Naujienos

Š.Laužadis. Lietuvos turtas ir puošmena

Senaisiais priešistoriniais laikais, kuomet miškai buvo bendruomenės nuosavybė, iš miško teikiamų gėrybių vienodai svarbios buvo ir mediena, ir šalutiniai produktai – uogos, grybai, medus, vaistažolės, ir medžioklė. Be to, miško aplinka formavo ir unikalią baltų pasaulėžiūrą, o miškų apsaugą tais laikais patikimai užtikrindavo įvairūs papročiai. Kaip ištirta mokslininkų, dar XII a. pr. m. e. visoje Lietuvos teritorijoje vyravo miškai. Sodybvietės tais laikais sudarė tik nedidelius pavienius intarpus, daugiausia paupiuose ir paežerėse. Ilgainiui miškų nuosavybės formos keitėsi ir palaipsniui beveik visi miškai perėjo Didžiojo kunigaikščio (vėliau valstybės) arba stambiųjų feodalų nuosavybėn, o jų apsauga buvo numatyta jau pirmuosiuose Lietuvos teisės aktuose. Tiesa, XII a. įsisavinti laukai ir pievos jau sudarė didesnius plotus, bet dar jie buvo iš visų pusių apsupti girių.

Apie miškų nykimą ir dirbamos žemės plėtrą Lietuvoje nuo seniausių laikų tikslių duomenų nėra, tačiau žinoma, kad viduramžiais, suintensyvėjus ekonominiams ir prekybiniams ryšiams su Vakarų Europa bei padidėjus lietuviškos medienos paklausai, miškai buvo pradėti beatodairiškai kirsti. Buvo vežama į užsienį ne tik mediena, medus ir medžioklės produktai, bet ir ąžuolo pelenai... Taip jau XVIII a. viduryje daugelis laukų plotų susiliejo į vingiuotus ruožus, skaldančius miškų plotus į dideles atskiras girias. Vėliau miškų masyvai dar mažėjo, kol suskilo į dar mažesnes girias, kurios jau iš visų pusių buvo apsuptos dirbamos žemės...

Atsikūrusioje Lietuvoje medienos jau pradėjo trūkti. Trūko ne tik statybinės medienos, bet vargingesni, net ir miškingesnių vietovių, gyventojai sunkiai beapsirūpindavo ir malkomis, o šalies miškingumas po Pirmojo pasaulinio karo jau nesiekė nė 17 procentų. Kaip pasikeitė miškai Lietuvoje per praėjusį šimtą metų? Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė suprato ypatingą miško reikšmę kraštui ir būtinybę užtikrinti miškų apsaugą bei racionalų jų naudojimą. Laikinoji Lietuvos vyriausybė pradėjo dirbti tik 1918 m. lapkritį, o jau 1918 m. gruodžio 5 d. buvo priimtas įsakymas (kuris atitiko įstatymą) Miškų naikinimui sustabdyti. Juo buvo skelbiama, kad Lietuvos vyriausybė per Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos Miškų departamentą imasi globoti ir valdyti visus Lietuvos miškus. Antrasis, po ministerijos, valstybiniame miškų valdymo lygmuo buvo miškų urėdijos su savo struktūriniais padaliniais – girininkijomis ir eiguvomis.

Miškų departamente, kurio pirmuoju direktoriumi buvo paskirtas prof. Povilas Matulionis, pradžioje buvo tik direktorius ir sekretorius, tačiau jau iki 1924 m. buvo įsteigti 6 skyriai: Miškų ūkio ir administracijos, Miškų eksploatacijos, Miškų tvarkymo, Durpynų ir vandenų, Buhalterija ir Kanceliarija. Prie Miškų departamento veikė šie pagalbiniai organai: Miškų taryba, Miškų tausojimo komisija, Tyrimų komisija ir Miškų statuto komisija. Be to, departamento žinioje buvo miško specialistus rengusios institucijos Panevėžyje ir Alytuje bei su miškais susijusios pramonės įmonės: Terpentino ir kanifolijos fabrikas, Viešvilės medžio pramonės bendrovė, kietųjų lapuočių perdirbimo įmonė „Lietmedis“. 1929 m., buvo įkurta ir savarankiška visuomeninė organizacija Lietuvos miškininkų sąjunga, kuri pradėjo leisti žurnalą „Mūsų girios“.

