Naujienos

Dundant radikaliųjų "medžių gynėjų" sukeltai kakafonijai pasigirsta ir vis daugiau blaivių balsų (papildyta)

Miškuose dirbantys turi pakankamai žmogiško orumo nesivelti į absurdiškai atrodančias diskusijas. Tačiau tik save girdinčių ekoradikalų kuriama viešoji  emocinė atmosfera yra itin nemandagi, pikta, pagiežinga. Tad per ilgesnį laiką tik vienpusišką  nuomonę girdintiems gali susidaryti klaidingas vaizdas. Neramu, kuomet viso svarbaus valstybėje ūkio sektoriaus - miškų - ateitį ir gyvybingumą galinčius lemti sprendimus populiarumo bet kokia kaina siekiantys politikai įrašinėja į įstatymų projektus remdamiesi ne gilia analize, o emocijomis.  Sumaniai manipuliuodami lietuvių natūralia pasaulėjauta ir meile gamtai, radikalieji "medžių gynėjai"emocingai aimanuoja apie neva tuoj tuoj Lietuvą ištiksinčią apokalipsę dėl legaliai vykdomos subrendusių medynų medžiapjūtės. 

Emocijos liejamos per kraštus, o kai pasigilini į feisbukuose tiražuojamus - pasirodo realybė kita. Jei mūsų valstybė tiek turtinga, kad galės sau leisti uždrausti miškininkavimą ir medienos pramonę- tebūnie. Bet toks sprendimas turės pasekmes ir priimantieji sprendimus turi jausti pilną atsakomybę. Siūlant tokius Miškų įstatymo pakeitimais įvedamus draudimus, kartu reikia pasakyti- kiek tai kainuos valstybės biudžetui, verslui, miškų savininkams bei valdytojams. Juk už nuostolius dėl įvedamų draudimų turės būti atlyginta rinkos kainomis ir pilna apimtimi. Kiekvienas sprendimas turi savo pasekmes, kurias derėtų įvertinti. 

Šia tema pasigirsta vis daugiau visuomenėje  blaiviai mąstančių žinomų žmonių balsų.

Štai kūrėjas Marijus Mikutavičius taip pasisako reaguodamas į fotografo Nerijaus Palucko piktinamąsi  [žiūr. čia...>>>] medžių kirtimais:

“Aš nežinau dėl nacionalinių parkų. Žinau tik, kad miškų turim daug. Dvigubai daugiau nei pvz. prieš septyniasdešimt metų. Juos, be visa kita, suryja visa Lietuva, nes mediena grįžta pinigais kaip bet kuri kita ūkio šaka. Tas vieno -- dviejų procentų svyravimas neatrodo baisiai. Jei norit saugot miškus, pirkit juos ir turėkit. Aš turiu ir nekertu. Hektarą galima nusipirkt už 5000 EUR. Jei koks šimtas hipsterių metus negertų kavos, galėtų nusipirkti 20 Ha miško. Easy.”

ir dar pridūrė:

Atviras, kritiškas ir teisingas TV tekstų kūrėjos Vilmos Fiokla Kiure tekstas:

"Šiandien perskaičiau labai ilgą ir labai patriotišką tekstą apie „tautą ir medžius“, kuriame aprašinėjamas galutinis tautos žūties scenarijus, kuomet piktos korporacijos iškirs paskutines ąžuolų giraites. Niekas nesugeba taip sau prieštarauti, kaip ultradešinieji, todėl iš jų minčių srauto gali suprasti, kaip veikia logikos schemomis neapsunkintos smegenys. 
Verkiantiems dėl miškų labai norėčiau priminti, kad kirtimai vyksta ne šalia „tautos“, o vykdomi tų pačių tautiečių pastangomis ir rankomis. Prie miškų naikinimo pisideda visi: korumpuoti, žmonių išrinkti politikai, bevaliai saugomų teritorijų darbuotojai, dėdė, močiutė ir artimas bičiulis pardavęs mišką išsikirsti (Lietuvoje pusė miškų priklauso privatiems savininkams), besinaudojantieji centriniu šildymu ir net tie, kas pietauja Ikea restorane. Toks tas loginis ryšys tarp priežasčių ir pasekmių. Gaila miškų? Nepirk šūdų iš ikėjų ir maximų, atsisakyk šilumos tiekimo iš biokurą deginančių katilinių ir neberagink draugo „išleisti knygą“, nes jis feisbuke labai gražiai pasisako apie meilę tautai ir medžiams. Rimtai. Gamtą niokojantį kapitalizmą gali paveikti tik su juo nebendradarbiaudamas ar bent sumažinęs vartojimą ir švaistymą. O dabar, žmogus, viena ranka stuma vežimėlį prikrautą ikėjiško šlamšto, o kita per išmanujį dalinasi video iš Labanoro plynių ir tame nemato jokio nonsenso, nes suprask, nekirsti ir nevartoti turi tie "kiti", tie "kažkas". Ir, kai pagalvoji, tai šiame kontekste labai tinka ta ultradešiniųjų „logika“ apie „tautą be medžių“, kuri tik stovi ir nekaltai žiūri kaip iš jos atima giraites.
Tai va, reziumuojan. Mieli patriotai, išsaugoti mišką kapitalizmo sąlygomis gali tik jį nupirkdamas ar turimo neparduodamas. Meskite gyvenimą miestuose, parduokite butus vilniuose ir kaunuose, pirkite sklypus tolimose provincijose ir saugokite medžius, bei gi užsodinkite naujų. Oi, kiek miško ir žemės naujam pasodint nupirktumėt už butą Čiulionio gatvėj ar namą Antakalnyje. Va tada ir būtų tikras tas jūsų patriotizmas ir kalbos turėtų svorį bei remtųsi logika. P.S. Kad išvengti klausimų "O ką padarei tu?" iš karto patikslinu, kad aš jau taip padariau."

