Naujienos
dr.V.Mikšys: Nerimauti, jog Lietuva gali likti be miškų, nėra pagrindo
Į "Šiaulių naujienų" žurnalisto Romualdo BALIUTAVIČIAUS klausimus apie šalies miškus, jų praeitį, dabartį ir ateities perspektyvas sutiko atsakyti Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Virgilijus Mikšys. Su šio žinomo šalies miškininko ir mokslininko požiūriu į situaciją susipažinti galima dviejų dalių išsamiame straipsnyje "Kodėl kertami Lietuvos miškai ", publikuojamame portale snaujienos.lt
I dalis [nuoroda į straipsnį- čia...>>>]:
– Pradėkime nuo Lietuvos miškų istorijos. Teko girdėt, jog viduramžiais kitoje Baltijos pusėje esančių valstybių miestai buvo statomi iš lietuviškos medienos. Panašu, kad Lietuvos miškai ir šiandien tebevilioja užsieniečius?
– Prekyba viduramžiais buvo gana intensyvi, mediena irgi buvo prekiaujama. LDK laikais mediena buvo eksportuojama, daugiausia plukdant. Ar ji naudota miestų statybai – nežinau, bet laivams – tikrai. Eksportuota ir derva, ir pelenai. Gal daugiau eksportuota į Vakarų Europą, o kitoje Baltijos pusėje (Švedijoje) ir savų miškų bei medienos netrūko. Ir dabar netrūksta – Švedijos miškingumas per 50 proc. Tad jie medienos paruošia gal 10 kartų daugiau negu mes.
Šiuo metu tam tikras užsieniečių domėjimasis Lietuvos miškais irgi yra – tikslių skaičių nežinau, bet keli procentai privačių Lietuvos miškų dabar priklauso užsieniečiams (pavyzdžiui, gerai žinomai IKEA, ir pan.)
Valstybinės reikšmės miškų niekam parduoti negalima – tai draudžia teisės aktai. Kol kas pavojaus dėl kitų šalių fizinių ar juridinių asmenų įgyjamo miško tikrai nematau, tai net padeda spręsti labai mažų privataus miškų ūkio valdų problemą. Visos miškų ūkio veiklą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos (o jų pas mus daug, nemažai ir smulkmeniško-perteklinio reglamentavimo) galioja visiems nepriklausomai nuo savininko pilietybės. Jei tai taptų masiniu reiškiniu – gal ir kitaip vertinčiau (ko gero, esu tam tikro riboto-protingo protekcionizmo šalininkas). Bet kai kažkas perka, kažkas juk ir parduoda. Jeigu dauguma Lietuvos privačių miškų savininkų tikrai nuspręs, kad jiems miškų nereikia – parduos.
– Kokia buvo miškų padėtis nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940 metais? Skaičiai, faktai... Galbūt galite paminėti žinomus to meto miškininkus?
– Pradėta rengti savus miškų specialistus nuo 1923–1928 metų ir nuo 1938 metų Žemės ūkio akademijoje. Nuo 1927 metų – ir Aukštesniojoje miškų mokykloje Alytuje.
Po žemės reformos dauguma miškų tapo valstybiniais, buvo sukurta valstybinio miškų ūkio valdymo struktūra (miškų urėdijos). Bet šio laikotarpio miškų naudojimo ir paties miškininkavimo aš per daug neidealizuoju. Šalies teritorijos miškingumas minimu laikotarpiu tikrai nepadidėjo, greičiau net šiek tiek sumažėjo. Medienos buvo iškirsta daugiau, nei per šį laikotarpį miškuose jos priaugo. Šiuo metu esame toli nuo tokios situacijos...
Žinoma, Lietuvos valstybei labai reikėjo lėšų išgyvenimui – funkcionavimui, o mediena buvo vienas iš nedaugelio tuo metu galimų lėšų gavimo šaltinių. Be to, žinomos ir šio laikotarpio politikų nuomonės, kad miškų, ypač augančių derlingose, žemės ūkiui tinkamose žemėse, reikėtų iš viso atsisakyti – iškirsti ir paversti žemės ūkio naudmenomis. Atskirose vietose taip ir buvo daroma (pats esu matęs dokumentų su tokio pobūdžio sprendimais), nors masiniu reiškiniu tai netapo.