Naujai įkurtas departamentas iš karto ėmė rūpintis miškų apsaugą, o po dvejų metų pradėjo dvarininkų miškų nacionalizavimą. Lietuvos miškų naudai buvo ir tarpukario metais vykdyta žemės reformą, kurios metu valstybės naudai buvo nusavinta nemažai miškų, ištiesintos valstybinių ir privačių miškų ribos ir kt. Be to, Miškui želdyti įstatyme buvo leista Miškų departamentui pirkti privačias žemes miško želdymui. Taip valstybinių miškų plotas Lietuvoje nuo 353 tūkst. ha 1919 m. padidėjo iki 878 tūkst. ha 1939m., o Lietuvai atgavus Vilnių ir rytines žemes, 1941 m. valstybinių miškų plotas jau viršijo 996 tūkst. ha.

Kiti svarbūs žingsniai buvo nuoseklios valstybinių miškų inventorizacijos vykdymas, priešgaisrinės miškų stebėjimo sistemos formavimas, o nauja buvo tai, kad Lietuvoje pradėti įteisinti apsauginiai ir rekreaciniai miškai. Pirmieji miškai vasarvietėms buvo išskirti 1927 m. prie Kauno, Kulautuvoje, o 1937 m. buvo įsteigtas ir pirmasis mūsų šalyje – Žuvinto rezervatas. Vykdant miškų atkūrimo darbus, tarpukario Lietuvoje buvo pradėti ir miško sodinimo darbai. Buvo įkurti medelynai prie Dotnuvos žemės ūkio akademijos (1924 m.), Alytuje (1928 m.) ir t. t., o 1930 m. jų jau buvo 12, tačiau pilnai želdinimo klausimai buvo išspręsti ik 1933 m. įkūrus specialų fondą. Taip pat jau tarpukariu buvo pradėti miškų sausinimo darbai, tačiau jų apimtys buvo, palyginus, buvo nedidelės. 

Intensyvi Miškų departamento veikla davė apčiuopiamus rezultatus. Intensyvėjo ir medienos perdirbimas – 1922 m. net 80 proc. eksportuojamos medienos buvo išvežama iš Lietuvos tik apdirbta, o miškuose ir medžio pramonėje jau 1925 m. dirbo apie pusantro tūkstančio darbininkų arba kone kas šeštas to meto pramonės darbuotojas, neskaitant kelių dešimčių tūkstančių ūkininkų, dirbusių miško ruošos darbus žiemos metu. Taip pat valstybė pradėjo gauti nemažai pelno iš miško šalutinių produktų, kurių vienas svarbiausių buvo sakai, o nuo 1935 m. iki 1985 m. pušynai buvo sakinami pramoninių būdu ir per tą laiką pagaminta beveik 67 tūkst. t sakų.  

Pokario metais, pirmiausia, keitėsi Lietuvoje miškų nuosavybės forma – vykstant priverstinei kolektyvizacijai, praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje visi miškai tapo valstybine arba kolūkine nuosavybe. Tačiau Lietuvos miškų žinyba beveik visą pokario laiką (išskyrus 1944–1947 ir 1953–1956 metus) buvo savarankiška žinyba. Toks pat pokario metais iš esmės išliko ir antrasis miškų valdymo lygmuo, tik pavadinimai skyrėsi: vietoje urėdijų buvo miškų ūkiai, miško praminės ūkiai ir pan. Išliko po Antrojo pasaulinio karo ir ekonominė miškų svarba, todėl 1947 m. Kaune pradėjo darbą sąjunginės – respublikinės priklausomybės Miškų ūkio ministerija, o ministru buvo paskirtas Lietuvos miškams atsidavęs žmogus – Algirdas Matulionis, kuris įvairiais laiko tarpais daugiau nei 30 metų vadovavo Lietuvos miškų žinybai.  

