Naujienos

2018 - 10 - 13

dr.A.Gaižutis: Skatinti žaliavinės medienos panaudojimą šalyje reikia protingai.

Rūpestį nacionaline medienos pramonė įstatymo pataisomis išreiškė ir socialdarbiečių frakcijos seniūnas Andrius Palionis bei valstiečių-žaliųjų deleguotas  ūkio ministras Virginijus Sinkevičius [plačiau- čia...>>>]. Jie siūlo, kad per „Baltpool“ administruojamą elektroninę prekybos sistemą žaliavinę medieną pirmiausia galėtų įsigyti Lietuvos perdirbėjai, baldų bei biokuro gamintojai. Tokia teisė būtų suteikta fiziniams ir juridiniams asmenims, kurių sąrašus sudarytų,  kas pusmetį atnaujintų ir VĮ Valstybinei miškų urėdijai pateiktų Ūkio ministerija ar jos įgaliota institucija. Siūloma, kad tokia tvarka įsigaliotų nuo 2019 m. sausio. "Ūkininko patarėjo" šeštadienio numeryje (2018-10-13), p.p.: 1, 6 analizuojama tema dėl pirmumo teisės įsigyti žaliavinės medienos vietos gamybininkams.

Žurnalistė kalbina vieną įstatymo pakeitimo iniciatorių Andrių Palionį, smulkujį lentpjūvininką Vytautą Kananavičių, Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentą prof. Edmundą Bartkevičių ir Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) pirmininką dr. Algį Gaižutį.

Pilnas LMSA pirmininko dr. Algio Gaižučio atsakymo į žurnalistės Jolantos Kažemėkaitytės užduotą klausimą tekstas:

Klausimas:

Seimo nariai Andrius Palionis ir Virginijus Sinkevičius, ūkio ministras, užregistravo Miškų įstatymo pataisų projektą. Jame siūloma šalyje skatinti lietuviškos žaliavinės medienos perdirbimą, ribojant jos eksportą. Ar pritariate šiems pasiūlymams – ar iš tiesų vertėtų riboti žaliavinės medienos eksportą, siekiant skatinti jos perdirbimą vietoje –Lietuvoje?

Atsakymas:

Pirmiausiai, šiomis pataisomis siūloma nustatyti pirmumo teisę įsigyti žaliavinę medieną iš valstybinių miškų Lietuvoje veikiantiems medienos pramonės ir biokuro gamybininkams, o ne tiesmukiškai apriboti eksportą. Tad, jei prie to dar būtų pridėta sąlyga, kad įsigyjama analogiškomis rinkos kainomis, kokias už medieną yra pasirengę sumokėti tokios pirmumo teisės neturintys pirkėjai, ir kad pasinaudodami pirmumo teise įsigiję žaliavinės medienos perdirbėjai negali jos patys neapdirbtos perparduoti- vargu ar kas galėtų paprieštarauti tokiai idėjai. Klausimas kitas- kaip tas techniškai būtų realizuota. Mat Vyriausybė jau 2017 metų lapkričio pabaigoje su panašia idėja yra pavedusi Aplinkos ministerijai parengti prekybos valstybiniuose miškuose pagaminta žaliavine mediena tvarkos pakeitimus, tačiau ir šiai dienai jokio suderinto darbo grupėje pakeitimų dokumento nėra parengta. 

Antra, privačių miškų savininkų naujasis reguliavimas, jei būtų įvestas, tiesiogiai nepaliestų, kadangi kol kas privačios bendrovės bei asmenys nesinaudoja elektronine medienos pardavimo sistema parduodami rinkoje žaliavinę medieną. Tačiau akivaizdu, kad netiesioginis poveikis būtų, kadangi Valstybinių miškų urėdija yra dominuojantis rinkos žaidėjas ir į urėdijos taikomas sąlygas orientuojasi kiti žaliavinės medienos rinkos dalyviai.

Trečia, būtina pabrėžti, kad Lietuvoje turime labai mažai išvystytą, ir to pasėkoje - mažiau konkurencingą, medienos pirminio apdirbimo sektorių, ypač- lentpjūvystę. O juk lentpjūvėse sunaudojama didžioji dalis geriausių pjautinųjų rąstų, iš čia gaunamos pagrindinės urėdijos bei privačių miškų savininkų pajamos. Lietuvoje turime tik tris-keturias modernias šiuolaikiškas lentpjūves, kurios kol kas nepajėgios apdirbti visų šalies miškuose paruošiamų rąstų. Naujos nesikuria, o smulkesnės lentpjūvėlės rajonuose ir taip sunkiai suduria galą su galu, nes neretai orientuojasi į pigesnę produkciją, o tuomet gali išgyventi pirkdami kuo pigiau žaliavinę medieną. Neturime ir celiuliozės gamyba užsiimančių, Tad kiek geresnės kokybės rąsteliai, kurie jau per smulkūs lentpjūvystei, bet per geri, kad juos susmulkinti į pigesnį biokurą (vadinamieji popiermedžiai), vis vien bus parduodami mokesniems užsienio celiuliozės fabrikams. 

Apibendrinant. Lietuva esame valstybė su atvira ekonomika atviroje ir griežtai reglamentuojamoje, užtikrinant laisvą prekių, paslaugų ir kapitalo laisvo judėjimą, ES rinkoje. Todėl geriausias apsisaugojimas nuo žaliavų eksporto į kitas šalis- pakankami gamybiniai pajėgimai ir aukštos kainos už žaliavinę medieną, kurias galėtų ir norėtų mokėti mūsų išvystyta vietinė medienos pramonė. O tam reikalinga turėti šiuolaikišką, gerai išvystytą, efektyvią ir konkurencingą tarptautiniu mąstu medienos pramonę. Todėl visokeriopai būtina skatinti bei remti naujos investicijas į medienos pramonės technologinį perginklavimą, naujų įmonių atsiradimą. 
Todėl reikia nuoseklių, aiškių ir kompetetingų sprendimų didinant viso Lietuvos Miškų sektoriaus konkurencingumą regione, kartu ieškoti bendrai priimtinų sprendimų su miškų savininkais, miškininkais ir medienos pramone. O ne užsiimti populizmu siūlant vienas kitam prieštaraujančias iniciatyvas: iš vienos pusės eina siūlymai drausti ar apsunkinti miškų naudojimą, tuo pačiu ženkliai mažinant medienos pasiūlą iš šalies Miškų (L.Balsio sumanymas uždrausti visą pagrindinį miškų naudojimą visuose į saugomas teritorijas patenkančiuose miškuose, o tokių yra apie pusė visų miškų ), siekiai įvesti diskriminacinius mokesčių tarifus parduodamai medienai (V.Vingrienės užmojis įvesti 15 proc. eksporto mokestį žaliavinei medienai), iš kitos pusės norima sumažinti medienos ir biokuro kainas. Rezultatas- kuriamas netikrumas ir chaosas, kuriame gal ir blykstels trumpai koks nors populizmu švytintis veikėjas TV ekranuose, bet tiktai tiek. Visa kita veda prie didelio “PIŠŠŠ”.