išsami informacija apie miško išteklius bei, kita vertus tačiau ribotas informacijos prieinamumas bei valstybinių miškų veiklos duomenų stoka.

2.4. Dalyvavimas

Komandinis valdymas dažnai kritikuojamas dėl visuomenės dalyvavimo stokos ir per didelio valstybinių institucijų dominavimo. Kita vertus, visuomenės demokratizacija ir globalizacijos procesai turėjo sukurti palankesnes sąlygas visuomenės dalyvavimui. Vertindami dalyvavimą, kritiškai analizavome su miškais susijusių organizacijų interesus, veiklą ir galimybes. Ypatingą dėmesį skyrėme nevalstybinių subjektų galimybėms daryti įtaką  su miškais susijusiems procesams.

Posocialistinėse šalyse platus visuomenės dalyvavimas priimant su miškais susijusius sprendimus yra neįprastas, iš dalies dėl planinės ekonomikos suformuoto mentaliteto. Iš kitos pusės, platesnis dalyvavimas bent jau deklaratyviai yra skatinamas. Šiaip ar taip Lietuvos miško politikos arenoje vis dar dominuoja valstybinės miškininkystės ir aplinkosauginės organizacijos. Pagal V. Bruko (2011; 2015) duomenis, privačių miškų savininkų dalyvavimas nacionalinėse miškų savininkų organizacijose yra silpnas. Nevalstybinės organizacijos turi menką įtaką svarbiausiems miškanaudos sprendimams, tokiems kaip metinės kirtimų normos tvirtinimas. Įstatymai sudaro prielaidas dalyvavimui regioniniame ir vietos lygmenyje, pavyzdžiui svarstant regionines miškų tvarkymo schemas. Tačiau tikro visuomenės dalyvavimo praktiškai nėra. Kalbant konkrečiau, dalyvavimas labiau sietinas su įvairių klausimų viešinimu, bet ne visuomenės įtraukimu į pačių sprendimų priėmimą ar jų įgyvendinimo stebėseną.

Menką dalyvavimą patvirtina ir mūsų mokslinių projektų patirtis. Nagrinėdami miškininkavimą lemiančius veiksnius ir formuluodami ateities miškininkavimo scenarijus pasirinktuose Lietuvos regionuose, aktyviai siekėme kuo platesnio įvairių interesų organizacijų dalyvavimo. Nepaisant įdėtų pastangų, praktiškai nepavyko rasti vietos nevyriausybinių organizacijų atstovų arba atskirų asmenų, norinčių atstovauti aplinkosauginius ar rekreacinius interesus. Tuo tarpu susilaukėme aktyvaus indėlio iš miškų urėdijų, regioninių parkų ir miškų tarnybos atstovų.

Pavarčius šalies žiniasklaidą, o ypač publikacijų miško klausimais komentarus, susidaro įspūdis, kad turime daugiau miškų nei krepšinio ekspertų. Susidaro paradoksali situacija: visuomenei lyg ir rūpi miškų ateitis; bet norinčių realiai dalyvauti yra nedaug, o ir bendras išprusimas miškanaudos ir gamtosaugos klausimais yra žemas. Vertėtų giliau patyrinėti, kokios suinteresuotosios grupės kelia „miškų alinimo“ ažiotažą, bet šį įdomų klausimą tenka palikti ateičiai.

Daugelyje šalių didesnio visuomenės dalyvavimo siekiama kuriant nacionalinės miškų programas. Aplinkos ministerijos sukurta Nacionalinė miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012-2020 m. programa vargu ar gali būti vadinama tikra nacionaline miškų programa būtent dėl skaidrių dalyvavimo procesų stokos. Kita vertus, programos kūrėjai sąžiningai pasistengė išgirsti įvairias suinteresuotas puses. Dėl to programos kūrimas užtruko beveik 2 metus ir pareikalavo kompromisų formuluojant programos tikslus (Kupstaitis 2012). Toks iki šiol nematytas požiūris suteikia vilčių pamatyti platesnį visuomenės dalyvavimą ateityje. Tačiau ligšiolinis dalyvavimas gali būti įvertintas tik “blogai”.

