Naujienos

Ekologas V.Uselis: Apie „naujas madas“ ir „griežtus suvaržymus“ miškuose

Truputį keistoka viešoje erdvėje skaityti valstybinių miškų atstovų neramias publikacijas, kurių pagrindas – tos pačios institucijos vykdoma politika. Bet miškai yra ypatinga tema ir nuomonių susikirtimai matyt niekada visiškai neatslūgs. Kad šįkart nebūtų žaidimo į vienus vartus, norėtųsi pasidalinti kai kuriomis mintimis ir atsakyti į kai kuriuos priekaištus,- reaguodamas į Valstybinės miškų tarnybos (VMT) vadovo dr. Alberto Kasperavičiaus  ir VMT specialisto prof.dr. Andriaus Kuliešio pasisakymus rašo mums ekologas Vytautas Uselis, šiuo metu dirbantis Valstybės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) įgyvendinamo projekto LIFE projekto "Natura 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje" metodinio-analitinio centro gamtosaugos ekspertu (botaniku). Kviečiame susipažinti su šio ekologo nuomone ir diskutuoti.

 Nuotraukoje- straipsnio autorius Vytautas Uselis

Taip, miškas auga lėtai, jį puoselėjant reikia gerai apgalvotų sprendimų, nes padarytų klaidų greitai neištaisysi. Gal todėl miškininkai yra pakankamai konservatyvūs, ir tai nebūtinai yra blogai. Visuomenei vystantis, didėja jos poreikiai, tiek ekonominiai, tiek socialiniai-kultūriniai. Keičiasi ir patys miškai, tiek dėl istorinių aplinkybių, tiek dėl besikeičiančių ūkininkavimo metodų. Ir konservatyvumas čia ne visada padeda įžvelgti naujas aktualijas, į jas laiku ir tinkamai reaguoti.

„Visuomenė, norėdama aktyviai dalyvauti miškininkystėje, kažką tai patarti, turi turėti bent elementarų supratimą apie miško auginimą“ – rašo profesorius A. Kuliešis. Tiesa čia pat savikritiškai priduria, kad miškininkai per mažai deda pastangų nušviesdami savo veiklas. Bet gal ir miškininkai galėtų turėti daugiau supratimo apie tikruosius visuomenės poreikius, o ne vadovautis sena tradicija, kuomet valdžia savaime „žinojo“, ko reikia visuomenei. Deja, kol kas nesimato nei visuomenės nuomonių tyrimo studijų, nei miško lankytojų srautų analizės, nei rekreacinės aplinkos kokybės ir įtakos bendram gerbūviui vertinimų?

Biologinės įvairovės apsaugos idėjos miškuose visada sunkiai skynėsi kelią. Gal tik pirmųjų draustinių steigimas ir stambiųjų miško paukščių lizdaviečių apsauga buvo sutikta be didesnio pasipriešinimo. Visai kitaip buvo su valstybinių rezervatų steigimu, kai gamtai buvo paliekama tik pelkės, o įsteigimas vilkinamas stengiantis kuo daugiau iškirsti. Daug naujų saugomų teritorijų atsirado vos tik atgavus nepriklausomybę. Nugalėjo dvasinis pakilimas. Jei tada parkai ir jų rezervatinės zonos nebūtų buvę įsteigti, dabar vargiai bepavyktų vieną kitą suderinti. Tą patvirtina paskutinis pavyzdys su neįkainojamos vertės Punios šilo rezervato steigimo trukdymais.

Lietuvos gamtininkai dar mažai aktyvūs kad pajėgtų kažką rimčiau atsikovoti iš medienos augintojų. Visa laimė, kad į pagalbą ateina tarptautinė „madų kūrėjų“ bendruomenė. Štai dėka sertifikavimo reikalavimų prieš gerus 15 metų miškuose atsirado kertinės buveinės. Nelabai tuo džiaugėsi miškų galvos. Netrukus iš tos pačios Europos atėjo Paukščių ir Buveinių direktyvų reikalavimai.