Iš šio laikotarpio miškininkų pirmiausia paminėtinas prof. Povilas Matulionis. Jo biografija, nuopelnai Lietuvai ir jos miškų ūkiui, taip pat mokslo organizavimui tikrai plačiai aprašyti. Beje, yra žinoma, kad P. Matulionis pasitraukė iš Miškų departamento direktoriaus pareigų būtent dėl jo ir kitų politikų bei valdininkų skirtingų požiūrių į miškus bei jų išteklių naudojimą.
Galėčiau dar paminėti Antaną Rukuižą – aktyvų miškininką, nuo 1936 metų Miškų departamento direktorių, kuris gerokai reformavo miškų valdymą, skatino pažangesnį (medynų ugdymas, atkūrimas ir pan.) miškininkavimą.
– Ką lietuviui ir Lietuvai reiškė miškas anksčiau ir ką – dabar?
– Galimi visokie vertinimai: emociniai-lyriniai, ekonominiai ir pan. O ir lietuviai visada buvo skirtingi – kunigaikščiui ar dvarininkui miškas reiškė viena, baudžiauninkui – gal kita... Jei apie emocijas – taip, buvo ir šventos giraitės ar medžiai... Žinoma, miško ištekliai (mediena ir visi kiti) žmonėms visada buvo svarbūs ir reikšmingi, praeityje dar reikšmingesni negu dabar (juk naftos, gamtinių dujų ir dar daug ko žmonija tada nežinojo ir nenaudojo).
Bet miškų plotus jau nuo žemdirbystės pradžios (o tai kelių tūkstančių metų laikotarpis) žmonės tik mažino. Ir ne vien mūsų krašte. Tai galioja praktiškai visam pasauliui – miškai pirmiausia buvo verčiami žemės ūkio plotais, vėliau – ir kitos paskirties žeme.
Nors esu miškininkas, bet turiu vertinti objektyviai: tai, ką mes vadiname „civilizacija“, formavosi ir vystėsi tikrai ne miškuose, bet naudojant miškų išteklius. Lietuvoje miškų plotų mažėjimas pasibaigė praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje. Nuo tada vyksta priešingas procesas. Beje, tropinių miškų gamtinėje zonoje miškų plotų mažėjimas tęsiasi ir dabar...
Ką miškas lietuviui reiškia dabar – irgi labai sunku pasakyti: taip pat daugybė skirtybių, sociologinėse apklausose nuomonės ir reikšmė pasiskirsto į nemažą kategorijų (grupių) kiekį. Atrodo, žymi dalis labai miškais rūpinasi, miškininkus peikia, kad jie ne taip rūpinasi... Bet nemaža dalis ir šiukšles į mišką veža... Pamatę kirtavietę – pyksta, bet jei brangsta malkos arba šildymas, jei mediena brangoka – irgi pyksta.
Daugumos apklausų rezultatai rodo, kad bent 2/3 lietuvių mano, kad apie miškus ir miškų ūkį viską gerai išmano (daug geriau nei miškininkai...) Deja, atsakymai į kitus klausimus paprastai parodo, jog yra priešingai...
– Ar tiesa, kad sengirės Lietuvoje yra retos?
– Na, pirmiausia diskutuotina pati „sengirės“ sąvoka. Tikriausiai norite paklausti apie labai senus, didelio amžiaus (gamtinės brandos ar panašaus amžiaus) miško plotus? Ar natūralius (beveik natūralius – bent jau niekada nekirstus) miškus?
Taip, labai senų ar nors dalinai natūralių miškų šalyje nėra daug. Priežastys paprastos – praeityje tiesiog nebuvo tikslų išsaugoti bent nedidelius natūralių ar nors dalinai natūralių miškų plotų pavyzdžius.
Dabar Lietuvoje apie 25 tūkst. hektarų miškų – rezervatiniai, juose jokia ūkinė veikla nevykdoma. Tarp jų yra tiek sengirių požymius atitinkančių, tiek ir jaunesnių medynų. Ateityje jie visi įgis visus natūraliai augančių miškų požymius. Tačiau taip augdami miškai tikrai ne visada išliks didelio amžiaus – seni medžiai (jų grupės, medynai) mirs, juos keis jauni.