2.5. Adaptyvumas

Lietuviškojo miškininkavimo ideologija yra grindžiama normalaus miško koncepcija, užgimusia dar 19-ame amžiuje, siekiant užtikrinti tolygų ir maksimalų medienos naudojimą. Užprogramuota šios ideologijos nuostata griežtai reguliuoti miškininkystę tik sustiprėjo planinės ekonomikos laikotarpiu. Todėl miškininkavimas yra įspraustas į griežto teisinio reglamentavimo, detalaus planavimo ir griežtos kontrolės rėmus. Didelė dalis sovietinio laikotarpio miškininkavimo nuostatų ne tik perimtos, bet ir žymiai sugriežtintos teisės aktuose, kurių kiekis Nepriklausomybės laikotarpiu sparčiai augo. Tarkime, dar Stalino laikais sugalvoti ir Lietuvos Respublikos miškų įstatyme užtvirtinti segregatyvaus miškininkavimo principai, visus miškus suzonuojant pagal tam tikrą miškininkavimo režimą (čia kalbama apie miškų grupes). Taip, reikėjo pradėti restitucijos procesus, reikėjo uždėti apynasrį privačiam miško savininkui, tokios buvo tradicijos, o saugomų teritorijų sistemą dar tik kūrėsi. Tačiau kokiu mastu miškų grupės atitinka šiandieninius kompleksiško ir tvaraus miškininkavimo principus? Ar tikrai IIC (natūralių (?) buveinių miškai) miškų grupės įvedimas gyvybiškai svarbus nykstančių rūšių ir buveinių apsaugai, kai pats ES šalių bendras saugomų teritorijų ekologinis tinklas Natura 2000 pirmiausia yra socialinis eksperimentas, t.y. skirtas žmogui.

Rengiant šį tekstą (2019 metų vasario pabaiga) Teisės aktų registras (www.e-tar.lt) nurodė 1906 galiojančius teisės aktus, kurių pavadinime yra žodis „miškas“, iš kurių 40 buvo įstatymai. Visgi manytume, kad adaptyvumo požiūriu yra svarbus ne tiek teisės aktų skaičius, bet jų turinys ir atsiradimo aplinkybės. Tarkime, Brukas ir kt. dar 2013-aisiais metais palygino miškininkavimo ūkiniuose miškuose, t.y. skirtuose medienai gaminti, teisinį reglamentavimą Lietuvoje ir Švedijoje. Buvo pastebėta, kad didžioji dauguma nuostatų Švedijoje esminiai liberalesnės nei Lietuvoje. Formalūs, teisės aktuose įtvirtinti miškininkavimo apribojimai Lietuvoje beveik atitinka švediškus FSC miškų sertifikavimo standartus, nors, kaip žinome, sertifikavimas grindžiamas savanoriškumo principu.

Adaptyviu galima įvardinti tokį miškininkavimą kai miškininkas ar miško savininkas turi galimybę eksperimentuoti, kūrybiškai prisitaikydamas prie kintančių sąlygų ir poreikių. Tačiau įvairūs miškininkavimo suvaržymai užkerta kelią adaptyvumui. Pavyzdžiu gali būti  minimalūs pagrindinių miško kirtimų amžiai grindžiami technine branda, orientuota į maksimalią stambios padarinės medienos išeigą. Net jei ir sunkiai galime įsivaizduoti miškininkavimą be kirtimų amžių reglamentavimo (kaip, pavyzdžiui, Suomijoje), sunku pagrįsti, kokie medienos sortimentai turėtų būti išskirti nustatant kirtimo amžius. Pramonės poreikiai sparčiai kinta, vis didesnį panaudojimą įgauna mažesnio stambumo sortimentai, todėl tam tikro „ribinio sortimento” fiksavimas netenka prasmės. Neatsižvelgiama į medyno išauginimo metu patiriamas pajamas ir išlaidas bei laiko vertę, bet blogiausia, kad neatsižvelgiama į augavietės produktyvumą. Gali būti, kad pamiršome kada, kaip ir kodėl tokia nuostata užgimė.