Bemaž 15 metų Aplinkos ministerijoje gana formaliai buvo žiūrima į Buveinių direktyvos reikalavimus. Neskirta pakankamai dėmesio galimoms problemoms, nevyko ir rimtesnė diskusija tarp saugomų teritorijų politiką vykdančių ir už miškų valdymą atsakingų padalinių. Neskirta išteklių ir buveinių monitoringo vykdymui, nors pagal Valstybinio aplinkos monitoringo programas jis turėjo prasidėti jau 2008 metais. Matyt tuo laikotarpiu ministerijos vadovybė turėjo kitų prioritetų. Taip buvo sulaukta Europos Komisijos įspėjimų apie pažeidimus.

Valstybinės miškų tarnybos specialistas kelia pagrįstus klausimus – „kokiais kriterijais bus matuojama biologinė įvairovė? Kas gali atsakyti, kaip pakito biologinė įvairovė per pastaruosius 20-30 metų rezervatiniuose ir ūkininkaujamuose miškuose?“ Tai geras ženklas, rodantis, kad miškininkai ima domėtis biologinės įvairovės apsaugos detalėmis, o ne vien žongliruoja abstrakčiomis sąvokomis. Bet reikia žengti dar vieną žingsnelį ir būtų aiškūs atsakymai į tuos klausimus, už kuriuos atsakinga ta pati ministerija. Tada nereikėtų viešai rodyti kad įstaigoje yra komunikavimo problemų.

Kaskalnio geomorfologinis draustinis. Miško atkūrimas ir autoriaus nuomone netinkamas kopų reljefo "saugojimas" V.Uselio nuotrauka

Miškininkystės vadovai nenorėdami į savo „kiemą“ įsileisti biologų, siekia išlaikyti ir miškų gamtosaugos valdymo monopoliją. Gana dažnai yra kartojamas teiginys - „jeigu miške turime įvairaus amžiaus medynų, tame skaičiuje ir kirtaviečių, ir jaunuolynų, tai turime ir didesnę buveinių įvairovę“. Toks supaprastintas modelis neaišku kam adresuojamas. Prieš plynus kirtimus pasisako aktyvistai, ginantys labiau rekreacinius interesus, o ne buveinių apsaugos šalininkai. Pastarieji tik pasakytų, kad kirtavietė kirtavietei nelygu ir vienareikšmiško vertinimo negali būti.

Kyla prieštaravimai ir dėl siūlymų uždrausti pagrindinius kirtimus  II gr. miškuose. Miškininkai dabartinį ūkininkavimo režimą grupėse nustatė iš esmės patys, pasiderindami su geografais, medžiotojais, na gal dar su ornitologais. Bet tik ne su botanikais ir buveinių specialistais. Todėl nereikia stebėtis rezultatu, kad tik 26% miškų šioje grupėje atitinka EB svarbos buveinių identifikavimo kriterijus. Kirsti, nekirsti, kaip kirsti II gr. miškuose? Universalių atsakymų nėra. Miško buveinės labai skirtingos, kad joms būtų galima pritaikyti vieną šabloną.

Išsakomas ir priekaištas dėl nepamatuoto siekio plynų kirtimų plotą mažinti nuo 8 ha iki 3 ha. Neteko matyti, kad tokius siūlymus aktyviai teiktų visuomenininkai ar gamtosaugos specialistai. Toks sumažinimas vargiai ką nors išspręstų, o kai kur problemas net paaštrintų. Šie siūlymai kyla iš pačių miškininkų tarpo, vėlgi rodantys komunikavimo stoką.

Nacionalinėje aplinkos apsaugos strategijoje rašoma – „biologinės įvairovės ir ekosistemų paslaugų apsaugos tikslas – sustabdyti BĮ nykimą ir ekosistemų ir jų paslaugų kokybės blogėjimą, kur įmanoma, jas atkurti“. Visi miškai, išskyrus plantacinius (IVB gr.) atlieka ir bioįvairovės saugojimo funkciją. Tokia yra tvaraus miškų ūkio prievolė. Gali atrodyti, kad ūkiniuose III-IVA grupių miškuose su ta bioįvairove viskas gerai, nes yra nemažai apribojimų. Bet daugelis požymių rodo kitaip. Netgi pagal ūkinius rodiklius – didėjantį medienos prieaugį ir mažėjantį savaiminės kilmės medynų plotą – galima tvirtinti, kad bioįvairovė mažėja ir miškininkystė nėra tvari.