Šalyje yra ir apie 260 tūkst. ha II miškų grupės miškų. Juose pagrindiniai miško kirtimai (ir tik neplyni) leidžiami tik tada, kai medynai pasiekia gamtinės brandos amžių (pradeda savaime irti, medžiai miršta dėl senatvės), todėl ir šie miškai dabar įgyja, ir ateityje įgis bent dalį sengirių požymių.
Na, o brandžių medynų (ūkinės brandos amžius) Lietuvoje šiuo metu turime daug – apie 450 tūkst. hektarų, 22 proc. visų medynų ploto. Ir jų plotas bei dalis pastaruoju metu tik didėja, kai praeityje jų dalis buvo mažesnė nei 10 proc.
– Populiariai paaiškinkite urėdijų reformos priežastis ir esmę. Ką laimėjome ir ką pralošėme?
– Reformą vykdė ne mokslininkai. Mūsų nuomonės dėl jos niekas net neklausė. Todėl ir komentuoti nenoriu – tegul komentuoja jos vykdytojai ar pan. Be abejo, savo nuomonę turiu...
– Kokia situacija su šalies miškais po 1990 metų Lietuvoje, Šiaulių rajone?
– Akivaizdu, kad miškingų teritorijų daugėja ir šalyje, ir Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje. 1991 m. Lietuvos teritorijos miškingumas buvo 29,8 proc., o 2017 m. – 33,5 proc. Tuo tarpu po Antrojo pasaulinio karo miškingumas siekė tik 19,7 proc.
2007 metais Šiaulių rajone 2007 m. buvo apie 59 tūkst. hektarų miškų, 2017 metais – daugiau kaip 62 tūkst. hektarų miškų.
– Prieš savaitę buvau nuvykęs į Šaukėnų girininkijos miškus. Nustebino čia iškirsti didžiuliai plotai, paliktos šakų krūvos, vietomis mėtėsi net 10–12 cm skersmens rąstukai. Juk galima pigiai visa tai parduoti kaip malkas... Kiek žinoma, anksčiau šakos būdavo išvežamos arba utilizuojamos vietoje...
– Lietuvoje didžiausias leistinas plynųjų pagrindinių miško kirtimų biržės plotas – 8 hektarai (IVA miškų grupė). Realiai tokie biržių plotai reti, jos paprastai gerokai mažesnės. Jeigu plotas didesnis – negerai, tai teisės aktų reikalavimų pažeidimas. Bet abejoju, ar didesnis – už tai baudžiama, todėl norinčių taip rizikuoti beveik nepasitaiko. Didesnio ploto plynam kirtimui ir leidimo niekas neduotų...
Jeigu matėte „šakų krūvas“ (gal jos labiau panašios į rietuves?), tai reiškia, kad šakos (kartu ir tie „10–12 cm skersmens rąstukai“) bus parduodamos – smulkinamos, gaminama skiedra, kuri bus naudojama energetinių reikmių tenkinimui (biokuras deginimui katilinėse). Jos kirtavietėje paliktos laikinai ir tam, kad apdžiūtų.
II dalis [nuoroda į straipsnį- čia...>>>]:
– Kas inspiravo dabartinius miško kirtimus Lietuvoje? Kiek tai gali trukti?
– O kas „inspiruoja“ javų pjovimą vasaros pabaigoje ar bulvių kasimą rudenį? Šalyje daug brandžių medynų. Jų yra apie 450 tūkst. hektarų. Brandžių medynų plotas šalyje vien per laikotarpį nuo 2010 iki 2017 metų padidėjo beveik 60 tūkst. hektarų. Nes nors ir kertama, bet vis nauji ir nauji medynai sensta, pasiekia brandos amžių...
– Vis dėlto nepamenu, kada miškas taip būtų kertamas ir vežamas. Dargi vasarą didžiuliai darbų mastai nė kiek nemažėja.
– Kirtimai „didžiulio masto“, o kirstinų brandžių medynų plotai tik didėja... Tai, ką užauginome, naudoti juk reikia? Juk mediena paklausi. Nenaudosime – didelė dalis medienos paprasčiausiai supus miške: medis, kaip ir bet koks kitas gyvas organizmas, nėra amžinas – ir sensta, ir miršta.