Tiesa, medienos paklausą sumažino šalyje pradėtos vystyti naujos pramonės šakos, atsiradusios naujos statybinės medžiagos, o naujos kuro rūšys išstūmė malkas. Taip pat iš dalies medienos poreikis ženklia dalimi buvo tenkinamas ir mediena iš kitų regionų įvežama. Nors vykdant priverstinę kolektyvizaciją buvo grubiai pažeidžiamos žmogaus teisės į nuosavybę, tačiau visų miškų perėmimas į vienas rankas leido skalsiau juos naudoti ir spartinti jų atželdinimą, o miško atkūrimas, tai, ko gero, svarbiausia ir garbingiausia miškininkų pareiga. Taip pat antroje XX a. pusėje buvo atlikti didžiausi sausinimo darbai – Lietuvoje buvo nusausinta apie 380 tūkst. ha miško. Daugiausia ministro A. Matulionio toliaregiškos politikos dėka, vien tik valstybinių Lietuvos miškų plotai išaugo iki pusantro milijono hektarų (1988 m.), o visų rūšių miško bendras plotas perkopė 2 mln. ha, t. y., Lietuvai paskelbiant nepriklausomybės atstatymą, beveik trečdalyje šalies žaliavo miškai.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vėl iš esmės keitėsi ir miškų nuosavybės formos šalyje. Pirmasis atkurtos Lietuvos miškų ūkio ministras prof. Vaidotas Antanaitis įdėjo daug pastangų, kol valstybiniams miškams administruoti vėl buvo atkurtos miškų urėdijos, su jų struktūriniais padaliniais: girininkijomis ir eiguvomis. Kaip ir Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, Lietuvoje vėl buvo įkurtos 42 miškų urėdijos nors miškų plotai per tą laikmetį kone padvigubėjo. Urėdijų priežiūrai taip pat buvo perduoti buvę kolūkiniai miškai, kurie palaipsniui grąžinti buvusiems savininkams.

Ilgalaikį miškų eksploatavimą gali užtikrinti tik saikingas ir protingas miško naudojimas, todėl valstybinių miškų urėdijų ūkinė veikla apima labai platų darbų, susijusių su miškų priežiūra, apsauga, atkūrimu, įveisimu bei naudojimu, spektrą. Tai geros būklės miško išsaugojimui atliekamas savalaikis vėjavartų, vėjalaužų, sniegolaužų sutvarkymas. Be to, valstybinius miškus tvarkantiems miškininkams tenka didžiulis krūvis – jiems tenka atlikti ne tik valstybinių miškų priežiūros ir atkūrimo darbus, bet ir padėti privačių miškų savininkams, ypač miško apsaugos srityje.

Pavyzdžiui, kurį laiką visos šalies, miškams grėsmę kėlė netikrasis eglinis skydamaris, kuris pažeidė 30-50 metus augusius eglynus. Be to, vyresni eglynai labai nukenčia ir nuo kinivarpų. Todėl kirsdami spygliuočių medieną ne žiemos periodu, skubama ją išvežti iš miško arba nužievinti, kol po nukirstų medžių žieve nepradėjo savo dauginimosi ciklo šie vabzdžiai. Pavasarį, atšilus orams ir pradėjus skraidyti žievėgraužiams, pradedamas eglynų žvalgymas, ieškant kinivarpų masinio dauginimosi židinių. Radus pažeistų medžių, skubama juos iškirsti ir išvežti iš miško, kad kinivarpos neplistų į gretimus medynus.

