Naujienos

*Ežerų, pelkių ir upių labirinte

Prof. Algirdas STANAITIS
Tėviškės gamta

Šiaurės - rytų Lietuva garsėja įspūdingo grožio kraštovaizdžiais, kurių svarbiausias bruožas - ežerų ir juos jungiančių upių gausa. Vienas toks ežerynas, esantis Molėtų- Švenčionių ir Utenos rajonų sankirtoje, išskirtas į Labanoro regioninį parką. Jo plotas - 52848 ha. Tai ne tik didžiausias, bet ir vienas įdomiausių regioninių parkų Lietuvoje.

Parkas išsidėstęs Žeimenos ir Šventosios upių baseinų vandenskyroje, tačiau didžiausia jo dalis tenka Žeimenos baseinui. Labanoro regioninis parkas garsus ne tik įvairaus dydžio ežerais. Didžiausią plotą parke - apie 80 proc. - užima miškai. Čia ošia garsioji Labanoro sengirė su įvairių gyvūnų ir augalų gausa. Joje gyvena 44 žinduolių, 158 paukščių, 5 roplių, 11 varliagyvių, auga per 700 augalų rūšių.

Antrą vietą pagal plotą parke užima ežerai. Jiems tenka apie 7000 ha, o tai sudaro 12,7 proc. bendro ploto. Netrūksta ir pelkių, užimančių apie 3000 ha (5,4 proc.). Žemės ūkio naudojamiems plotams tenka 2763 ha (4,9 proc.), o gausioms gyvenvietėms - 597 ha (1,1 proc.). Gyvenviečių parke per 200, bet tai labai maži kaimeliai ir vienkiemiai.

Sudėtingą parko gamtinę įvairovę parodo ir tai, kad jame yra du rezervatai ir net 35 įvairios paskirties draustiniai.

Straipsnio apimtis neleidžia apibūdinti įvairių sudėtingo parko gamtinių elementų. Dėl to detaliau kalbėsime tik apie hidrografiją: ežerus, pelkes, upes. Nuo jų gausos ir išsidėstymo priklauso ne tik biologinė įvairovė, bet ir rekreacinės bei turistinės galimybės.

Sąlygos, lėmusios ežerų ir pelkių gausą

Parko paviršius formavosi paskutinio ledlaikio metu ir poledynmetyje. Manoma, kad didžiausios reikšmės turėjo iš šiaurvakarių slinkusi Virintos-Siesarties ledyninė plaštaka, susiskaldžiusi į atskirus mažesnius ledyninius liežuvius. Pastarieji bendrą pažemėjimą pertvėrė moreniniais paaukštėjimais, suskaidė į daugelį nedidelių duburių. Vėliau šį paviršių keitė kitos krypties ledyno liežuviai, suklodami ir kitos krypties morenines pertvaras.

Tirpstant ledyno liežuviams pažemėjimuose tvenkėsi vandenys, klostėsi smėlingos nuosėdos. Jos dengė buvusią dugninę moreną, apklojo nuosėdomis buvusius ledo luitus. Atšilus klimatui ir praardžius morenines užtvaras, vandenys ištekėjo, pradėjo tirpti po nuosėdomis buvę ledo luitai. Jiems ištirpus atsirado daug nedidelių ežerėlių taip būdingų šios vietos kraštovaizdžiui. Ilgainiui susidarė vientisas šios vietovės upių ir ežerų tinklas.

Palaipsniui šiltėjant klimatui sparčiau augo vešlesnė augalija. Seklesnės ežerų vietos pradėjo pelkėti. Pelkėjimui sąlygos čia palankios. Po nestora smėlio danga slūgso molinga dugninė morena, sudaryta iš vandeniui nepralaidžių darinių.

Sudėtingų, ilgai trukusių procesų pasėkoje susidarė nevienodai banguotas parko paviršius. Kalvotumo pobūdis ir absoliutūs aukščiai žemėja iš šiaurės vakarų pietryčių kryptimi. Šiaurės vakaruose paviršius smarkiai kalvotas, atskiros kalvos pakyla į 176-182 metrų absoliutinį aukštį. Čia esančių ežerų krantai aukšti ir statūs, įspūdingi kraštovaizdžiai.

Einant į pietryčius paviršius žemėja, kalvotumas švelnėja, palaipsniui pereina į Žeimenos lygumą. Absoliutūs aukščiai čia pakyla iki 155-160 m. Šioje parko dalyje daug nedidelių, dažnai užpelkėjusiais pakraščiais, termokarstinės kilmės ežerėlių.