Žurnalistas Saulius Tvirbutas taikliai pastebi:

" Kai atsakingųjų komunikacija vėluoja ir dar nėra aiški.
Gal Pulkauninko paaiškinimai dėl Labanoro kirtimų racionalūs, bet jie turėjo pasirodyti daug anksčiau atsižvelgiant į dabartinius žinių sklidimo tempus. 
Niekada nebuvau kraštutinis eko, manęs negąsdina netgi kirtimų normos didinimas (visgi esame miškingas kraštas), bet laukiau valdžios, miškininkų atsako į tuos vis labiau plintančius vaizdus. O kai to nėra, visko prigalvoji: gal tikrai praradome saiką, švaistomės pjūklais ne tose vietose ir pan.? 
Galiausiai valdžia prabilo: "problemų yra", "tikrinsime", o dabar dar pasakė: "stabdome visus darbus Labanore". Nelabai tvira ir įtikinama. Juk racionalus išteklių planavimas, panaudojimas, galiausiai kirtimų kontrolė visada turėjo būti! Ar visa tai ima veikti tik kilus ažiotažui medijose? Jei ne, tada reikėjo paaiškinti, pateikti argumentus apie tai, kas vyksta ir tik po to skelbti, kad dėl plynų kirtimų tvarkos galima padiskutuoti ir galbūt kai ką keisti. 
O dabar viskas susiplakė: neaišku, ar yra tie pažeidimai ir besaikis kirtimas, ar egzistuoja patikima kontrolė, ar tai viso labo emocijos, o gal ir politinės manipuliacijos.
Kai medijos neleidžia valdžiai atsipalaiduoti yra gerai, bet kai medijos padeda manipuliuoti - nėra gerai, tam jau reikia turėti imunitetą."

Ne mažiau taikliai pastebi ir žinomas  laidų vedėjas Oleg Surajev:

" Atsiminkite paprastą taisyklę: emocijos - rėkimas, ašaros, juokas, panika, pyktis - VISADA sulauks didesnio palaikymo viešojoje erdvėje, nei skaičius, faktas, analizė ir konstruktyvumas. Tas pats dabar vyksta ir su akcija “APSAUGOKIME MIŠKUS”.

Aš, kaip ir mes visi, myliu miškus. Mes visi mylime ir vaikus, sveikatą, orą, lietų, gamtą, jūrą ir t.t. Būtų visai nežmogiška neturėti empatijos šiems dalykams. Paskutinę savaitę gavau kelias žinutes su prašymu pasidalinti, kad VYKSTA MIŠKŲ GENOCIDAS. Kiekvieną kartą gavęs panašius kvietimus arba pamatęs tokią antraštę, kaip “KRAUPI ISTORIJA SUJAUDINO PALANGIŠKIUS, SUŽINOK..”, aš reaguoju ramiai, ir galvoju: “Na Olegai, jei turi laiko - patikriname tai faktais ir įvairiom nuomonėm”. Ir 90% atvejų nebūna nieko panašaus į GENOCIDĄ arba KRAUPIĄ ISTORIJĄ. Nes gyvenimas nėra toks dramatiškas, kaip teatre ar kine.