ALTERFOR projektas pademonstravo, kad ekonomine branda, diferencijuota pagal augavietes, grindžiami kirtimo amžiai ne tik įgalintų esminiai didesnius pagaminamos medienos kiekius, bet ir, kai kuriais atvejais, įgalintų padidinti auglies kaupimą ir sudaryti palankesnes sąlygas bioįvairovei. Beje, toks alternatyvus miškininkavimo modelis galimai kompensuotų deklaruojamus praradimus dėl EB svarbos miško buveinių plėtros. Eilinis apribojimas yra dažnai pateisinamas „visuomenės lūkesčiais“ ar net išsitraukiant viešojo intereso kozirį. Sprendimo reikia nedelsiant – būtina pradėti procesus, reikia stabdyti ar neleisti blogėjančios situacijos ir pan. Todėl pasukama lengviausiu keliu – vadovaujamasi ribotos ekspertų grupės nuomone („kad tik nebūtų per mažai“, „taip reikia“ ir pan.), nesidomima ar priimami sprendimai bus efektyvūs, kiek jie kainuos visuomenei ir nebesvarstomos alternatyvos. Tarkime, šio teksto apačioje pateiktas literatūros, kuria naudojomės formuluodami įžvalgas, sąrašas. Vertindami, darydami išvadas bei teikdami pasiūlymus, tam tikra prasme pasitikime ir naudojamės kitų specialistų, kurie, tikėtina, geriau išmano atskirus miškininkavimo ar valdymo aspektus, duomenimis, patirtimi ir nuostatomis. Dabar politinėje erdvėje sklando tokie siūlymai kaip „IV grupės medynuose plyno kirtimo didžiausias leistinas plotas turi būti sumažinamas nuo 8 iki 6 ha“, nepateikiant jokio racionalaus pagrindimo.  

Apibendrinant, Lietuvos miško ūkio gebėjimą prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančių sąlygų, susijusių su, tarkime, pasaulinių rinkų situacija, klimato kaita ir ypač su aktyviomis žmonijos pastangomis tą kaitą sušvelninti, vertiname  „blogai“. Šis vertinimas galioja tiek makro lygiu, apimančiu šalies ar regionų masto socialinius, ekonominius ir aplinkosauginius aspektus, tiek ir mikro lygiu, t.y. atskiram valstybinių miškų valdytojui ar privačiam miško savininkui. Griežtai kontroliuojama miškininkavimo sistema ne tik riboja savininko teisėtas viltis disponuoti savo nuosavybe, tačiau iš esmės riboja asmeninę iniciatyvą, kūrybiškumą bei motyvaciją. Todėl nenuostabu, kai Lietuvos valstybinių miškų sistemoje dirbantis specialistas, paklaustas apie miškų atkūrimo ir įveisimo nuostatus, atsakė (kalba taisyta): „šie įstatymai yra šlamštas, kadangi jie keičiasi per dažnai ir su klaidomis. Kaip jūs galite patiekti gamtą ant popieriaus? ... Miškų įmonės darbuotojai negauna nei mokymų, nei naujų žinių, jie tik gauna atnaujintus teisės aktus ir normas“.

Taigi, kaip toli pasistūmėjome nuo komandinio valdymo?

Apibendrindami mūsų įvertintus kriterijus, teigiame, kad nepaisant pokyčių ekonomikoje ir visuomenėje, nuo komandinio valdymo Lietuvos miškų ūkis pasistūmėjo menkai. Vidutinį įvertinimą suteikėme tik Skaidrumo kriterijui, pirmiausia dėl išsamios informacijos apie miško išteklius. Jeigu ir finansinės ataskaitos būtų teikiamos taip pat išsamiai, pagal šį kriterijų Lietuvos miškų valdymas galėtų būti vertinamas „gerai“. Šitas dalykas gan lengvai pataisomas, tik reikia noro iš naujosios valstybinių miškų įmonės vadovybės.

Deja, visais kitais atvejais miškų valdymą tenka vertinti neigiamai.