Apie ežerus, upes ir pelkes

Ežerų Labanoro regioniniame parke priskaičiuojama iki 285. Jų ir pelkių vandenį plukdo apie 30 upių bei upelių. Ežerų skaičiumi Labanoro regioninis parkas lenkia ne tik kitus regioninius parkus, bet ir ežerais garsėjantį ,,kaimyną"- Aukštaitijos nacionalini parką, kuriame telkšo 126 ežerai.

Daugiausia parke rininės (dubakloninės) kilmės ežerų. Jie siauri, vingiuoti primena upę. Tai Aisetas, Alnis, Ilmedas, Baltis, Baltieji ir Juodieji Lakajai. Ledo luito išgulėti Kertuojų, Išnarų, Urkio ežerų dubenys. Termokarstinės kilmės - Liedžio, Liedaičio, Gilučio, Girutiškio ir kitų ežerų dubenys.
Įdomūs ir žavūs ežerų pavadinimai, ypač mažųjų. Žuvų pavadinimus mena Ešerinis, Ešerinukas, Lydekis, Lydekėlis, Mekšrinis, Kuojinis ir kt. Paukščių vardus primena Gaigalinis, Gervėžeris, Kurtinėlis. O tokie pavadinimai kaip Ilgis, Siaurys, Ilgynas, Bedugnis, Akutė, Bliūdelis, Bliūdinėlis, Kreivažeris, Gilutis, Juodapurvis, Baltis, Baltelis ir daug kitų kalba apie ežero formą, gylį, vandens spalvą. Nemaža ežerų pavadinimų, tokių kaip Ilgis, Ešerinis, Bežuvis, Kuojinis, kartojasi.

Pats didžiausias ir sudėtingiausios formos Stirnių ežeras, esantis vakarinėje parko dalyje, į šiaurę nuo plento Molėtai-Labanoras. Ežeras ilgas, vingiuotas, ištįsęs iš vakarų į rytus. Jo ilgis - 9,6 km, didžiausias plotis - 2,3 km, plotas- 862 ha. Kranto linija neįprastai vingiuoja, apjuosia daug skirtingo dydžio įlankų ir pusiasalių. Jos ilgis - 33,7 km.

Stirnių ežero dugnas labai sudėtingas. Jame kartojasi gelmės su seklumomis ir salomis. Skirtingo dydžio salų - 7 , bendras jų plotas - 33 ha. Giliausia vieta (35,1 m) yra vakarinėje dalyje, vidutinis gylis - 6,3 m.

Baltieji Lakajai - antras pagal dydį parko ežeras, ištįsęs vakarų - rytų kryptimi. Ilgis - 8,6 km, didžiausias plotas - 1,3 km, plotas - beveik 700 ha. Kranto linijos ilgis - 24,5 km, gyliai daug kur viršija 35-40 metrų. Giliausia vieta vakarinėje dalyje siekia 45 metrus. Vidutinis gylis - 13 ,6 m. Ežere yra 3 salos - 3 ,8 ha ploto. Tai vienas iš gražiausių ir įdomiausių parko ežerų. Rytuose jis 150 m sąsiauriu jungiasi su Juodųjų Lakajų ežeru.

Pastarojo ežero ilgis 6,2 km, didžiausias plotis - 1,2 km, plotas - 495 ha. Kranto linijos ilgis - 20,3 km. Krantai daugiausia apaugę mišku. Didžiausias gylis - 32,8 m yra šiaurvakarinėje dalyje, vidutinis gylis - 8,2 m. Iš pietrytinio ežero galo išteka vandeninga Lakaja.

Parko vakaruose esantis Siesarties ežeras priklauso Šventosios baseinui. Jis sudėtingos formos, vingiuotas, ištįsęs vakarų-rytų kryptimi. Jo ilgis - 7,4 km, didžiausias plotis - 1,4 km, plotas - 546 ha. Kranto linija labai vingiuota - 32 km ilgio. Ji apjuosia daug siaurų ilgų įlankų, ištįsusių pusiasalių. Neįprastai painus dugno pobūdis. Ežere yra 5 salos (bendras jų plotas - 37 ha), daug seklumų, įvairaus gylio daubų. Giliausia vieta ežero centre prie pietinio pakraščio - 37,4 m, vidutinis gylis - 10,4 m.