O pas mus medienos išteklių naudojimas pastaruoju metu greičiau pavadintinas neracionaliu – daug brandžių medynų kertame gerokai pavėlavę, dėl to miškuose kaupiasi perbrendę medynai, kuriuose blogėja medienos kokybė (daugėja puvinių ir pan.), prasideda savaiminis jų irimas, mažas prieaugis. Tokie medynai užima miško plotus, kur galėtų augti nauji medynai ateities kartoms.
Daug kas tokių perbrendusių medynų (ypač drebulynų, baltalksnynų, kartais ir juodalksnynų, beržynų) iš viso kirsti vengia – medienos vertė mažesnė nei sąnaudos pačiam kirtimui ir miško atkūrimui.
Nors vengiant ir delsiant tikrai niekas negerėja. Jeigu, pavyzdžiui, tokie dabar perbrendę drebulynai (juose dažnai iš viso jau nebėra puvinio nepažeistų medžių) būtų kertami jų brandos amžiaus pradžioje (tas amžius pas mus – 41 metai), kol drebulės dar buvo sveikesnės ir vertingesnės, motyvų vengti kirtimo būtų mažiau, o ten jau gal augtų 20–30 metų amžiaus jaunuolynai. Ir gal vertingesnių medžių rūšių negu drebulės.
– Visuomenė nerimauja, ar nebus taip, kad liksime ir be gamtinių turtų, ir be pinigų, gautų už parduotą medieną. Paprasčiau kalbant, miškus išparceliuos, pinigus kažkas susišluos, o kaltų, kaip neretai pasitaiko, niekas net neieškos.
– Esame miškų zonoje. Miškai čia – pagrindinė natūrali ekosistema. Iškirsti miško plotai visada atsikuria ir savaime – miškas neišnyksta. Nebent jam to neleistume. Mes žymią miškų dalį atkuriame dirbtinai daugiausia tik todėl, kad norime geresnės kokybės (norimų medžių rūšių ir pan.) ar produktyvesnių miškų. Miškų zonoje miškas taip pat visada „susigrąžina“ prarastas teritorijas, jei mes, žmonės, tam netrukdome. Nebenaudojamų žemės ūkiui plotų savaiminis apaugimas mišku – akivaizdus to pavyzdys.
Jeigu mes išnyktume, praktiškai visa teritorija (išskyrus pelkes bei vandenis) vėl apaugtų miškais. Miškų medienos išteklių naudojimas šiuo metu tikrai net pernelyg „tausojantis“. Taigi miškams kaip „gamtiniam turtui“ grėsmių dėl jų naudojimo dabar tikrai nėra. Medienos išteklių mažėjimo pavojaus irgi nėra. Nebent pasireikštų tam tikros potencialios ateities grėsmės – klimato kaita, naujų kenkėjų ar ligų plitimas. Bet tai jau atskira tema.
Žinoma, miškininkai irgi galėtų kai ką daryti kitaip, kad tas „visuomenės nerimas“ (tegu ir nemotyvuotas, bet jis tikrai yra) būtų mažesnis. Bet tai irgi atskira tema...
Valstybiniai miškai tvarkomi pagal valstybės valdymo institucijų nustatytas taisykles, miškų urėdijos mokėjo nustatytus mokesčius, tai tikriausiai daro bei darys ir naujai sukurta valstybės įmonė. O kaltų (jeigu tokių yra) paieškos – visada teisėsaugos funkcija.
– Kiek hektarų miško užsimota iškirsti per artimiausius 10 metų?
– Paskutiniais metais pagrindinių miško kirtimų kasmetinis plotas – apie 23-24 tūkst. ha (apytiksliai po pusę jo valstybiniuose ir privačiuose miškuose). Kiek žinau, valstybinių miškų naudojimas artimiausiu metu kažkiek didės (nors, mano supratimu, didės nepakankamai ir dabartinės problemos liks). O privačių miškų naudojimas visada sunkiai prognozuojamas: sprendimus, ar kirsti brandų medyną, ar dar nekirsti, priima pats savininkas. O jo sprendimų motyvai – patys įvairiausi.
– Kas vykdo miško kirtimų ir atsodinimų kontrolę?
– Valstybinė miškų tarnyba ir jos miškų kontrolės skyriaus regioniniai poskyriai.
– Kaip visa tai atsilieps miško gyvūnijai (juk vasara kertamas miškas vers žvėris ir jų jauniklius palikti tas vietas)? Žala taip pat daroma ir augalams, žolynams, grybams. Kodėl miško darbai vykdomi net vasarą, kai anksčiau juos atlikdavo pašalus, žiemą, kad nebūtų ardoma miško paklotė, keliukai? Kas pasikeitė?