Valstybinė priešgaisrinė miškų apsaugos programa įpareigoja urėdiją gesinti visus miškus, nesvarbu kokiai nuosavybės formai jie priklausytų. Artėjant gaisrams kilti pavojingam laikotarpiui, urėdijose suformuojamos gaisrų gesinimo komandos. Nemažai rūpesčio pareikalauja ir miško apsaugos nuo gaisrų prevencinės priemonės bei kylančių miško gaisrų gesinimas. Urėdijų miškininkai nuo miško gaisrų saugo tiek valstybinius, tiek privačius miškus, kurie iki 2010 m. buvo saugomi stebint juos iš priešgaisrinių bokštų, kuriuose budėdavo sargai. Dabar daugelyje gaisringiausių miškų urėdijų veikia Vokietijoje pagaminta automatinė miško gaisrų aptikimo sistema FireWatch, kuri yra viena pažangiausių tokio tipo sistemų.

Nepaisant nuolat iškylančių sunkumų, miškų urėdijos šalies valstybinius miškus tvarko pagal griežtus aplinkosauginius, socialinius ir ekonominius standartus. Ypač daug pasiekė Lietuvos miškininkai per 1997 – 2014 m. laikotarpį, kuomet valstybinių miškų tvarkymas buvo generalinio miškų urėdo Benjamino Sakalausko rankose. Jam vadovaujant, kad visų miškų urėdijų vykdoma veikla atitiktų nacionalinius teisės aktus ir tarptautinius reikalavimus, pagal Forest Stewardship Council (FSC) principus ir kriterijus, Lietuvos valstybiniai miškai būtų sertifikuojami pagal SmartWood programą. Taip ne tik išsaugoma bioįvairovė, bet ir padedama užtikrinti medienos pasiūlą rinkose, o miško ūkinė pusė Lietuvai labai svarbi: juk miškų ūkyje ir medienos pramonėje sukuriama apie 3 proc. šalies BVP.

Kartu didėja socialinė ir ekologinė miškų reikšmė, nes miškas yra visų mūsų turtas. Lyginant Lietuvą su kitomis šalimis, pastebėtina, kad didumai mūsų piliečių miškas – tai vieta, kur galima laisvai grybauti ir uogauti, žvejoti ar tiesiog poilsiauti – taip jie intuityviai džiaugiasi egzistencine miško verte. Neatsitiktinai tokios gausios Lietuvoje būna miškų sodinimo ar valymo talkos – žmonės tiesiog veržiasi į gamtą. Todėl miškų urėdijos skiria didelį dėmesį gerinant rekreacinės infrastruktūros plėtrą, tvarkymą ir priežiūrą, atsižvelgia į visuomenės rekreacinius poreikius ir pažintines reikmes. Kita vertus, vienas iš FSC sistemos principų yra ir kraštovaizdžio, gamtinės bei biologinės įvairovės išsaugojimas, todėl miškai tapo ir pagrindine naujai kuriamų vienetų – saugomų teritorijų baze.

...Šiandien, praėjus šimtmečiui nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, miškai ženkliai atsigavę ir užima kone trečdalį šalies ploto. Dabar, senosios girios jau išretėję, bet yra išlikę ir stambių masyvų. Tik pasiskirstę jie gana netolygiai. Daugiausia jų yra žemdirbystei mažiau tinkamose nederlingose žemėse. Didžiausi Lietuvoje miškų masyvai yra smėlėtais pušynais garsėjančios Dainavos ir Labanoro – Pabradės girios, tankūs Kazlų Rūdos miškai. Žemaitijos eglynuose neretai išvysi juodąjį gandrą, slapukę gervę, vilką ir kitus įdomius žvėris ar paukščius. Gražios ir Žemaitijos pelkės, ypač pavasarį, kuomet čia burbuliuoja tetervinai, vandenyje siaučia dančiasnapiai, o miško ežeriukuose peri kragai ir įvairios ančių rūšys. Derlingose Vidurio Lietuvos ir Užnemunės miškuose galima pamatyti ir ąžuolų, liepų giraičių. Tuo tarpu šiaurinėje Lietuvoje širdį glosto beržynai, o Biržų girioje gausu, kaip niekur kitur, lūšių. Kitur šalies kraštovaizdį puošia smulkesni miškų masyvai, kurių daugelis gal būt niekuo ypatingu nepasižymi, tačiau visi jie primena tuos laikus, kuomet miškas lietuviams buvo vienas svarbiausių išgyvenimo šaltinių.