Europos Komisijai pateiktoje nacionalinėje atskaitoje už 2006-2012 m. iš 14 Lietuvoje aptinkamų EB svarbos miško buveinių tipų tik 4 vertinami kaip palankios apsaugos būklės, 7 – kaip nepakankamos ir 3 – kaip blogos apsaugos būklės. Vadinasi, su buveinėm miškuose toli gražu ne viskas gerai ir laikantis strateginių dokumentų, reikalinga imtis veiksmingų sprendimų. Miškininkai turbūt nesutiktų su tokiais vertinimais. Vėlgi nekomunikavimo ir nepasitikėjimo vienų kitais pavyzdys. Gal gamtininkų interesai ir perspėjimai yra per dažnai ignoruojami, jeigu jų veikla sukelia tiek nepatogumų.

Ar tikrai EB svarbos buveinių saugojimas turės labai skaudžias ekonomines pasekmes?  Miško ekonomistai skaičiuoja milijoninius nuostolius dėl didėsiančių apribojimų. Deja tie skaičiavimai yra vienpusiški. Jei žiūrėti vien į ekonominę vertę, reikėtų panaikinti visus gamtosauginius apribojimus. Tačiau lygiagrečiai įvertinti ir kitas miškų teikiamas funkcijas sudėtinga ir niekas tuo neužsiima. Tada žiūrima, kaip pigiau išsisukti įvykdant gamtosauginius įsipareigojimus. Ir čia suveikia taisyklė – skūpus moka dukart. Jei neskiriama dėmesio ir finansavimo laiku tinkamai inventorizuojant ir apsaugant vertybes, jos per laiką yra gerokai nuskurdinamos, apnaikinamos. Tada tenka darbą daryti iš naujo, o prarastas vertybes atstatinėti. Tokioj padėty dabar ir esam.

BAST Ažukriaunio miškas. Plačialapių miško buveinių sumažėjo dar trimis ha. V.Uselio nuotr.

Viešumoje nuskambėjo teiginys, kad realizavus aplinkosauginius sumanymus net 45-iuose procentuose šalies miškų ūkinė veikla bus griežtai suvaržyta arba uždrausta visai. Iš kur tokie skaičiai? Po pasakymu „uždrausta“ be esamų rezervatų turbūt turimas omeny siekis uždrausti pagrindinius kirtimus II gr. miškuose, o „griežtai suvaržyta“ – siūlymai uždrausti plynus kirtimus valstybinių parkų ir draustinių III-IV gr. miškuose. Ir vieni ir kiti sudaro maždaug po 11% nuo visų miškų. Dar yra EB svarbos buveinės, kurių reikės apsaugoti  apie pusę viso inventorizuoto ploto. Ne visų tipų buveinių pakaks aukščiau minėtose teritorijose ir prie „uždrausto/suvaržyto“ ploto dar prisidės keletas procentų. Bendras plotas gautųsi apie 25%. Didžiules teritorijas užimančiuose Biosferos poligonuose su vyraujančia III-IV miškų grupe griežtesnių apribojimų įvesti nesiruošiama. Gąsdinimas smarkiais ribojimais beveik pusėje miškų yra tiesiog dezinformacija.

Žinoma, jei ateityje ūkiniuose III-IVA gr. miškuose biologinės įvairovės būklė aiškiai blogės, reikės imtis papildomų priemonių ūkininkavimo darnumui užtikrinti. Daugeliu atvejų siekti kuo didesnių produktyvumo rodiklių galima tik plėtojant plantacinę miškininkystę, o ne pusiau natūraliuose miškuose.

Vytautas Uselis, VSTT MAC gamtosaugos ekspertas
2019-02-18