Naujienos

Aplinkos ministerija pateikė siūlymus dėl kirtimų apribojimo

Aplinkos ministerija šiandien pristatė aplinkos ministro Kęstučio Navicko 2018 m.  spalio 3 d. įsakymu Nr. D1-864 sudarytos darbo grupės išvadas dėl plynųjų kirtimų mažinimo valstybiniuose miškuose. Pasak ministro, tai padės keisti, ligšiolinę praktiką, kai gamtos apsaugos interesus nusverdavo ūkiniai. „Aplinkos ministerija skiria ypatingą dėmesį vertingųjų miškų apsaugai ir saugomoms teritorijoms, kur ūkinė veikla turi keistis, – pirmiausia siekiant išsaugoti gamtos vertybes“, – pabrėžė 2018-10-19 AM išplatintame pranešime Kęstutis Navickas. Panagrinėjome, o kas gi keisis ir nuo kada. 

Darbo grupė, išnagrinėjusi miško kirtimų vykdymą valstybiniuose miškuose pasiūlė (pateikiame tik svarbiausiuosius pasiūlymus):

- Uždrausti pagrindinius miško kirtimus draustinių bei rekeaciniuose miškuose (II miškų grupė). Juose būtų leidžiami tik specialieji, o išskirtinio pavojaus atveju – ir sanitariniai kirtimai. Leidžiama vykdyti ugdomuosius miško kirtimus (IIA gr-išskyrus einamuosius kirtimus. Ši nuostata valstybiniuose miškuose bus pradėta taikyti jau nuo š. m. lapkričio 1 dienos.

- Apsauginiuose miškuose (III gr.) siūloma drausti plynuosius miško kirtimus, išskyrus būtinus miškui atkurti atskirus atvejus (pelkinių ar užmirkusių augaviečių medynus; eglynus, kurių pirmojo ardo eglių medžių tūris sudaro nemažiau kaip 56 proc. medyno pirmojo ardo tūrio;  kai atkuriami pušynai želdinant). Šiais atvejais plynų biržių plotas turės būti ne didesnis kaip 3 ha. Ši nuostata valstybiniuose miškuose bus pradėta taikyti nuo 2019 m. sausio 1 dienos.

- Regioninių parkų valstybiniuose ūkinės paskirties (IV gr.) miškuose darbo grupė siūlo nuo 8 ha iki 3 ha sumažinti plynųjų kirtimų plotą. Visi miško kirtimai ir medienos ištraukimas iš jų būtų draudžiami nuo kovo 15 d. iki rugpjūčio d., išskyrus labai pažeistų medžių, kol juose neapsigyveno pavojingi kenkėjai, kirtimus. Taip pat siūloma šiuo laikotarpiu uždrausti visus miško kirtimus bei medienos ištraukimą ir paukščių apsaugai svarbiose teritorijose, išskyrus pažeistų medžių kirtimus. Gretima pagrindinių plynųjų miško kirtimų biržė būtų kertama tada, kai anksčiau iškirstoje biržėje yra atkurtas miškas pagal Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų reikalavimus ir vyraujančių tikslinių rūšių medžių vidutinis aukštis – didesnis kaip 1 m (reikalavimas dėl minimalaus biržių šliejimo laiko, t. y. 5 metai nuo leidimo kirsti mišką, išduoto anksčiau iškirstai biržei, galiojimo ar pratęsimo pabaigos nesikeistų). 

-  Buveinių apsaugai svarbiose teritorijose (BAST) ir vietovėse, atitinkančiose BAST atrankos kriterijus, esančiuose EB svarbos miško buveinių plotuose nepriklausomai nuo faktinės miškų grupės (t.y. net ir apsaugos statuso neturinčiuose miškuose) turėtų būti taikomi IIA miško grupei siūlomi nustatyti apribojimai. Tuo tikslu laikinai, iki 2019 m. lapkričio 1 d., siūloma išskirtose BAST valstybiniuose miškuose susilaikyti nuo miško kirtimų vykdymo iki jų ribų ir apsaugos statuso nustatymo.

Darbo grupė pasiūlė Aplinkos ministerijai pradėti konsultacijas, kad aukščiau išvardinti apribojimai valstybiniuose miškuose turėtų būti taikomi ir privačių miškų valdose, atitinkamai keičiant Miškų įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas.