Kalbant apie Efektyvumą, Lietuvos miškų urėdijos gebėjo išlikti savarankiškos, gauti pelną ir įnešti teigiamą indėlį į šalies ekonomiką. Tai pavyko ne visoms posocialistinėms valstybėms – pavyzdžiui, Rusijoje finansinė situacija miško įmonėse yra kur kas liūdnesnė. Na bet mums turbūt labiau tiktų lygiuotis į Baltijos seses, o ne į Rusiją. Palyginus su Latvija, Lietuvos valstybinių miškų ekonominis efektyvumas yra kuklus. Didelis darbuotojų kiekis ir mažas darbo efektyvumas yra tipiškas išpūsto biurokratinio aparato bruožas, visada lydintis komandiniu valdymu pagrįstas sistemas. Latvijos atveju valstybinių miškų sektoriaus pelnas pradėjo sparčiai augti po radikalios reformos, įsteigus vieną visus valstybinius miškus valdančią įmonę. Tačiau nėra garantijos, kad reforma automatiškai padidins efektyvumą. Pavyzdžiai, Slovakijoje po 2000-ųjų metų reformos valstybinių miškų įmonė ekonominis efektyvumas išliko žemas, o nežymus pelno augimas pasiektas tik nuo 2011 m. Lietuviškosios reformos rezultatai priklausys nuo jos vykdytojų sumanumo, išminties ir atkaklumo. Siekiant gerų įmonės rezultatų reiktų vengti perdėto politikų kišimosi, siekti maksimalaus skaidrumo, skatinti įmonės darbuotojų iniciatyvą. Nors laikas išsamiems vertinimams dar nepribrendo, yra požymių, kad naujoji įmonė sunkiai vaduojasi iš komandinio valdymo įpročių.

Kalbant apie Dalyvavimą, mes įžvelgėme žemą plačiosios visuomenės dalyvavimą, taip pat menką įvairių interesų atstovavimą priimant svarbius sprendimus. P. Herbst (2002) pastebėjo šį valdymo bruožą daugelyje posocialistinių šalių. Tačiau be detalesnių tyrimų kol kas sunku pasakyti, ar tai yra tik miškų sistemos ir jos visažinių ekspertų problema; ar čia prisideda ir visuomenės įprotis pasyviai žiūrėti į vykstančius procesus, eterį paliekant įvairaus plauko radikalams ir troliams.

Didžiausios lietuviško miško ūkio valdymo problemos sietinos su Teisingumu ir Adaptyvumu. Didžiulis, į valstybinius miškus (kitokių nebuvo) orientuotų reglamentų, kiekis buvo tiesiog paveldėtas iš Sovietų laikų. Reguliavimas Nepriklausomybės laikais buvo dar labiau sugriežtintas ir aklai taikomas tiek valstybiniame, tiek ir privačiame miškų sektoriuje. Tačiau toks reguliavimas stipriai apriboja privačios nuosavybės teises ir neatitinka nei miškų savininkų poreikių, nei demokratinės visuomenės idealų. Taip nutiko greičiausiai  dėl to, kad valstybė nepasitiki savo piliečiais, įskaitant privačius miško savininkus. Nors Valstybinių miškų tarnyba oficialiai deklaruoja norą patarti ir pagelbėti miško savininkui, realybėje ši institucija iš esmės išliko policine kontrolės institucija. Tiesiog siekiama kontroliuoti perteklinių įstatymų vykdymą, vengiama kelti  miškų savininkų kvalifikaciją, teikti jiems šiuolaikišką informaciją ir pagalbą. Be to, toks lazda paremtas valdymas nepalieka erdvės ir miškininkystės specialistų iniciatyvai valstybiniuose miškuose, ribodamas  galimybes adaptyviai taikytis prie nuolatos besikeičiančios situacijos. Mūsų manymu, būtina esminė miško politikos instrumentų peržiūra, mažinant įstatyminį reguliavimą ir labiau remiantis ekonominiais ir ypač informaciniais instrumentais.

Galima daryti išvadą, kad dar laukia labai ilgas ir nelengvas kelias link adaptyvaus miškų valdymo, besiremiančio didesne sprendimų priėmimo laisve. Betgi galime teigti, kad būtent šis reformų laikotarpis suteikia gerą progą peržiūrėti valdymo principus ir koreguoti politikos instrumentus, siekiant didesnės naudos miškininkams, miškų savininkams ir visai visuomenei. Bene pirmas žingsnis – pripažinti, kad esame įstrigę komandinio valdymo tradicijose, kad neišnaudojame aiškaus potencialo didinti veiklos efektyvumą, adaptyvumą ir teisingumą. Na o kol truks tokios savivokos, kils vis daugiau problemų su visuomene ir politikais, „nesuprantančiais“ miškininkų.