Pietinėje vakarinės parko dalies pusėje telkšo beveik apvalios formos Kertuojų ežeras. Jo ilgis 3,2 km, didžiausias plotis - 2,8 km, plotas - 546 ha. Forma ir gyliu jis skiriasi nuo daugelio kitų ežerų. Didžiausias gylis ežere, prie rytinio pakraščio - 5,9 m, vidutinis gylis - 2,9. Kranto linija mažai vingiuota - 11,6 km ilgio. Ežero dubuo išgulėtas ledo luito - lygus, lėkštas, vienodas.

Ilgiausias ežeras parke - Aisetas. Jis lyg upė vingiuoja per šiaurinę parko dalį. Ilgis 16 km, didžiausias plotis - 0,6 km, plotas - 501 ha. Kranto linijos ilgis - 41,5 km. Ežere yra 5 nedidelės bendro 1,79 ha ploto salos. Jame beveik dėsningai keičiasi daubos ir seklumos. Vidutinis atstumas tarp gretimų daubų apie 600 m. Daubų gylis nuo 20 iki 35 m. Giliausia vieta prie Gatakiemio kaimo - 40 m., vidutinis gylis - 10,4 m.

Daugelį parko ežerų ir pelkių jungia dešimtys pratakų, upių ir upelių. Vandenskyrinė parko padėtis lėmė, kad čia upės nėra ilgos, bet vandeningos. Jos maitinamos ežerų ir pelkių vandeniu. Pati gražiausia ir įdomiausia upė - Lakaja. Ji teka pietiniu parko pakraščiu ir yra dešinysis Žeimenos intakas. Lakajos ilgis kartu su pratekamais ežerais - 44 km, vidutinis debitas - 4,1 m/sek. Ištekėjusi iš Juodųjų Lakajų ežero, Lakaja teka per miškus, pakeliui kerta nedidelius Aldiko ir Lakajos ežerėlius.

Didžiausias Lakajos intakas - Peršokšna - 26,2 km ilgio, teka per centrinę parko dalį. Jos aukštupys iki Peršokšnų ežero vadinamas Dumble. Tai tikra parko upė, nes jos ištakos ir žiotys yra parko ribose. Indrajų, Ilgio, Baltelio ir kitus nedidelius ežerus jungia ir jų vandenis plukdo rytinės parko dalies upė - Luknelė - dešinysis Žeimenos intakas. Jos ilgis 15,2 km .

Labanoro regioniniame parke, ypač rytinėje ir centrinėje dalyje, gausu pelkių, kurios supa daugelį nedidelių ežerėlių. Didžiausios yra Beržaloto, Girutiškio, Kanio, Pašeškinės, Minėlio, Juodžemio ir kitos pelkės. Savotišku kraštovaizdžiu, augalija ir gyvūnija didžiausios parko pelkės-aukštapelkės primena tundrą. Daugelis pelkių yra saugomos. Paminėtini Girutiškio rezervatas, Kanio raisto draustinis ir kt.

Hidroobjektų panaudojimas poilsiui ir turizmui

Parko upės, ypač ežerai, yra svarbiausios poilsio vietos ir turistinių maršrutų objektai. Gražios, pušynais apaugusios ežerų pakrantės, nuo kurių atsiveria įspūdingi vaizdai į parko tolius, mėgiamos poilsiautojų ir keliautojų. Poilsiui tinkamų vietų prie ežerų daug, bet jos, kaip ir ežerai, pasiskirstę labai nevienodai. Daugiausia poilsiauti tinkamų ežerų - vakarinėje bei šiaurinėje parko dalyje. Labiausiai poilsiautojus vilioja Siesartis, Baltųjų ir Juodųjų Lakajų, Kertuoju, Rašios, Aiseto Stirnių ir kai kurių kitų ežerų pakrantės.

Rytinėje miškingoje parko dalyje, kur daug nedidelių ežerėlių, poilsiui sąlygos mažiau palankios. Jų pakrantės dažnai užpelkėjusios, sunkiai pasiekiamos. Kiek daugiau poilsiautojų lankosi Peršokšnų, Didžiojo ir Mažojo Siaurio bei Lakajos ežero pakrantėse.

Ežerus jungiantys sąsiauriai ir upės sudaro palankias sąlygas vandens kelionių mėgėjams. Populiariausias ir įdomiausias - Lakajos turistinis maršrutas. Jis apima abu Lakajų ežerus, tęsiasi Lakajos upe iki Žeimenos. Norintys gali kelionę tęsti ir toliau  -  Žeimenos, Neries upėmis iki Vilniaus ar dar toliau.

Labanoro regioninio parko ežerai ir juos jungiantys upeliai sudaro palankias sąlygas ne tik stacionariam poilsiui, bet tenkina ir reiklius vandens kelionių mėgėjų norus.