LRT radijo laidoje "Ryto garsai" aplinkos ministras pristatė planuojamus pakeitimus miškų kirtimo politikoje:

Darbo grupės pirmininko aplinkos viceministro Martyno Norbuto komentaras:

Lietuvosmiskai.lt komentaras:

Pirmiausiai, reikia pasakyti, kad į svarstymus dėl galimų pakeitimų kirtimų politikoje mūsų asociacijos atstovų neįtraukė. Sakė, kad tai lies tik valstybinius miškus. Tad šiame procese nedalyvavome.  Juk kaip nesutikti, kad prioritetas turi būti saugomi valstybiniai miškai. Jei būtina uždėti ribojimus privatiems miškams,  iš anksto savininkams turi būti nustatytas kompensavimo arba išpirkimo mechanizmas.  Pvz., valstybė išperka už rinkos kainą ir tuomet (ne)ūkininkauja, kaip tinkama.

Mūsų turimomis žiniomis, Darbo grupė taipogi atkreipė Aplinkos ministro Kęstučio Navicko dėmesį, kad būtina supažindinti visuomenę su tikėtinais Lietuvos  miškų rūšinės sudėties pokyčiais, kurie įvyks ilguoju laikotarpiu dėl plynųjų miško kirtimų pakeitimo neplynaisiais kirtimais, t. y. kad tikėtinas šviesamėgių medžių rūšių (pušynų, ąžuolynų) dalies sumažėjimas, o ūksminių medžių rūšių (eglynų, liepynų) dalies padidėjimas.

Kol nebus pakeistas LR miškų įstatymas ir po to seksiantys poįstatyminių teisės aktų pakeitimai, Aplinkos ministerijos šiandien pristatyti siektini kirtimų apribojimai galios grynai laisvanoriškumo principu. Ką Valstybinės miškų urėdijos atveju Aplinkos ministerija gali laisvai pasiekti paprasčiausiai įpareigodama sau pavaldžią valstybinę įstaigą atitinkamai ūkininkausti. VMU ir dabar gali savanoriškai užsidrausti visus kirtimus. Klausimas kitas- kaip tada VMU išsilaikyti ir iš ko finansuoti visas priskirtąsias viešąsias funkcijas?

Taigi, žiūrint rimtai ir plačiau, akivaizdu, kaip pro visus plyšius pradeda sunktis pasekmės paskubomis vienu ypu įsteigtų didelio kiekio saugomų teritorijų, kuomet jos buvo braižomos geografiniu požiūriu, kam kas yra gražiau, bet dažnai ne ten, kur išties buvo (ir yra) sutelktos gyvybingos saugomos vertybės. Tad ir gauname paradoksalią situaciją, kad kurdami saugomas teritorijas ekokratai "užsibraižė" daugybę ūkinių miškų, o ne parkuose esančiuose ūkiniuose miškuose- gausu buveinių apsaugai svarbių teritorijų ir saugomų rūšių.  Taigi, norint nuosekliai "išrišti" ūkininkavimo miškuose reglamentavimo klausimus, pirmiausiai reikia susitvarkyti su saugomomis teritorijomis. Tikrai ne visur, kur jos "užbraižytos" įvairiais subtiliais pavadinimais, tiek ir tokių teritorijų bei su jomis atsirandančio reglamentavimo reikia.  O tam reikia laiko, noro, politinės valios ir kompetencijos bei gebėjimų susitarti. 

Darnus vystymąsis apima tris dedamąsias: ekonominę, aplinkosauginę ir socialinę. Ir visos trys turi būti vienodai reikšmingos, neperlenkiant vienos kurios tai naudai. Kodėl tuomet už darnų vystymą atsakinga Aplinkos ministerija įgyvendinamuose veiklose dažniausiai išaukština aplinkosaugą, dar kartais prisimena turizmą (kaip tik vieną  socialinį aspektą) ir visiškai pamiršta ekonominę pusę. Tokie dalykai nebus tvarūs. Nes kokie kilnūs ketinimai bebūtų, reikia lėšų išlaikyti infrastruktūrą bei sudaryti galimybę užsidirbti žmonėms. ES paramos pinigėlių upelis senka, greitai liks tik menki lašai. Iš ko išlaikysime visą tą antstatą?