– Na, kasmetinė pagrindinių miško kirtimų (vykdomų brandžiuose medynuose, plynųjų ir neplynųjų) apimamo ploto dalis nuo viso miškų ploto dabar vos viršija 1 proc. Pavasarį ir vasarą vykdomų kirtimų dar žymiai mažesnė.
Manau, kad tai esminis atsakymas apie įtaką gyvūnijai. Kirtimų ribojimų pavasario-vasaros laikotarpiu šiuo metu irgi netrūksta – jie tuo metu draudžiami saugomose teritorijose, II miškų grupės miškuose, o neseniai uždrausta pavasarį ir vasaros pradžioje vykdyti visus ugdomuosius kirtimus.
Taip, žiemą, esant tvirtam įšalui, kirtimus vykdyti ir lengviau, ir problemų su paklotės, dirvožemio pažeidimais nebūtų. Dėl visų paminėtų priežasčių ir dabar didesnė dalis kirtimų tenka rudens-žiemos laikotarpiui. Bet kai mūsų žiemos neretai panašios į rudenį ar pavasarį, tada, nesant įšalo, dalies galimų šio laikotarpio privalumų dažnai nelieka...
O praeityje miškas žiemą dažniau buvo kertamas dėl paprastos priežasties – darbų sezoniškumo. Pagrindiniai kirtėjai buvo kaimo žmonės, kurie pavasarį-vasarą arė, sėjo, šienavo, derlių nuiminėjo ir kitam laiko neturėjo. Tik žiemą, kai tokių darbų nebūdavo, kirsdavo mišką arba savo reikmėms (malkos, mediena trobesių statybai ar remontui), arba kažkieno pasamdyti. Kiekvienas su savo arkliuku, savu pjūklu ir kirviu...
Atsiradus miško ruošos technikai šiuos darbus atlieka specializuoti darbininkai. Panašiai pakito ir medienos perdirbimas (apdirbimas) – neliko ypač smulkaus, dalinai namudinio, nereguliaraus. Medienos perdirbimas tapo pramone.
ES miškų žemėlapis.
– Orientuojamasi į Europą? O gal Lietuva bei jos miškai yra visų mūsų turtas ir tokio masto kirtimai-pardavimai vis dėlto reikalauja ne parašo kažkur ministerijoje, bet galbūt referendumo ar pan. Juk kalbame ne apie 5 ar 10 hektarų miško... T. y. čia greičiausiai reikia kitokio požiūrio ir kitokio priėjimo, o ne aklai taikyti užsienio šalių patirtį?
– Miškų ištekliai – biologiniai, atsinaujinantys. Tiek Europa, tiek ir dauguma pasaulio šalių šiuo metu prioritetą teikia būtent šitokių išteklių naudojimui. Žinoma, tvariam, subalansuotam ir pan. Ypač siekdamos stabdyti anglies dvideginio kiekių didėjimą atmosferoje bei klimato kaitą. Taip pat suvokdamos ir kitų (neatsinaujinančių) išteklių ribotumą.
O alternatyva tikriausiai būtų tik viena ir labai paprasta – nenaudoti biologinių (sakykime, miškų) išteklių. Tada visas fotosintezės metu (miškui, medžiams augant) „surištas“ anglies dvideginis savaime grįžtų į atmosferą: kaip jau sakiau, medis, kaip ir bet koks gyvas organizmas, nėra amžinas, jis sensta ir miršta, po to mediena supūva, taigi šitaip klimato kaitos tikrai nestabdome.
Statome tik mūrinius namus (girdėjau ir apie kylančią smėlio trūkumo betono gamybai problemą), juose naudojame tik plastikinius ar panašius baldus, grindis, lubas, duris bei energinių reikmių tenkinimui (elektra, šildymas ir pan.) naudojame naftą ar anglį (jų ištekliai irgi riboti), tuo didindami anglies dvideginio kiekį atmosferoje.
Kuris variantas geresnis? Tiesa, energinių reikmių tenkinimo požiūriu dar yra atominė energetika. Tačiau jos dabar visi labai bijo...
Šaltinis: "Šiaulių naujienos"