Literatūros sąrašas

1. Brukas, V. 2015. New World, Old Ideas—A Narrative of the Lithuanian Forestry Transition. Journal of Environmental Policy & Planning 17(4): 495-515.
2. Brukas, V., Felton, A., Lindbladh, M. and Sallnäs, O. 2013. Linking forest management, policy and biodiversity indicators – A comparison of Lithuania and Southern Sweden. Forest Ecology and Management 291: 181–189.
3. Brukas, V., Kuliešis, A., Sallnäs, O. and Linkevičius, E. 2011. Resource availability, planning rigidity and Realpolitik in Lithuanian forest utilization. Natural Resources Forum, 35: 77-88.
4. Brukas, V., Mizaras, S. and Mizaraitė, D. 2015. Economic Forest Sustainability: Comparison between Lithuania and Sweden. Forests 6: 47-64.
5. Deltuvas, R. 1997. Forest Management Efficiency of State Forest Enterprises in Lithuania. Science and Art of Lithuania.Vol. V. No. 13-14 P. 329-332.
6.  Deltuvas, R., Činga, G., Laurinavičius, E. ir Mažeika, J. 2006. Valstybinių miškų kompleksinio ūkio plėtros iki 2010 m. strateginio plano projekto, numatančio priemones valstybinio miškų ūkio valdymo, organizavimo bei ekonominio reguliavimo sistemai tobulinti, parengimas. Lietuvos Žemės Ūkio Universitetas. Tyrimas pagal Lietuvos Aplinkos Ministerijos užsakymą. 103 p.
7. Domarkas, V. and Varapnickas, A. 2006. Miškininkystės vystymo Europos Sąjungoje tendencijos ir Lietuvos miškų ūkio valdymo aktualijos. Viešoji politika ir administravimas 16: 41-56.
8. Dudutis, D., Lazdinis, I. 2008. Evolution of Lithuanian State Forestry Sector - Has Time Come for a Next Stage? Environmental Research, Engineering & Management 46 (4): 23-28.
9. Herbst, P. 2002. Forest and environmental law developments in European countries with economies in transition. In: Schmithtisen, F., Iselin, G. and Herbst, P. (eds). Forest Law and Environmental Legislation: Contributions of the IUFRO Research Group 6.13. Proceedings VII. Zurich: Swiss Federal Institute of Technology. Pp. 107-111. 
10. 10.Kavaliauskas, M. and Činga, G. 2011. The Review of Performance Evaluation of State Forest Enterprises in Lithuania. In: Deltuvas, R., Herbst, P. and Činga, G. (eds.) Legal Aspects of European Forest Sustainable Development. Proceedings of the 13th International Symposium in Kaunas, Lithuania. pp. 81-88. 
11. Krott, M., and Stevanov, M. 2008. Comprehensive comparison of state forest institutions by a causative benchmark model. Allgemeine Forst und Jagdzeitung, 179(4), 57.
12. 12.Kupstaitis, N. 2012. Patvirtinta Nacionalinė miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012-2020 m. programa. Mūsų girios 6 (770): 4-5.
13. 13.Liubachyna, A.; Secco, L.; Pettenella, D. 2017.Reporting practices of state forest enterprises in Europe. For. Policy Econ. 78: 162–172.
14. 14.Mozgeris, G., Brukas, V., Stanislovaitis, A., Kavaliauskas, M. and Palicinas, M. 2017. Owner mapping for forest scenario modelling — A Lithuanian case study. Forest Policy and Economics 85: 235–244.
15. Stanislovaitis, A., Brukas, V., Kavaliauskas, M. and Mozgeris, G. 2015. Forest owner is more than her goal: a qualitative typology of Lithuanian owners. Scandinavian Journal of Forest Research 30: 1-14.

Parengė: Ekaterina Makrickienė*, Vilis Brukas** ir Gintautas Mozgeris*

* Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija

** Švedijos žemės ūkio mokslų universitetas, Pietų Švedijos miškų tyrimo centras